Tai, kas sekmadienį įvyko Ukrainoje, nėra nei netikėta, nei grėsminga, kaip bando pasakyti kai kurie vieši ekspertai. Viso to nėra net imant domėn, kad Ukrainos prezidento rinkimus laimėjo komedijos žanro atstovas arba tai, kad kandidatas iki šiol nėra paskelbęs aiškių nuostatų, ką darys laimėjęs rinkimus. Visa tai neturėtų stebinti ypač mūsų – lietuvių – nes panašiose situacijose, kaip dabar Ukraina, mes esame buvę jau ne kartą.
Pirmoji priežastis, kodėl nereikėtų stebėtis tuo, kas įvyko – tai Ukrainos politinės sistemos raida, kuri vyksta pagal daugelį tų pačių dėsnių, kaip ir kitose posovietinėse ir porevoliucinėse valstybėse. Šie dėsniai sako, kad pirmuosius porevoliucinius rinkimus, kurie dažniausiai ir būna revoliucijos kulminacija, laimi revoliucionieriai (Lietuvos Sąjūdis, Lenkijos Solidarumas, Viktoras Juščenka Oranžinėje revoliucijoje ir t.t.).
Kadangi revoliucijos būna sekinančios ir skausmingos, po jų būna nostalgijos ir noro sugrįžti į priešrevoliucinį stabilumą etapas. Jo pradžioje rinkimus laimi persitvarkę buvę senosios sistemos veidai – Algirdas Brazauskas ir LDDP, Aleksandras Kwasniewskis ir Lenkijos socialdemokratai (persitvarkę komunistai), Viktoras Janukovičius ir Regionų partija.
Per kadencijos laikotarpį šios jėgos taip pat „susidirba“, nes dažniausiai sugrįžta ne tik stabilumas bet ir senosios sistemos ydos – korupcija, nepotizmas, atsidavimas Rytams ir t.t. Ukrainos atvejis gal kiek išsiskiria, nes V. Janukovičiaus valdymo laiku poslinkis senosios sistemos linkme, geopolitinis šuolis atgal į Rusijos guolį buvo neįprastai radikalus. Todėl prireikė antrosios – Euromaidano – revoliucijos, kuri dar kartą į valdžią grąžino senuosius oranžinius revoliucionierius, o taip pat ir naujų, jaunų veidų.
Šis etapas man itin primena Lietuvą 1996–aisiais, kai Sąjūdžiui persitvarkius į Tėvynės Sąjungą, LDDP buvo nušluota Seimo rinkimuose. Tiesa, tam jau nereikėjo revoliucijos, nes Brazausko/LDDP režimas jau buvo spėjęs susigyventi su demokratinėmis taisyklėmis ir pripažino integracijos į Vakarus svarbą, todėl valdžią užleido taikiai.
Po persitvarkiusių revoliucionierių sugrįžimo etapo, kuris, beje, dažnai susipina ir su ekonominėmis šalies problemomis dėl prieš tai buvusios valdžios padarytų klaidų arba neveiksnumo, ateina naujų politinių jėgų etapas. Šios jėgos kyla ne iš buvusių revoliucionierių, o iš tų visuomenės sluoksnių, kurie revoliucijų ir pertvarkų etapuose nebūna pirmose gretose. Tiesa, tarp jų pasitaiko prieš tai buvusių jėgų atskilėlių (A. Juozaitis nuo A. Brazausko prie A. Paulausko, R. Pakso šuoliai, Ihorio Kolomoyskio parama V. Zelenskiui), bet tai dažniausiai jau būna šešėlių veikėjai, o ne pirmųjų gretų lyderiai. Čia prisiminkime Artūro Paulausko ir Rolando Pakso iškilimus 2000 Seimo rinkimuose, vėlesnę Rolando Pakso pergalę prezidento rinkimuose ir Viktoro Uspaskicho populizmo šou 2004 m. Būtent šiame etape yra Ukraina šiandien.
Šis etapas yra visiškai natūralus beveik visoms posovietinėms šalims, kurios išliko demokratijomis. Tai etapas, kai ateina naujos jėgos, remiamos oligarchų ir tarpstančios tarp tų rinkėjų, kurie dar jaučia nostalgiją senajai sistemai, bet nebejaučia palankumo persitvarkiusiems ir nuvylusiems senosios sistemos veidams, o taip pat sujungia tai su „naujumo“, „šviežumo“, „nepolitiškumo“ naratyvais, pritraukia jaunimą ir svyruojančius rinkėjus.
