captcha

Jūsų klausimas priimtas

A. Piskarskas: mane visuomet varė vidinė ugnis – meilė lazeriams

„Smalsumas, žinių troškimas ir siekis suprasti įvairius egzistuojančius reiškinius skatina naujoves,“ – sako Algis Petras Piskarskas, Lietuvos lazerių asociacijos prezidentas, laikomas lazerių mokslo Lietuvoje pradininku. Jis mano, kad šaliai reikia nesiblaškyti ir sutelkti dėmesį į pažangių technologijų, garsinančių Lietuvos vardą visame pasaulyje, kūrimą.
Tomo Adomavičiaus nuotr.
Tomo Adomavičiaus nuotr.

Baigęs studijas Vilniaus ir Maskvos valstybiniame M. V. Lomonosovo universitetuose, A. P. Piskarskas grįžo į Lietuvą, kur tapo žvaigžde, lazerinių tyrimų srityje nustelbusia ir Rusiją, ir JAV.

– Kas paskatino susidomėti lazerių mokslu?

– Visų gyvenimo motyvų neįmanoma sutelkti į vieną konkretų, nes, savaime suprantama, jų yra daug. Optinės technologijos mano dėmesį patraukė dar studijuojant Vilniaus universitete, o itin susidomėjau klausydamasis Matematikos ir fizikos katedros vadovo Povilo Brazdžiūno vedamų optikos paskaitų. Jis buvo labai entuziastingas ir charizmatiškas žmogus, sugebėdavęs padaryti įspūdį kiekvienam studentui. Daugelis susižavėjo jo dėstomais dalykais – aš buvau vienas iš jų.

Tuo metu kartu su kolegomis konstruodavome radijo imtuvus, netgi įkūriau nuosavą radijo stotį. Būdamas eteryje galėdavau bendrauti su žmonėmis iš viso pasaulio. Būtent tuo metu supratau, kad šviesa yra elektromagnetinė banga – vėliau tai tapo mano hobio esme.

Vedinas didžiulio smalsumo ir susidomėjęs P. Brazdžiūno paskaitomis, pradėjau rimtai svarstyti apie savo ateitį optikos moksle.

– Vėliau studijavote Maskvos valstybiniame M. V. Lomonosovo universitete?

– Taip. Antraisiais studijų metais atsirado galimybė tęsti studijas Maskvos valstybiniame universitete. Sovietų Sąjungos laikais tam tikros akademinės vietos būdavo išskiriamos respublikų universitetams; keli studentai būdavo atrenkami studijuoti Maskvoje. Tuo metu Lomonosovas buvo laikomas vienu geriausių tyrimų centrų Sovietų Sąjungoje, todėl padedamas prof. P. Brazdžiūno iškeliavau į Maskvą.

Lemtingas sutapimas – laboratorija, į kurią buvau paskirtas, užsiėmė lazerių tyrimais. Galbūt sužavėti mano sukonstruoto radijo aparato, mokslininkai suteikė man progą pasireikšti. Tai buvo unikali galimybė pradėti dirbti visiškai naujoje mokslo srityje. Įsidarbinus laboratorijoje, šis darbas greitai tapo varomąja mano gyvenimo jėga.

– Ar studijuodamas svajojote vieną dieną tapti Lietuvos lazerių fizikos tėvu?

– Tokių ambicijų niekada neturėjau. Studijuodamas universitete palaikiau ryšius su Lietuva, ypač su prof. P. Brazdžiūnu, tačiau mano siekiai buvo kiti. Grįžęs į tėvynę norėjau tiesiog pasidalyti savo žiniomis ir pasinaudoti tarptautiniais ryšiais, kuriuos pavyko užmegzti, taip žingsnis po žingsnio dėjau pamatus lazeriniams tyrimams Lietuvoje. Tai buvo vienintelis dalykas, kurį mokėjau daryti.

Tomo Adomavičiaus nuotr.

– Ar šių tyrimų pradžia buvo sunki? Su kokiais didžiausiais iššūkiais susidūrėte?

– Lengva nebuvo. Buvome ambicingi, tačiau mums trūko įrangos, finansavimo ir vietos. Laimė, labai padėjo prof. P. Brazdžiūnas, o tuometinis Vilniaus universiteto rektorius Jonas Kubilius buvo įsitikinęs, kad į naujas tyrimų sritis privalu investuoti. Jis suprato to reikšmę Lietuvai.

Mes visi žinojome: jei norime, kad Sovietų Sąjungoje mus vertintų rimtai, privalome savarankiškai sukurti kažką unikalaus. Viskas taip ir prasidėjo – pirmiausiai buvo pastatytos atominės ir hidroelektrinės, o vėliau atėjo eilė tyrimams.

