captcha

Jūsų klausimas priimtas

K. Šliužas: nauja globali karta perima vairą

„Malonumo faktorius turi didelę reikšmę, ir nesvarbu, kokias pareigas užimi. Jei dirbi tik dėl algos ar verčiamas aplinkybių, tai nėra gera motyvacija. Šią taisyklę bandau taikyti tiek sau, tiek mane supantiems žmonėms. Nesvarbu, koks kolektyvas: didelis ar mažas, visada dedu visas pastangas, kad jiems patiktų tai, ką daro. Kitaip sėkmės nepasieksi“, – sako neseniai iš „Telia Lietuva“ vadovo pareigų pasitraukęs Kęstutis Šliužas.  
Tomo Adomavičiaus nuotr.
Tomo Adomavičiaus nuotr.

– Grįžkime į 2000-uosius. Kas Jus paskatino išvykti iš Lietuvos ir kokie buvo esminiai faktoriai, lėmę šį žingsnį?

– Nenorėčiau savo išvykimo taip sureikšminti, nes sprendimas išvykti buvo profesinis. Kadangi tuo metu dirbau tarptautinėje įmonėje, atsirado galimybė save išbandyti ir platesniuose vandenyse. Visada sau keliu aukštus reikalavimus ir tikslus, tad norėjau save išmėginti kitoje aplinkoje, kitoje šalyje. Manęs niekada neviliojo perspektyva apsiriboti vietiniais vandenimis. Būtent ši profesinė motyvacija, pasitaikius progai, ir paskatino išvykti. Žinoma, atvertęs naują lapą susiduri su nežinomybe, tačiau manęs tai negąsdina. Priešingai – stengiuosi pasiimti kiek įmanoma daugiau.

– Jūsų pirmoji stotelė buvo Modenos miestas Šiaurės Italijoje. Ar sunku buvo adaptuotis naujoje aplinkoje?

– Nepasakyčiau, kad sunku. Ten gyvenimo kokybė buvo tikrai gera: puikus klimatas, nuostabus maistas, o jūra ir kalnai – vos kelios valandos kelio automobiliu. Čia pat ir Florencija bei Milanas. Aišku, produkto vadovo darbas buvo labai intensyvus. Teko nemažai keliauti: per 5 metus aplankiau daugiau nei 60 šalių. Mėgstu stebėti aplinką, tad atsidūrus visiškai skirtingose kultūrinėse terpėse labai įdomu lyginti ir ieškoti panašumų, ypač iš profesinės pusės. Pavyzdžiui, Japonija ir Saudo Arabija be galo skiriasi, bet rasdavau labai daug bendrų vardiklių versle ar verslo modelyje. Tai buvo tikrai nereali mokykla, pranokusi mano lūkesčius, neįkainojama patirtis ieškant problemų sprendimų. Supratau, kokią įtaką problemų sprendimo būdams turi kultūra, kalba ar net požiūris. Dabar visa tai bandau pritaikyti kasdieniame darbe. Turiu pripažinti, kad tas patirtas nežinomybės jausmas padarė gerą įtaką. Manau, svarbu į nežinomybę žiūrėti iš teigiamos pusės.

 Kiek netradicinis požiūris. Galima sakyti, Jus traukia ir vilioja nežinomybė.

– Esu smalsus. Mane labai motyvuoja galimybė spręsti sudėtingus uždavinius.

– Ar tikite atsitiktinumu?

– Tam tikra prasme tikiu, tačiau yra vienas didelis „bet“. Dažnai sakoma, kad kažkam labai pasisekė, nes atsirado tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje. Būna ir taip, bet manau, kad tokiose situacijose anksčiau ar vėliau atsiduriame visi. Skirtumas tik tas, kad ne visi suprantame, kad jau esame toje (tinkamoje) vietoje. Galimybės ir situacijos kartais atvažiuoja ir išvažiuoja tarsi traukinys, o mes jų nė nepastebime. Manau, svarbiausia pastebėti galimybę ir imtis iniciatyvos neieškant priežasčių, kodėl kažkam sekasi labiau. Kritinis mąstymas, gebėjimas įvertinti situaciją ir nestovėti vietoje – labai svarbu. Pasikartosiu, esu tikrai smalsus, tad galbūt būtent tas atvirumas nežinomybei ir naujoms galimybėms lemia sėkmę. Be abejo, yra ir didelis rizikos faktorius, o rizika jau toks dalykas, kad ne visi jaučiamės drąsiai su ja susidūrę. Ir tai nėra blogai.