Šio etapo nereikia bijoti, nes, kaip rodo kitų šalių, o taip pat ir Lietuvos patirtis, tai natūralus politinės sistemos brendimo etapas, kurį turi praeiti visos šalys. Tik po jo pamažu pamažu politinė sistema pradeda struktūruotis, įgauti formą, dėstytis ties stabilesnėmis socialinėmis takoskyromis, nei vien priešprieša senajai sistemai.
Šiame etape yra labai svarbus užsienio politikos žaidėjų vaidmuo. Ukrainai ir jos politikams reikalingas ES ir kitų šalių, Lietuvą įskaitant, dėmesys ir parama einant su reformomis į priekį. Vakarai gali ir turi padėti naujam Ukrainos prezidentui ir jo komandai, kuri laimės ir rudenį vyksiančius Rados rinkimus, nepamesti provakarietiško kelio. Tai svarbu.
Beje, būtent mūsų patirtis sako, ko reikėtų laukti per šiuos penkerius metus. Neabejotinai Ukrainoje bus skandalų, bus įtampų, kovų. Bus ir reformų, kurios išties padės šaliai judėti progreso keliu. Tačiau galutinis rezultatas visuomenės vis vien netenkins.
Tikimybė, kad Volodymyras Zelenskis bus po penkių metų perrinktas – yra nedidelė. Po jo prezidentavimo greičiausiai sugrįš jau persitvarkę revoliucionieriai iš Maidano, tačiau tai nebus tie patys senieji veidai. Tai bus jaunieji Maidano veidai, kurie šiandien tėra vidutinės grandies politikai. Su jais dabar turėtų labiausiai dirbti Lietuva ir visi Vakarai. Jie yra ateitis.
Rinkimų kampanijose labai svarbus strateginis pozicionavimas
Antroji pergalės priežastis – tai strateginis Volodymyro Zelenskio pozicionavimas. Per pastaruosius penkerius metus Petro Porošenka padarė daug. Po revoliucijos šalis buvo sudaužyta ir kariaujanti. P. Porošenka sustabdė Rusijos karinį progresą Kijevo link, sustiprino kariuomenę, atkūrė ekonomiką ir suteikė eurointegracijos viltį. Tačiau klaidų buvo, ir buvo daug. Ne visos žadėtos reformos pajudėjo, ekonominis ir socialinis progresas ne toks greitas, kaip tikėjosi Maidano barikadose ir Donbaso apkasuose kovojusieji. Todėl natūralu, kad pamažu įsivyravo nusivylimas ir nepasitikėjimas pareigas einančiu prezidentu.
Tačiau ne tai buvo pagrindinis strateginis veiksnys, nulėmęs V. Zelenskio pergalę. Kiekvienoje šalyje politinių jėgų sanklodą lemia vyraujančios socialinės takoskyros. Vakaruose tas takoskyras turime senesnes ir gilesnes nei posovietinėse šalyse. Mūsų regione ilgą laiką vienintelė kažką aiškiau pasakyti gebanti takoskyra buvo ir yra – požiūris į praeitį. Komunistai prieš antikomunistus, teigiamas sovietmečio vertinimas prieš neigiamą. Ukrainoje ši takoskyra dar stipriai persidengia ir su etnine takoskyra – ukrainiečiai vs. rusai.
Ukrainiečiai dažniausiai žvelgia į ateitį ir Vakarus, praeitį vertina su mažesne nostalgijos doze. Deja, Ukrainos rusakalbiai vis žvalgosi į Rytus, į „motiną“ Rusiją ir su nostalgija prisimena tuos laikus, kai jie, o ne ukrainiečiai buvo Ukrainos šeimininkai. Tas pasakytina ir apie V. Janukovičiaus, kuris buvo rusakalbis, laikus.
P. Porošenka pastaruosius penkerius metus daug investavo ir dirbo stiprindamas ukrainiečių nacionalinę tapatybę. Tiek ir patriotizmo skatinimas, ukrainiečių kalbos renesansas viešajame gyvenime, karo Donbase ir jo herojų nuolatinis publikavimas, taip palaikant visuomenės mobilizacinę dvasią, ir galiausiai precedento neturintis Ukrainos stačiatikių bažnyčios atsiskyrimas nuo Maskvos. Visa tai buvo veiksmai, sustiprinę ukrainiečių tautinę tapatybę ir atsiskyrimą nuo Rusijos ir rusakalbių. Tačiau ši kryptis gana stipriai į kitą pusę nustūmė rusakalbius, kurie Rusijai atplėšus dalį gausiausių rusakalbių regionų sumenko savo skaičiumi ir todėl politine galia.
