Paskaitų turinį pavertęs komiteto „Susigrąžinkime valstybę“ politine programa rinkimams į Europos Parlamentą, prof. Vytautas Radžvilas ir toliau kovoja su savo paties susikurtomis šmėklomis, nepateikdamas konkrečių idėjų, kaip spręsti esminius iššūkius Europos Sąjungai. Deja, bet šį kartą profesoriaus ir jam prijaučiančiųjų blokas gali įgyti platesnį mastą.
Rinkimams komitetas apsisprendė rinktis ganėtinai patogią ir minimalių pastangų reikalaujančią strategiją – esamos padėties kritiką, pateikiant abstrakčias utopines vizijas ir paviršutiniškai atliepiant į pastaruoju metu atgarsio susilaukusius skandalus.
Toks pasirinkimas be aiškių, racionaliai pamatuotų alternatyvų pateikimo yra dažna, bet ne itin garbinga populistinių jėgų pasirenkama strategija, kuri slepia ne ką kitą, bet detalios bei į realybę orientuotos politinės vizijos trūkumą ir idėjų seklumą.
Revoliucinės idėjos, bet jokio plano
Iš programos yra aišku, kad komitetas siekia revoliucionuoti Europą, inicijuojant Sąjungos reformą, kuri būtų įtvirtinta nauja sutartimi. Naujosios sutarties pagrindinis uždavinys – atsisakyti liberalkomunistinės ideologijos nuostatų ir iš šios ideologijos kylančių pretenzijų kurti homo europaeus – naujojo europinio žmogaus tipą. Nors kalbų apie naują sutarties keitimą yra būta, tačiau šiuo metu tai nėra svarstoma. Jei ir būtų, priežastimis turėtų būtų konkretūs veiksniai, o ne komunizmo, neoliberalizmo, ar federalizmo pamėklės, su kuriomis kovoja komiteto nariai.
Bet tarkime, kad naujos sutarties poreikis būtų argumentuotas. Nepaisant to, kyla klausimas, kaip komiteto nariai (o išrinktas būtų daugų daugiausiai vienas jo narys), neturėdami jokios tarptautinės politinės patirties, žada įtikinti kitus 750 Europos Parlamento narius naujos sutarties egzistenciniu būtinumu? Siekiant perkonstruoti Europą, būtų rekomenduotina pasvarstyti apie Europos Komisijos prezidento postą.
Žada pertvarkyti Europos Parlamentą
Lisabonos sutartyje yra nurodyta, kad Europos Parlamentą sudaro „Sąjungos piliečių atstovai“. Tai reiškia, kad įžengus pro Parlamento duris, EP nariui turi rūpėti visų ES gyvenančių žmonių gerovė, o ne vieno kaimo rinkėjai. Valstybėms narėms atstovauti yra sukurta kita, itin daug galios turinti, institucija – ES Taryba.
Prof. Radžvilo komiteto tokia situacija, žinoma, netenkina. Jis pasirengęs reformuoti Europos Parlamentą taip, kad jis atstovautų valstybėms narėms, o ne kažkokiems ištautintiems ES piliečiams. Lietuvai tai vienareikšmiškai reikštų išnykimą iš EP žemėlapio.
Šiuo metu narių iš Vokietijos turime 9 kartus daugiau nei iš Lietuvos, tad pagal kieno interesus mes šoksime, jei atstovavimas valstybėms narėms EP būtų įgyvendintas? Apie tai komitetas nutyli.
Esminiams ES iššūkiams vietos neliko
Pagrindinį dėmesį skyręs radikaliai ES pertvarkai, prof. Radžvilas kartu su savo sekėjais nepasiūlė aiškių sprendimų ES prioritetinėms sritims. Pavyzdžiui, kova su klimato kaita neabejotinai taps vienu svarbiausių prioritetų po rinkimų, tačiau šią sritį komitetas (ne)sąmoningai pasirinko ignoruoti. Keista, juk jei einama su nusistatymu atstovauti valstybei (Lietuva yra labiausiai klimato pokyčių paveikta šalis Europoje, anot GreenMatch), ši tema turėtų užimti centrinę rolę.
Migracijos politikos lauke komitetas siūlo paprasčiausiai „nutraukti ES viršūnių vykdomą migracijos skatinimo politiką, kuria siekiama iš esmės pakeisti Sąjungos šalių demografinį veidą dirbtinai skatinant masinį trečiųjų šalių gyventojų kėlimąsi į Europą ir kuriant jų priverstinio paskirstymo valstybėse – narėse schemas ir kvotas“.
Ir kas tada? Galbūt tuomet derėtų pasiūlyti kurti masinius pabėgėlių centrus trečiosiose valstybėse, kuriose yra pažeidžiamos fundamentalios žmogaus teisės? Alternatyvų čia taip pat pritrūko, o kas lieka, tas menkai dera su krikščioniškos civilizacijos vertybiniu sąstatu, kurio įvardijimo V. Radžvilas sako pasigendąs ES Konstitucijoje.
Visa likusi retorika daugiausiai sukasi ties vienos ar kitokios formos panaikinimais ir sustabdymais. Taip už borto lieka daug probleminių klausimų, kurie svarbūs mažoms valstybėms, kaip Lietuva, ir gali būti efektyviai sprendžiami EP.
Už Lietuvos, lietuvių ir lietuvių kalbos interesą kovojantis komitetas ignoruoja faktą, kad lietuvių kalbos ateitis šiandien yra labai miglota ne dėl mistinių globalistų keliamos grėsmės, bet dėl menkos skaitmenizacijos ir žemų investicijų į tekstą ir garsą lietuvių kalba apdoroti galinčias dirbtinio intelekto platformas. Dėl šios priežasties lietuvybė per porą dešimtmečių gali likti Europos ir pasaulio periferijoje, kartu su mažomis trečiojo pasaulio gentimis.
Savo rinkiminiu šūkiu pasirinkęs „Apginkime Europą, susigrąžinkime valstybę“ komitetas kovoja už didesnę ES šalių narių autonomiją, bet daugelis tokios autonomijos sferų silpnins bendrą ES rinką, o kartu ir kiekvienos paskiros valstybės, ypač – mažųjų, ekonomiką.
Atsižvelgiant į tai, kad dažniausiai lietuviai emigruoja dėl didesnių atlyginimų užsienyje ar bendros mūsų valstybės ekonominės situacijos, tokie siekiai atrodo priešingi Lietuvos interesui išlikti. Galų gale, dėl tarpvalstybinių nesutarimų aižėjanti ES ekonomika nebebus konkurencinga nei JAV, nei Kinijos, nei kylančių kitų didžiųjų valstybių atžvilgiu – ne Lietuva, o visas mūsų kontinentas taps provincija. Būtent nebegebėdami konkuruoti, sendami ir bijodami papildomos darbo jėgos, mes tapsime merdėjančia civilizacija, kuri nebegali pasirūpinti savo pažeidžiamiausiais socialiniais sluoksniais ir istorine tąsa.
Reziumuojant, ES nėra politinis projektas be silpnųjų pusių, bet prof. Radžvilo ir jo bendraminčių retorinė taktika tėra populistinis skandalingų temų plėtojimas be detalaus veiksmų plano iš tikro opiais europiniais ir nacionaliniais klausimais. Tokio tipo euroskeptikai mėgsta save vadinti eurorealistais, bet tikri realistai neturėtų Europarlamente vaikytis vaiduoklių – kaip rodo kitų valstybių patirtis, medžiojant eurokomunistus, liberalmarksistus ir neoliberalus, galima patekti į EP, bet ten patekus, naudos iš tokių medžioklių yra maža.