Tomo Adomavičiaus nuotr.

– Kokia buvo Jūsų grįžimo į Lietuvą priežastis?

– Kaip minėjau, nesu linkęs to per daug sureikšminti, nes tiek man, tiek mano šeimai keisti gyvenamąją vietą yra normalus dalykas. Prisipažinsiu, kad motyvacija grįžti buvo daugiau profesinė nei patriotinė, bet sugrįžęs gavau daug daugiau emocinio pasitenkinimo ir malonumo, nei tikėjausi. Nors mano laikas labai ribotas, nemažai jo skiriu visuomeninei veiklai. Tai daryti Lietuvoje yra nuostabus jausmas.

– Kaip matote šiandieninę Lietuvą? Kokia ji Jūsų akimis?

– Mano akimis, Lietuvoje šiuo metu vyksta ryški kartų kaita. Gimusieji nepriklausomoje Lietuvoje jau tapo sąmoningais piliečiais. Lyginant su žmonėmis, kurie yra perpus vyresni, jaunimas yra gerokai aktyvesnė visuomenės dalis, nebijanti imtis iniciatyvos, norinti kontroliuoti savo gyvenimą. Vyresni žmonės galbūt dažniau laukia laimingų atsitiktinumų ar sprendimų, kuriems jie neturi tiesioginės įtakos. 

Tai labai didelis iššūkis ir atsakomybė, nes siekiant sėkmės reikia turėti idėją, patirties ir galimybę tą idėją įgyvendinti. Visa tai ateina su laiku. Visi žinome, kad geri dalykai greitai nepasidaro. Į ateitį žvelgiu optimistiškai, nes matau labai geras ir teigiamas tendencijas. Mano manymu, ateinantys 5–10 metų bus esminiai Lietuvai, nes jaunoji karta, turi galimybę pritaikiusi savo žinias tapti kritine mase, galinčia kurti tiek sau, tiek šaliai. Einame gera kryptimi, svarbiausia nesustoti.

Tomo Adomavičiaus nuotr.

– Ar būtų galima daryti prielaidą, kad Lietuva yra galimybių šalis, o jaunajai kartai dabar idealus metas grįžti ir savo gerąją užsienyje įgytą praktiką pritaikyti gimtinėje?

– Taip, manau, kad Lietuva yra galimybių šalis. Kaip nepriklausoma šalis skaičiuojame tik 26-uosius metus, tad dar yra daug erdvės kurti ir tobulėti. Be galo džiugina, kad jaunimo balsas vis dažniau išgirstamas ir jis nėra toks apolitiškas kaip kaimyninėse šalyse į pietus ar rytus, kur balsavimas ne toks aktyvus. Manau, tai geras indikatorius, kad tampame vis pilietiškesne visuomene. Kai jaunoji karta tvirtai suims vadžias į savo rankas, Lietuva taps dar atviresnė, ambicingesnė, turės daugiau tolerancijos įgyvendinant naujas idėjas. Labai svarbu neapsiriboti tik vietine rinka, galvoti globaliai, kurti ambicingus tikslus, neturinčius nieko bendro su mūsų mažos šalies geografija. Manau, jaunoji karta tai supranta ir tik laiko klausimas, kada išmuš jų valanda.

– Panašu, kad Estija, nors ir mažesnė šalis, tai padarė anksčiau už lietuvius. Kaip manote, koks jų pranašumas? Kartais atrodo, kad Baltijos šalys tarpusavyje konkuruoja dėl pirmos vietos. Ar čia gali turėti įtakos ir mažos šalies nevisavertiškumo kompleksas?