Kiekvienoje valstybėje kairės ir dešinės skirtis egzistuoja, tačiau visur šios skirties turinį užpildo kitokios visuomenės takoskyros ir požiūriai. Todėl tai, kas vienoje šalyje yra kairė, kitoje gali būti laikoma dešine, ir atvirkščiai. Ukrainoje kairės ir dešinės skirtis yra gana aiškiai pasidalinusi etniniu ir praeities vertinimo požiūriais. Kairė dažniausiai reprezentuoja nostalgiją ir rusakalbius, dešinė vakarietišką kryptį ir ukrainiečius. Tą sustiprino P. Porošenka ir karas, jam pačiam atsistojant labai toli ukrainietiškos dešinės pusėje.
Visgi ten, kur yra šios dvi takoskyros, neišvengiamai yra centras. Tie piliečiai, kuriems dažniausiai nerūpi praeitis, kuriuos labiau domina čia ir dabar, o kalba nėra viską apibrėžiantis faktorius. Tokios visuomenės dalies dažniausiai yra daugiausiai, ir tokiose šalyse kaip Ukraina tai dažniausiai yra sunkiai paaiškinama amorfiška rinkėjų masė. Masė, kuri esant tinkamoms sąlygoms ir kandidatui gali tapti dideliu rinkėjų bloku arba taip ir likti fragmentuota, nevieninga mase.
Taigi, jeigu P. Porošenka atstovavo dešinei, į Vakararus ir etininės tapatybės puoselėjimą žvelgiančiai Ukrainai, tai natūralu, kad turėjo atsirasti kandidatas ir kairėje. Štai čia ir atsiranda visas strateginio poziciniovimo žavesys. Jeigu kairėje (rasakalbiai, sovietinę nostalgiją jaučiantieji) būtų atsiradęs tipiškas prorusiškas, oligarchas, „janukovičininkas“ – P. Porošenka būtų laimėjęs, nes centre esančiai rinkėjų masei jis būtų priimtinesnis nei senosios gvardijos veikėjas. Tačiau tokio senojo plauko politiko atsiradimas Ukrainoje jau vargiai ar begalimas. Tiesiog rusakalbių jau yra per mažai (dėl Rusijos vykdomos Krymo ir Donbaso okupacijos), kad jie vieni galėtų išstumti savo bloko kandidatą, o ir daugelis supranta, kad po V. Janukovičiaus ir Maidano tokia kryptis neturi jokios perspektyvos.
Ir štai V. Zelenskis šią nišą užėmė tobulai. Jaunas, žinomas – ir studentui, ir nostalgiškam pensininkui, ir protestuojančiam prieš sistemą darbininkui tinkantis kandidatas. Be viso to rusakalbis, bet ne rusas (žydas) ir puikiai kalbantis ukrainietiškai. Truputį su oligarchais, bet ne su pačiais baisiausiais. Trumpai tariant – kandidatas, kuris puikiai tiko Ukrainos rytams, bet neatstūmė ir centre (tiek geografiniame, tiek politiniame) esančių rinkėjų. Tą puikiai iliustruoja V. Zelenskio balsų geografinis pasidalinimas: geriausi rezultatai rusakalbėje rytų Ukrainoje (Luhanske 89 proc., Dnipropetrovske 87 proc.), o prasčiausi – vakarų Ukrainoje (Lvive 34 proc., Ternopilyje 50 proc.). Centre rezultatas vidutiniškas – štai Kijeve 60 proc. arba 10 proc. prasčiau nei vidurkis.
„Tautos tarnas“ vs. „Naisių vasara“ – populistų metodai panašūs
Trečioji pergalės dedamoji – serialas „Tautos tarnas“. V. Zelenskis išgarsėjo savo kuriamame ir be proto populiariame seriale, kuriame vaidina paprastą mokytoją, dėl atsitiktinumo ir aštrios kritikos valdžiai tapusį Ukrainos prezidentu. Šis serialas, apie kurį jau daug prirašyta, todėl nesikartosiu, V. Zelenskiui suteikė masinį atpažįstamumą, o taip pat leido žmonėms turėti viziją, koks jis būtų prezidentas.