Per senus ryšius Maskvos valstybiniame universitete pavyko gauti finansavimą, tačiau kai atidarėme savo pirmąją laboratoriją ir pasirodė rezultatai, tas pats universitetas į mus pradėjo žiūrėti kreivai. Deja, nepasitenkinimas tik išaugo, kai lietuvių straipsniai tarptautiniuose leidiniuose buvo pradėti publikuoti be nurodytos Maskvos valstybinio universiteto mokslininkų bendraautorystės. Tai buvo įtemptos rungtynės.

Supraskite, išleisti tuos akademinius straipsnius buvo nelengva. Pirmiausia turėdavome gauti cenzorių leidimą, todėl surezgėme planą. Laikydamiesi valstybės nurodymų negalėjome leisti straipsnių, kuriuose būtų minimi daugiau nei vieno kilovato galingumo lazeriai, todėl rašydavome „1 000 vatų lazeris“. Cenzoriai ne visada tai pastebėdavo, ir straipsnis būdavo spausdinamas.

Panaši situacija buvo ir kitose mokslo srityse. Pavyzdžiui, vieni gydytojai norėjo atlikti pirmąjį širdies persodinimą, tačiau Maskva uždraudė – kaip lietuviai gali būti pirmieji, kurie atlieka tokio sudėtingumo operaciją?! Todėl buvo uždrausta.

Mes konkuravome ne tik su kolegomis iš Rusijos, bet ir su JAV mokslininkais. Jie taip pat kūrė lazerius, bet mums pavyko sukurti geresnius. Šiuo metu vienas iš dešimties tyrimams naudojamų lazerių yra pagamintas Lietuvoje.

– Kaip manote, ko reikia norint sukurti kažką nauja?

– Reikia ne tik smalsumo ir žinių troškimo, bet ir sportinio entuziazmo. Tyrėjai visada trokšta būti pirmi, viską padaryti geriau, išgauti rezultatą anksčiau už savo kolegas. Tyrėjams pripažinimas išreiškiamas citatomis, pranešimais ir kvietimais į akademines konferencijas. Todėl dažnai motyvai yra ir sportiniai, ir patriotiniai – juk dirbame Vilniaus universitete, todėl ir turime būti pripažinti kaip Vilniaus universiteto, kaip Lietuvos mokslininkai.

Be viso to reikia būti greitesniam už kitus. Jei pavėluosi paskelbti savo rezultatus, jų niekas necituos; būti cituojamam tarptautiniuose tyrimuose yra labai svarbu – tai ne tik suteikia garbę ir pripažinimą, bet ir pritraukia investicijas. Jei vėluoji išleisti naują produktą, gali net ir bankrutuoti.

Kai Lietuva atgavo nepriklausomybę ir atvėrė duris pasauliui, atsirado daugiau galimų pajamų ir finansavimo šaltinių. Užsienio kolegos, vertinę mūsų prašymus finansuoti projektus, jau apie mus žinojo iš straipsnių ir mokslinių konferencijų, todėl buvo lengviau gauti jų palaikymą. Taip Lietuvoje prasidėjo užsienio finansuojamų projektų plėtra.

Tomo Adomavičiaus nuotr.

– Jūsų pasiekimai įkvėpė daugelį kitų. Kas įkvepia Jus?

– Tai sudėtingas klausimas, nes, savaime suprantama, kiekvieno motyvai kitokie. Tokie žmonės kaip aš nuolat trokšta sukurti kažką nauja, pasidalyti savo vizija.

Moksle labiausiai į priekį varo noras paaiškinti, kaip iš tiesų veikia tam tikri reiškiniai. Vėliau pagrindiniu postūmiu tampa suvokimas, kad vystydamas naujas technologijas gali dar labiau patobulinti savo atradimus. Taip ir gimsta inovacijos.

Pačioje pradžioje analizavau tam tikrus reiškinius, kurie įvyksta skaidrius kristalus apšvietus lazerio spinduliu. Pasirodo, vieną kristalą apšvietus tam tikros spalvos lazerio spinduliu, spalva pasikeičia – vietoj vienos spalvos gali atsirasti ištisas spektras, visa spalvų paletė. Pradžioje tai buvo tik teoriniai projektai, tačiau šios minties negalėjau išmesti iš galvos. Maskvos valstybiniame universitete įrodėme, kad tai ne tik teorija – šį reiškinį pavyko pademonstruoti ir praktiškai. Sugrįžus į Lietuvą šie tyrimai tapo mano motyvaciniu varikliu.

– Kokia Lietuvos lazerių pramonės paslaptis?