– Estų gerai nepažįstu, bet manau, kad labai svarbu šalia turėti šalį, į kurią galėtumei lygiuotis. Mano manymu, atgavus nepriklausomybę, estams aiškus rodiklis buvo jų kaimynai suomiai. Tai gali suveikti kaip varomoji jėga. Todėl manau, kad galbūt jie siekė ir konkuravo turėdami tą patį nevisavertiškumo kompleksą. Tačiau jie ėjo labai kryptingai, turėdami aiškų tikslą. O Lietuva tokio kaimyno, į kurį galėtų lygiuotis, neturėjo. Sveika konkurencija ar noras lygiuotis yra gerai, svarbiausia nesustoti ir nesiskųsti. Labai džiaugiuosi, kad Lietuva, būdama tokioje pat starto linijoje kaip ir Estija, sugebėjo žengti didelius ir ryžtingus žingsnius į priekį.

– Kas paliko didžiausią įspūdį gyvenant Lietuvoje?

– Gyvenimo kokybė. Ji yra labai gera. Kurioje kitoje Europos sostinėje į oro uostą nuvyksi per 20 minučių? Pastebėjau, kad Lietuvoje žmonės turi laiko sau. Matau, kad jaunimas puikiai derina darbą ir laisvalaikį – tai puiku. Vilniuje gausu žalių erdvių miesto centre, kuriose galima bėgioti, važinėti dviračiais ar pasivaikščioti su šeima. Aš mėgaujuosi gyvenimu čia.

– Klausantis Jūsų atrodo, kad atradote pusiausvyrą tarp darbo ir asmeninio gyvenimo. Ką patartumėte tiems, kurie tebeieško savęs?

– Yra du paprasti dalykai. Vieni žmonės aktyvesni, kiti pasyvesni. Vieni susidūrę su rizika mato galimybes, kiti – grėsmę. Čia kaip su ta vandens stikline: ji arba puspilnė, arba tuščia. Manau, tai požiūrio klausimas. Bet esu įsitikinęs, kad daugiausia stabdžių yra mūsų galvoje, o ne kažkur kitur. Jei požiūris bus teisingas, nustebsi, kiek daug gali padaryti. Niekas negimė vadovu. Esmė ta, kad aš visada ieškojau ir siekiau išbandyti save, norėdamas pasiekti daugiau. O kai ieškai, visada randi. Aišku, tai nėra labai lengvas kelias, bet susidurti su problemomis sveika, svarbiausia išmoktų pamokų nepamiršti ir žiūrėti į priekį.

Tomo Adomavičiaus nuotr.

– Mūsų pokalbio pradžioje pasakojote, kad dar per pirmuosius savo darbo mėnesius „TEO“ (dabar „Telia“) stengėtės pasikalbėti su žmonėmis nuo žemiausios iki aukščiausios grandies. Neminėjote tokių žodžių kaip „pelnas“, „akcininkai“, „eksportas“ ir pan. Ar galima daryti prielaidą, kad Jums svarbiausia žmogus, t. y. darbuotojas, ir santykis su juo?

– Mano darbo filosofija gana paprasta. Priklausau tai mokyklai, kurioje laikomasi nuostatos planuoti trumpalaikius ir ilgalaikius tikslus, skirti dėmesio žmonėms ir laikytis vienos krypties. Skaičiais įvertinti tikslai yra žmonių įdėto darbo rezultatas. Nėra prasmės žmonių besąlygiškai kontroliuoti tam, kad jie pasiektų norimus rezultatus. Galbūt toks principas kažkam ir pasiteisina, bet esant žemam sąmoningumo lygiui žmonės dažnai nesugeba tinkamai įvertinti aplinkos, konkurencijos ar rinkos pokyčių. Gebėjimas priimti sprendimą pačiam yra neįkainojamas. Nesvarbu, ar tai šeimos verslas, ar didelė korporacija – svarbiausią darbą vis tiek atlieka žmonės, todėl mūsų, vadovų, tikslas – suteikti geriausias darbo sąlygas dirbti ir leisti žmonėms daryti tai, ką jie moka geriausiai. O dirbdami ir žinodami tikslą, kurį turime pasiekti kartu, galime viską aiškiau matyti.