Tai įstabus triukas, kiek primenantis Ramūno Karbausko „Naisių vasarą“. Na, tik gal pakeltas kūbu. Šio serialo, kuris buvo transliuojamas ir visos rinkimų kampanijos metu, panaudojimas buvo galingas propagandinis ginklas, leidęs kandidatui rinkimų kampanijos metu turėti didžiulį nemokamą eterį (jis juk kaip prezidentas jau keletą metų sukosi žydruosiuose ekranuose). Taip pat V. Zelenskiui aiškiai nesakant savo programinių nuostatų, šis serialas leido žmonėms įsivaizduoti, ką ir kaip jis darytų tapęs prezidentu. Juk ekrane jie jį jau matė.
Taigi, serialas „Tautos tarnas“ iš tiesų tapo didžiuliu rinkimų kampanijos ginklu. Iš esmės tai buvo būdas nulaužti sistemą, todėl žvelgiant į ateitį Ukrainai būtina griežta tokių produktų panaudojimo politikoje kontrolė, nes tai tampa didžiule grėsme ir priemone manipuliacijai. Tai yra tikrai blogas šios rinkimų kampanijos kampas. Iš to pasimokyti turime ir mes Lietuvoje, nes na ir patys labai panašų dalyką turėjome.
V. Zelenskis didelį dėmesį skyrė jaunimo balsams
Galiausiai, nors V. Zelenskiui sąlygos ir kontekstas rinkimams buvo palankus, nereikia nuvertinti ir jau grynosios jo rinkimų kampanijos. Kampanijos, kuri buvo išskirtinai orientuota į jaunus rinkėjus, aktyviai naudojant socialinius tinklus ir kuriant emocingą, patrauklų, kandidato įvaizdžiu grįstą turinį. Akivaizdu, kad nuo pat pradžių V. Zelenskio komanda aiškiai suprato, kad jaunimas, kurio aktyvumas šiuose rinkimuose buvo aukštas, yra tie papildomi balsai, kurių reikėjo pergalės užtvirtinimui.
Sudėjus visas šias aplinkybes į vieną katilą matome, kad P. Porošenka neturėjo jokių galimybių laimėti šių rinkimų. V. Zelenskis buvo ne tik stipriausias ir visad augęs pasirinkimas pirmame ture (pritraukti rusakalbių balsai ir tų, kurie svyruoja centre), bet ir visiškai natūralus antras visų kitų kandidatų ir politinių jėgų, kurios taip aršiai kovoja vidaus kovas, pasirinkimas. Jau nuo praeitų metų lapkričio V. Zelenskis pirmavo prezidentinėse apklausose. Beveik visos jos rodė ir didžiule persvara laimimą II turą prieš bet kurį konkurentą.
Žvelgiant į ateitį – Lietuvai reikia ne tiek sveikinti naująjį prezidentą, kiek susitelkti į perspektyvą. Norint Ukrainai neišsprūsti iš vakarietiškos orbitos, būtina suteikti šiai šaliai narystės ES ir NATO perspektyvas. Aiškiai pasakyti, kad visos reformos ir demokratijos puoselėjimas galų gale atneš didžiausią vaisių, kaip tai davė narystė Lietuvai ir kitoms posovietinėms šalims, dabar esančioms ES ir NATO narėmis. Taip pat tai reiškia, kad turime pradėti dairytis į naują Ukrainos politikų kartą. Turime stebėti tuos žmones, kurie su V. Zelenskio banga laimės rudens Rados rinkimus. Turime stebėti, kaip transformuosis ir kas imsis lyderystės revoliucinėse politinėse jėgose, kurios vedė Maidaną į priekį, ir kurios dabar turės neišvengiamai persitvarkyti arba užleisti vietą naujiems politiniams dariniams.
Gerai, kad šiai stebėsenai mes esame gana neblogai pasirengę, o ir lietuvių (tokių kaip Aivaras Abromavičius) buvimas Ukrainoje ir arti V. Zelenskio yra gera galimybė mūsų šaliai. Kad šia galimybe pasinaudotumėme tereikia mums patiems išsirinkti gerą prezidentę, kuri supranta Ukrainos reikalo svarbą Lietuvai ir Europai.
A. Vyšniauskas yra kandidatas Europos Parlamento rinkimuose.
