captcha

Jūsų klausimas priimtas

R. Iržikevičius. Žvilgsnis į Dainuojančią revoliuciją

Išoriškai lietuviai pakluso sovietinei valdžiai, bet viduje jie nei atleido, nei pamiršo. Minėtą dvilypę asmenybę turinčių tėvų vaikai niekada negavo ideologiškai „teisingo“ auklėjimo, todėl užaugo suvokdami dabartinei sistemai būdingus prieštaravimus, rašo „The Lithuania Tribune“ įkūrėjas ir vyriausiasis redaktorius Ruslanas Iržikevičius.
Vishnu R Nair/Unsplash.com nuotr.
Vishnu R Nair/Unsplash.com nuotr.

Lietuva yra (arba buvo) gerai žinoma dėl didžiulio savo indėlio į SSRS žlugimą, tačiau ne visi žino, kad iš tikrųjų ji vėlavo prisijungti prie Gorbačiovo perestroikos (persitvarkymo) ir buvo viena iš paskutinių šalių, priėmusi šiuos pokyčius. Be to, dar mažiau žmonių žino, kad Dainuojanti revoliucija prasidėjo ne jaunų žmonių, o senosios kartos lūpose.

Lietuviai, kaip ir daugelis Sovietų Sąjungos piliečių, matė nemažai bandymų pakeisti ar pertvarkyti sovietinį aparatą, todėl visiškai suprantama, kodėl į Maskvos žingsnius reaguota daugiau mažiau abejingai. Komunistų partijai Lietuvoje vadovavo užkietėję L. Brežnevo pasekėjai, todėl ir patys aukščiausi valdžios sluoksniai išliko konservatyvūs – net ir Kremliaus standartais.

1987 m. apsilankęs Latvijoje ir Estijoje, M. Gorbačiovas tik dar tvirčiau įsitikino, kad Baltijos valstybės pačios pirmos priims perestroiką. Dėl vėlyvo prisijungimo prie SSRS Baltijos šalys ne tik turėjo pakankamai vakarietišką požiūrį, bet ir buvo pavyzdinės Sovietų respublikos. Čia buvo paklūstama nurodymams, regionas atrodė stabilus, o žmonės sunkiai dirbo. Lietuva buvo laikoma itin stabilia valstybe – 1988 m. kovą KGB ataskaitoje net rašyta, kad pasipriešinimas Latvijoje ar Ukrainoje labiau tikėtinas nei Lietuvoje.

Baltų atsiminimai apie nepriklausomybę galėjo ir padėti, ir pakenkti perestroikai; nors daugybė baltų atrodė ištikimi sovietinei valdžiai, jų ištikimybė buvo tik išorinė. Sovietinė sistema priimta tik todėl, kad tuo metu nebuvo kito pasirinkimo. Taigi, Baltijos tautų paklusnumas neprilygo entuziazmui, juolab kad Stalino teroras buvo giliai įsirėžęs senosios kartos atmintyje. Senas įprotis nepasitikėti Maskva išmokė baltus slėpti savo tikrąją nuomonę apie Sovietų Sąjungą; ir nors iš Kremliaus sklido pažadai apie perestroiką bei atvirumo politiką (glasnost), persekiojimo bijantys žmonės buvo atsargūs – jų nuoskaudos pasilikdavo „virtuvės politikos“ lygyje.

1988 m. balandžio 20 d. per Dailininkų sąjungos susirinkimą Vilniuje nutiko lemiamas įvykis. Dr. Arvydas Juozaitis perskaitė paskaitą tema „Politinė kultūra ir Lietuva“, kurioje Lietuvą pavadino „paskutiniu stalinizmo bastionu Baltijos šalyse“. Jo paskaita įžiebė politinę diskusiją visose trijose šalyse. Gorbačiovo kvietimas masiškai dalyvauti demokratizacijos ir persitvarkymo procesuose pasiekė ir Lietuvą, tačiau pirmieji pokalbiai nesisuko apie sovietinės tėvonijos ir socializmo išsaugojimą – tai buvo kvietimas iš naujo įvertinti Stalino režimą.

Senoji karta ėmė pasakoti savo vaikams ir anūkams visą tiesą, nes Gorbačiovo perestroika ir atvirumo politika suteikė galimybę kalbėti apie praeitį. Pirmuosius viešus debatus inicijavo patys senjorai. Į dienos šviesą ėmė lįsti skaudi tiesa, kuri tik dar labiau sumenkino lietuvių tikėjimą Sovietų Sąjunga ir jos sistema. Pradėta rašyti straipsnius apie stalinizmo laikus. Senoji karta reiškėsi vis garsiau, o atsiminimai, saugoti „geresniems laikams“, nevaržomi sklido iš lūpų į lūpas. Mitingus daugiausia lankė tie, kurie buvo asmeniškai patyrę Stalino žiaurumus; netgi Hatanaka Sačiko, profesorė iš Tokijo universiteto, buvo nustebusi, kad didžiąją Nepriklausomybės demonstrantų dalį sudaro senyvo amžiaus žmonės.

Tos naujos tiesos ir negirdėtos istorijos turėjo didžiulės įtakos lietuviams, gimusiems po 1950 m. – ši karta ir taip nesijautė kaip „sovietų žmonės“, todėl visą gyvenimą pragyveno tarsi dvilypės asmenybės. Dauguma jų pirmą kartą išgirdo apie Stalino žvėriškumą, ir dar iš pirmų lūpų. Norint išsiugdyti pavyzdinį Sovietų Sąjungos pilietį, Kremliui reikėjo dviejų sovietinės visuomenės ramsčių: iš vienos pusės – oficialios sovietinės propagandos, iš kitos – šeimos. Tačiau pastarosios kolonos Lietuvoje nebuvo, nes lietuvių tėvai sovietų standartais buvo „blogi“. Sovietų ideologija jiems buvo svetima, o šeimos beveik nešvęsdavo tokių svarbių sovietinių švenčių kaip Spalio revoliucijos ar Raudonosios armijos diena. Išoriškai lietuviai pakluso sovietinei valdžiai, bet viduje nei atleido, nei pamiršo. Minėtą dvilypę asmenybę turinčių tėvų vaikai niekada negavo ideologiškai „teisingo“ auklėjimo, todėl užaugo suvokdami dabartinei sistemai būdingus prieštaravimus. Naujos diskusijos, Kremliaus iniciatyva, konservatyvi respublikos valdžia ir Estijos nacionalinio fronto įsikūrimas paskatino jaunąją kartą veikti.

1988 m. birželio 3 d. daugiau nei 500 žmonių sueiga išrinko valdančiąją grupę į perestroikos komitetą. Kai kurie Sąjūdžio lyderiai turėjo slaptų ketinimų siekti nepriklausomybės, tačiau net ir patys didžiausi optimistai nebūtų patikėję, kad tai pasiekti pavyks vos per dvejus metus. Perestroika tapo priemone, padėjusia Sąjūdžiui pasiekti Nepriklausomybę 1990 metais.

Panašu, kad patys veikliausi Dainuojančios revoliucijos dalyviai buvo senyvo amžiaus žmonės – tie, kurie dar atsiminė nepriklausomos Lietuvos laikus. Tai jie pradėjo perestroikos diskusiją, nuvedusią Lietuvą iki Nepriklausomybės atkūrimo. Mums belieka tik spėlioti, kas būtų nutikę, jei perestroika būtų prasidėjusi dvidešimčia metų vėliau.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

PASSPORT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...