Šį tekstą rašau ne kaip Vilniaus meras, kuris pagrįstai tikisi, kad Vilnių centrinė valdžia irgi laikys svarbia Lietuvos dalimi, kai bus sprendžiama dėl Vyriausybės investicinės programos, kelių fondo lėšų, ES paramos ar miestui liekančios gyventojų pajamų mokesčio dalies. Šį tekstą rašau kaip Lietuvos pilietis.
Todėl nesiruošiu siūlyti trumpalaikių mainų su Vyriausybe ar būsimu šalies vadovu, už finansinę paramą neva pažadant vilniečių balsus. Nes žinau, kad į tai, kaip sukurti gerovę, orientuotis yra žymiai svarbiau, nei į tai, kaip ją perdalinti tarp regionų. Žinau, kad mano miestui klestėti reikia ir protingos nacionalinės politikos, kuri leistų klestėti visai Lietuvai. Reikia, kad šaliai atstovautų politikai, vedantys į ateitį, o ne savo rinkiminėmis tyrimų komisijomis ir liežuvio malimu iš Lietuvos išvarantys investuotojus.
Rinksime ne vieno miesto vadovą, o visos šalies. Todėl savo nuomonę deklaruoju kaip Lietuvos pilietis, kuriam svarbu prisidėti prie geresnės Lietuvos kūrimo.
Su Ingrida Šimonyte pusketvirtų metų dirbome kartu Vyriausybėje vienu sunkiausiu Lietuvai periodų šiame amžiuje – nuo 2008 iki 2012 metų. Mačiau jos darbo stilių, įžvalgas ir pasiekimus. Vertinu jos sąžiningumą, atvirumą, profesinę kompetenciją, komunikabilumą, humoro jausmą (toli gražu ne visiems Lietuvos politikams jis būdingas) ir nesislėpimą už kaukių – per tuos metus, kiek ją pažįstu, nepastebėjau bandymų dirbtinai pataikauti rinkėjams ar savo vadovams. O politikoje ši savybė, deja, yra reta. Ingrida drąsi – savo priimamais sprendimais ir tiesos sakymu. O mūsų geopolitinė padėtis tokia, kad šios savybės valstybės vadovui yra būtinos.
Manobalsas.lt pažiūrų testas irgi rodo, kad ji man artimiausia ir pagal man aktualias vertybes. O tai svarbu. Kaip ir svarbu pasirinkti politiką, kuris apskritai rodo savo pažiūras, o ne bando prastumti katę maiše, siūlydamas tik tai, ką nori girdėti dauguma.
Todėl šiuose rinkimuose palaikysiu Ingridą Šimonytę.
Skirtingai nei kai kurie kiti politikai, deklaruojantys savo favoritus prezidento rinkimuose, šios moralinės paramos Ingridai su niekuo nederinau, jos nepardavinėjau, nemainiau, ir už tai nieko nesitikiu. Ir, svarbiausia – net neraginu vilniečių balsuoti už vieną ar kitą kandidatą – esu visiškai įsitikinęs, kad vilniečiai yra laisvi ir atsakingi piliečiai, sugebantys patys kritiškai pasirinkti, todėl jiems nereikia pirštu parodyti, kam skirti savo balsą.
Tačiau žinau, kad mano nuomonė bent daliai vilniečių ir kitiems laisvę mylintiems žmonėms yra svarbi, todėl jaučiu pareigą ją pareikšti viešai.
Kartu džiaugiuosi, kad šiuose prezidento rinkimuose turime itin stiprią trijų favoritų trijulę – rinkėjai turi iš ko pasirinkti, ir kiti du mano nepaminėti kandidatai, neabejoju, turėtų ką pasiūlyti Lietuvai, jeigu nugalėtų šiuose rinkimuose.
Taip pat šiais susiskaldymo politikos laikais noriu galvoti apie ateitį, kada vėl galėtume turėti stiprią vyriausybę, kuri būtų orientuota į stiprią, konkurencingą, laisvų žmonių Lietuvos viziją. Vienintelį kartą šiame amžiuje, kai turėjome tokią vyriausybę, buvau jos nariu, dirbome kartu su Ingrida. Tuomet laikas buvo ypatingai sunkus, tačiau net tada sugebėjome ne tik užtikrinti Lietuvos išgyvenimą, bet ir pasiekti reikšmingų pokyčių, kurios padidino Lietuvos konkurencingumą. Tikiuosi, kad ir po 2020–ųjų rinkimų Lietuva turės šansą naujai politikai.
Esu tikras, kad Ingridos pergalė prie to prisidėtų.
Bet svarbiausia – rinkimų kontekste galime pasidžiaugti, kokį kelią per Nepriklausomybės laikotarpį jau nuėjo Lietuva. Ką beišrinksime vesti Lietuvą į priekį kitus penkerius metus – Lietuvos pažangos niekas nesustabdys. Esame saugi, laisva ir užsienio partnerių akyse patikima šalis. Todėl į prezidento rinkimus galime eiti didžiuodamiesi, o ne skaldydamiesi – rinksime vadovą nuostabiai šaliai, ir jis turės derintis prie Lietuvos, o ne Lietuva prie jo.
