Gebėjimas naudotis ginklu ir valia jį panaudoti yra svarbesnė už patį ginklą – taip jums pasakys bet kas, apie karybą ir psichologiją sprendžiantis ne iš paveiksliukų, o bent kiek susipažinęs su konfliktologijos pradžiamoksliu ir istorijos vadovėliu.
Tam pavyzdžių daug ieškoti nereikia – didžiulę ginkluotę (nesvarbu, kad pusė jos jau buvo niekam nebetinkama) turėjusi Ukraina prieš penketą metų nesugebėjo rimčiau pasipriešinti Rusijos atsiųstoms banditų gaujoms, kol savanoriai savo entuziazmo dėka ne tik sustabdė „rusiško pasaulio“ zombių ekspansiją savo šalies Rytuose, bet ir padėjo pamatus mažam stebuklui – Ukrainos kariuomenės atgimimui.
Lietuvoje, dėl laimingų geografinių aplinkybių ir protingų politinių sprendimų, mums netenka spręsti panašių iššūkių. Narystė NATO mūsų šalį pakylėjo į saugių ir stabilių Vakarų šalių lygą. Šioje Seimo kadencijoje įgyvendintas rinkimus laimėjusios partijos įsipareigojimas investicijas į šalies gynybą padidinti iki 2 proc. BVP, o vėliau – ir iki 2,5 proc., taip pat kruopšti šių išlaidų kontrolė padeda užtikrinti, kad grėsmės atveju nesusidursime ir su jau minėta ukrainietiška problema.
Visgi, nei narystė NATO, nei didesnės išlaidos gynybai, nei atsakinga investavimo į gynybą politika savaime neapsaugos nuo esminės šiuolaikinio saugumo dilemos elemento – visuomenės noro ir pasirengimo ginti savo šalį nuo to, kas įvardijama kaip hibridinės grėsmės.
Dar prieš pustrečio tūkstantmečio kinų karo stratego Sun Dze aprašytas psichologinių ir karinių priemonių derinimas įgavo ypatingai dideles galimybes šiais laikais, pasauliui susijungus į globalų žiniatinklį. Patraukliomis žinutėmis, jaudrinančiomis skaudančias vietas priešas gali nesunkiai išprovokuoti prieš savo pačių šalį nukreiptas piliečių reakcijas. Ypač, jei tie piliečiai ir šiaip nėra itin patenkinti savo gyvenimo sąlygomis ir perspektyvomis.
Tą aiškiai matėme 2014 m. Rytų Ukrainoje. Pažvelgę į emigracijos statistiką bei pasikalbėję su skurdžiau gyvenančiais, ypač atokesniuose regionuose, panašių grėsmių potencialą nesunkiai įžvelgsime ir Lietuvoje, ypač tarp žmonių, nekritiškai žvelgiančių į žiniasklaidos tiražuojamus dėl pigaus populiarumo savo šalį ir jos vadovybę mėgstančius juodinti politikus.
Ką galime padaryti tam, kad šalies piliečiai netaptų potencialaus ar realaus nedraugo įrankiais? – visuomenė neretai klausia politikų.
„Uždrausti Lietuvai nedraugišką propagandą! Kontroliuoti internetą ir įtarinėti visus, ypač – ne „teisingos“ partijos narius!“ – tučtuojau puola aiškinti meilę Tėvynei ir teisę į patriotizmą monopolizuoti mėgstančių, paprastai – dešiniųjų, partijų atstovai. Kova su internetiniais „troliais“ yra, be abejo, svarbu, tačiau tai yra tik ledkalnio viršūnė, galinti tik sumažinti pasekmes, bet ne pašalinti esmines struktūrines priežastis, lemiančias socialinio stabilumo pagrindus.
„Iš istorijos nesimokantys paprastai būna pasmerkti ją kartoti“ – byloja sena išmintis. Mes, visa Lietuva, turėtume itin gerai pasimokyti iš savos, beveik aštuonių dešimtmečių senumo istorijos. Istorijos, kada pavargę nuo vieną tiesą keturiolika metų skelbusios valdžios ir įpratę klausyti jos nurodymų, piliečiai nebeturėjo valios pasipriešinti okupantų kėslams.
Žinoma, lieka tikėtis, jog dabartinė Seimo kadencija baigsis taikiau, nei prieš devyniasdešimt trejus metus baigėsi Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) pirmtakės – Lietuvos valstiečių liaudininkų dominuojamo Seimo ir jo suformuotos Vyriausybės bei išrinkto prezidento era. Visgi, ta pati istorija mus moko, jog demokratija ir piliečių pasitenkinimas savo gyvenimu bei savo šalimi yra esminė saugumo sąlyga – tą puikiai 1939 m. įrodė Suomija.