– Kaip vis bėgant išlaikyti racionalų ir kritišką mastymą, rasti laiko sau?

– Sąmoningai stengiuosi rasti laiko sau. Manau, tai būtina, kad galėtum vertinti savo sprendimus ar daryti tinkamas išvadas. Dažnai mėgstu palyginti, kaip panašios problemos sprendžiamos visai kitoje sferoje, sakykime, sporte. Sporte, kaip ir versle, svarbiausia neužmigti ant laurų ir nuolat tobulėti, taigi, jei neliks noro laimėti, niekas tau medalio ant kaklo neužkabins. Jei tapai čempionu vakar, nėra jokios garantijos, kad juo būsi rytoj. Kritiškas mastymas leidžia išsiugdyti tinkamą požiūrį. Žinau, kad yra keli garsūs dirigentai, kurie skaito vadybos paskaitas. Jie, kaip ir verslininkai, yra vadovai, turintys suderinti daug instrumentų, sudėtingus kūrinius, gastroles ir pan. Jų komandą sudaro kūrybingi ir emocionalūs žmonės, o juos norint nukreipti link tikslo reikia įdėti daug pastangų ir kantrybės.

– Dažnai pabrėžiama, kad šeimos palaikymas yra be galo svarbus. Kokią rolę atlieka Jūsų šeima?

– Galima sakyti, kad tai yra esminis faktorius. Be palaikymo ir supratimo būtų be galo sunku rasti harmoningą pusiausvyrą. Aišku, jei paklaustumėte mano šeimos narių, visi pasakys, kad norėtų praleisti daugiau laiko kartu, bet visuomet stengiamės, kad drauge praleistas laikas būtų kokybiškas. Pasikartosiu sakydamas, kad grįžus į Vilnių laisvo laiko turiu kiek daugiau dėl labai paprastos priežasties – viskas čia labai arti. Anksčiau, dėl transporto kamščių grįždamas į namus užtrukdavau net kelias valandas, Vilniuje – dvidešimt minučių. Tad tas kelias papildomas valandas kasdien galiu skirti šeimai. Jų buvimas ir palaikymas man yra labai svarbus, dėl to esu jiems visiems be galo dėkingas.

– Tikriausiai Jūsų šeimai visas pasaulis yra namai. Ką atsakytų Jūsų vaikai, paklausti, kur jų namai?

– Manau jie atsakytų, kad namai yra vieta, kurioje gyvename kartu. Ten, kur yra tėtis, mama ir jie trys. Geografinė vieta, manau, jiems nėra taip svarbu.

– Kokie patys svarbiausi faktoriai, nulemiantys sėkmę?

–Pirma, galimybė save realizuoti. Antra, žmogiškas palaikymas. Trečia, svarbu, kad atėję į darbą žmonės galėtų ir norėtų daryti tai, ką sugeba geriausiai. Malonumo faktorius turi didelę reikšmę, ir nesvarbu, kokias pareigas užimi. Jei dirbi tik dėl algos ar verčiamas aplinkybių, tai nėra gera motyvacija. Šią taisyklę bandau taikyti tiek sau, tiek mane supantiems žmonėms. Nesvarbu, koks kolektyvas: didelis ar mažas, visada dedu visas pastangas, kad jiems patiktų tai, ką daro. Kitaip sėkmės nepasieksi.

– Kol kalbėjomės, Jūs nei karto nežvilgtelėjote į laikrodį. Panašu, kad įtampos nejaučiate?

– Jos pakanka, tereikia mokėti susidėlioti prioritetus.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

PASSPORT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...