Europos Parlamento komitetai po svarstymų vasario–kovo mėnesiais pritarė eilei tikslų, kurių ateityje turėtų siekti Europos Sąjungos valstybės narės. Vieni jų – komitetuose buvo pritarta, kad Europos Sąjunga iki 2050 m. turėtų sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį iki nulio, lyginant su 1990 m. rodikliais. Tai reikštų, kad iki 2030 m. išmetamųjų dujų kiekis turėtų sumažėti 55 proc. Taigi, Europos Sąjungos tikslai kaip ir aiškūs, tačiau kokie uždaviniai?
Visų pirma, žinoma, visų akys dėl klimato kaitos krypsta į transporto sektorių, kadangi nemaža dalis išmetamųjų dujų tenka būtent jam, įskaitant ir kelių transportą. Akivaizdu, kad elektrinio transporto užuomazgos jau seniai esti mūsų kasdieniame gyvenime, tačiau šio amžiaus trečiajame dešimtmetyje, esu įsitikinęs, žengsime į elektrinių automobilių erą. Visgi, vidaus degimo varikliai iš Europos gatvių taip greit nedings. Taigi, kaip per 10 metų pasiekti ambicingą tikslą – išmetamųjų šiltnamio efektą sukeliančių dujų sumažinti iki 55 proc.? Kaip to sieks Lietuva?
Kol Donaldas Trumpas aktyviai pasisako prieš bet kokias su šiltnamio efektu susijusias temas ir JAV politikos laivą kreipia priešinga linkme, lyderio vaidmens šioje srityje privalo imtis Europos Sąjunga ir kaip įmanoma greičiau pradėti spartinti Paryžiaus klimato susitarimo įgyvendinimą.
Štai Izraelis nusistatė tikslą – po 2030 m. apskritai uždrausti benzinu ar dyzeliu varomas transporto priemones, įskaitant ir sunkųjį transportą – kuriam pasiekti netolimoje ateityje ketina įrengti per 2000 įkrovimo stotelių.
Tuo metu Europos Sąjunga nors ir, rodos, po truputį bunda, tačiau vis dar miega giliu letargo miegu. Iniciatyvos imasi vos kelios valstybės narės, iš kurių lyderiaujančia būtų galima pripažinti Švediją. Pastaroji, sekdama Izraelio pavyzdžiu, 2030 m. nutrauks prekybą automobiliais su vidaus degimo varikliais. O štai Airija turėtų tapti pirmąja valstybe, kuri ne tik atsisakys investicijų į iškastinį kurą, bet ir atsiims visas į iškastinio kuro bendroves investuotas lėšas. Bet tai tik pavieniai pavyzdžiai, kurių vargu, ar užteks Europos Parlamento keliamiems tikslams pasiekti. Todėl, kaip ir minėjau, iniciatyvos privalo imtis Europos Sąjungos institucijos.
Vasario mėnesį Europos Parlamentas patvirtino savo poziciją dėl 2021–2027 m. ES regionų plėtros finansavimo taisyklių. Žinoma, dėl jų dar deramasi su Europos Sąjungos Taryba, tačiau jau dabar galima pasidžiaugti, kad Europos Parlamentas, kaip vieną iš Europos Sąjungos lėšų efektyvaus panaudojimo būdų siekia numatyti projektus, susijusius su aplinkos saugojimu ir kova su klimato kaita. Mano manymu, būtent šioje vietoje Europos Sąjunga privalo greitu metu duoti aiškų startą valstybėms narėms pradėti vystyti elektrinio transporto infrastruktūrą, ugdyti piliečių savimonę aplinkai draugiško gyvenimo linkme.
Nors tikslai ir formuojami, tačiau uždavinių jų įgyvendinimui ir kitų ryžtingų sprendimų tarptautiniu politiniu lygmeniu vis dar trūksta. Papildomai atkreipčiau dėmesį, kad šie sprendimai neturėtų būti susiję su vidaus degimo variklių eksploatacijos ribojimais ar draudimais, o turėtų sudaryti palankias sąlygas valstybėms narėms vystyti elektrinio transporto infrastruktūrą, padėti finansiškai to siekti bei stengtis elektrinį transportą padaryti patrauklų, auginti jo paklausą, kadangi kol kas didelė dalis žmonių, nors ir norėtų, tačiau negali jo įsigyti dėl prastai išvystytos infrastruktūros, tarkime, mažo įkrovimo stotelių skaičiaus.
Nepaisant visko, tai gali būti puiki proga lyderio vaidmens imtis ir Lietuvai. Ir šios progos praleisti tiesiog negalima. Vyriausybė 2018 m. jau patvirtino atnaujintą Nacionalinės energetinės nepriklausomybės strategiją, kurioje numatyta iki 2050 m. visą reikalingą elektros energiją pasigaminti šalies viduje, kas reikštų pigesnę elektros energiją.
Tačiau tuo pačiu, tikslingai investavus Europos Sąjungos dotacijas į atsinaujinančių elektros energijos šaltinių vystymą, elektrinių automobilių infrastruktūros kūrimą, sudarius palankias sąlygas Lietuvoje kurtis biotechnologijoms, aplinkai draugiškiems startuoliams, Lietuva galėtų tapti viena pirmųjų aplinkai draugiškų valstybių Europos Sąjungoje ir taip pasiekti Europos Sąjungos institucijų keliamus tikslus.
Be kita ko, tokių projektų vystymas prisidėtų prie didesnio darbo užimtumo bei tolimesnio ekonomikos augimo valstybėje, atkreiptų investuotojų dėmesį, o svarbiausia – pakeltų Lietuvos prestižą šioje srityje. Tačiau tam reikia imtis veiksmų jau dabar.
Ypatingai viltingai žvelgiu į šiais metais jau įvykusius savivaldybių rinkimus ir naujas miestų bei jų rajonų valdžias, kurios, tikiuosi, aktyviai pradės elektrinių automobilių įkrovimo stotelių įrengimo darbus savo miestuose bei rajonuose.
R. Šarknickas ketina kandidatuoti Europos Parlamento rinkimuose.