O šiandieninė Lietuva – kiek mes esame atsparūs iš vidaus ir ką reikia daryti, kad tas atsparumas didėtų? LVŽS nacionalinį saugumą supranta plačiau nei vien tankai ir patrankos. Todėl ir atsakymas į šį klausimą gana paprastas – reikia pasiekti, kad piliečiai gerai jaustųsi tiek sostinėje, tiek ir atokiausiuose šalies pakraščiuose. Patriotizmą mėgstančiųjų monopolizuoti gąsdinimai ar saugumo klausimus ignoruojančiųjų abejingumas tikrai nedidina šalies saugumo.
Gynybos klausimus LVŽS suformuotos vyriausybės valdoma Lietuva sprendžia sėkmingai, per pastaruosius pustrečių metų padariusi daugiau pažangos nei per pusantro dešimtmečio. Visgi, karinės pajėgos – tik valstybės atsparumo išorės spaudimui antstatas – savotiški ežio spygliai. Mes gerai suvokiame, jog alkanam ir sušalusiam ežiui jokie spygliai nepadės, jei jis neturės jėgų ir noro jų atstatyti prieš užpuoliką.
O štai receptas, kaip padaryti, kad lietuviškas ežys turėtų pakankamai jėgų ir noro naudotis savo spygliais, glūdi stiprioje ekonomikoje ir efektyvioje regionų politikoje. Lietuva yra ES narė – narė organizacijos, koordinuojančios savo narių ekonominę politiką. Todėl Lietuvos ūkio atsparumo ir visos šalies saugumo klausimai didele dalimi priklauso nuo europiniu lygmeniu priimamų sprendimų.
Tik ES lygmeniu galima sėkmingai spręsti europines verslo reguliavimo problemas. Tokios, LVŽS atstovų pastangomis pradėtos įgyvendinti iniciatyvos, kaip vietinius produktus vartoti skatinančios trumposios maisto tiekimo grandinės, smulkiojo ir vidutinio verslo padėties gerinimas, viešųjų pirkimų taisyklių pritaikymas smulkiųjų verslininkų poreikiams ir galimybės – tai yra priemonės, kurios jau dabar padeda pasiekti, kad dėl narystės ES atsirandančios ekonominės galimybės pavirstų geresnėmis sąlygomis verslui ir didesne gerove piliečiams. Rimtų ekonomistų skaičiavimais, narystės ES teikiamas ekonominis efektas Lietuvoje daugiau nei du kartus viršija ES paramos dydį! Ir mes turime tai panaudoti piliečių gerovei ir šalies saugumui!
Tik europiniu lygmeniu galime tinkamai sureguliuoti ir paramą regionų atsigavimui. Sanglaudos politika, parama žemės ūkiui – tai yra galingi instrumentai, jau pusantro dešimtmečio darantys didelę įtaką gerovei Lietuvos regionuose. Jų finansavimo perspektyvas temdo „Brexito“ šešėlis. Tik LVŽS dėka prieš trejetą metų buvo pradėtos kelti šios problemos ir tik LVŽS vyriausybės dėka jos jau šiandien yra sprendžiamos tiek Vilniuje, tiek ir Briuselyje.
Taip pat tik ES lygmeniu galima rasti bendrą europinį atsaką į tarpines bei hibridines grėsmes – vieningą poziciją nereguliarios migracijos, pabėgėlių atžvilgiu, bendrą informacinę politiką ir poziciją atviros propagandos kanalų atžvilgiu, kartu vystyti visos Europos atsparumą nuo naujo amžiaus ginklų – kibernetinių ir panašių.
Tam, kad galėtume pasiekti mūsų šaliai svarbius tikslus, būtina turėti stiprius ir kompetentingus atstovus vis didesnę galią įgaunančioje ES institucijoje – Europos Parlamente. Lietuvai reikia atstovų, kurie dirbtų mūsų šaliai svarbiausiuose – Regioninės plėtros, Kaimo plėtros, Ekonomikos ir finansų reikalų komitetuose, Gynybos ir saugumo, Užimtumo ir socialinių reikalų komitetuose. „Vyšnaičių raškymas“, kuriuo užsiėmė keletas mūsų šalies atstovų EP, paviršutiniškai kalbėdami mūsų šaliai mažai aktualiomis temomis ar net ir aktyviai besireikšdami menkai mūsų šalies gerovę nulemiančiuose ES komitetuose – nėra tinkamos priemonės.
Gegužės 26 d. Lietuvos piliečiai turės galimybę pasirinkti savo atstovus Europos Parlamente. Pasirinkimas, bent jau saugumo srityje – tarp daug kalbančių, tačiau per kelias kadencijas nedaug tenuveikusių partijų ir tarp LVŽS, praktiniais darbais įrodžiusios, jog saugumą ir gerovę galima kurti kartu.
J. Jarutis yra kandidatas Europos Parlamento rinkimuose.