– Nors konkuravome ir su Amerika, ir su Rusija, mums pavyko sukurti geresnį produktą – tai buvo pirmasis Lietuvos lazerių pramonės daigelis. Ankstyviausių, savo vietą rinkoje suradusių pramonės produktų pagrindas buvo tas pirmasis modelis. Šiandien mūsų šalyje gaminama begalė lazerinių technologijų – vienas iš dešimties mokslui naudojamų lazerių yra pagamintas Lietuvoje.

Dabar turime 24 lazerių pramonės bendroves; pelningiausios iš jų – „Light Conversion“ ir „Eksma“. Šio rinkos segmento sėkmę lemia tai, kad bendradarbiaujama su mokslininkais, pramonininkais ir akademinio rato žmonėmis, ypač tais, kurie augina specialistus. Lietuvos lazerių pramonėje dirba beveik šeši šimtai žmonių, ir daugelis jų – mūsų pačių išauginti profesionalai. Aukštųjų technologijų lazerių pramonės sektorius sutraukia daug mokslininkų – čia vienas iš dešimties turi mokslų daktaro laipsnį. Kitose pramonės srityse nėra nieko panašaus.

– Kas labiausiai domisi šia rinka?

– 1993–1994 m. trečdalį Lietuvos eksporto į Japoniją sudarė lazeriai. Japonai buvo suinteresuoti, nes tada lietuvių darbo jėga buvo gana pigi. Dabar 50 proc. mūsų lazerių eksporto keliauja į Europos Sąjungą. Apskritai apie 95 proc. savo produkcijos eksportuojame.

Tiesą sakant, užsienio įmonės, kurioms reikia konkretaus tipo lazerių (pvz., „Faros“ lazerio), turi laukti jų ilgiau nei metus, nes Lietuvos pramonė nepajėgia gaminti jų tiek, kad patenkintų paklausą. Šis lazeris labai populiarus Azijos rinkose – Kinijoje, Šiaurės Korėjoje ir pan. – nes gali būti naudojamas kompiuteriuose montuojamiems elementams pjaustyti. Taip pat numatoma didžiulė šių lazerių nauda mobiliųjų telefonų ir kitų elektroninių prietaisų gamyboje.

Šiuo metu sulaukiame spaudimo ne tik dėl užsakymų kiekio, bet ir pasiūlymų investuoti Lietuvoje bei padidinti produkcijos apimtis. Deja, neaišku, ar tai šaliai išeitų į gera; niekas nežino, ar šis susidomėjimas neslepia ketinimų perimti mūsų aukštųjų technologijų pramonę, kurioje sukaupta tiek talento ir praktinės patirties. Nors tokių pasiūlymų tikrai netrūksta, šią akimirką juos vertiname skeptiškai.

Nors priklausėme Sovietų Sąjungai, lazerių pramonę išvystėme savarankiškai. Vėliau visi kovėmės dėl nepriklausomybės pripažinimo. Galbūt tai lietuviško charakterio bruožas – būti nepriklausomam arba visomis išgalėmis kautis dėl savo nepriklausomybės.

Tomo Adomavičiaus nuotr.

– Ar pasiilgstate mokslinės veiklos?

– Iš tiesų jos neapleidau. Vilniaus universitetas man davė nuostabią dovaną – suteikė profesoriaus emerito vardą. Taip pat neoficialiai toliau vystome kelias idėjas, kurios man kilo dirbant su ankstesniais projektais.

Kai visą savo gyvenimą pašventi mokslui, sunku sėdėti namuose su knyga rankoje. Visą gyvenimą mane varė toji vidinė ugnis – meilė lazeriams. Aš jiems atidaviau tiek daug savo laiko, kad dabar nebegaliu sustoti. Galbūt dar grįšiu vesti paskaitų.

– Kokios mintys apima pamačius jaunesnius kolegas?

– Man pavydu. Galvoju, kad jei turėčiau tiek pat energijos, galėčiau dar tiek daug nuveikti. Bet laikas žygiuoja į priekį. Jo atgal neatsuksi.

Labai džiaugiuosi, kad jaunesnės kartos su tokiu entuziazmu studijuoja fiziką. Be to, labai mažai fizikų emigruoja, nes pramonės lyderiai pasikviečia juos dirbti čia, Lietuvoje. Ateitis yra jų rankose.

– Koks tolesnis Lietuvos kursas?

– Tik į priekį – svarbiausia neužmigti ant laurų.

Pasak Nobelio premijos laureato Abduso Salamo, didžiausia išsivysčiusių šalių klaida – nustumti į šalį aukštųjų technologijų tobulinimą ir grįžti prie tradicinių technologijų. Labai svarbu vengti tokio šokinėjimo tarp prioritetų.

Mes toliau stengsimės pranokti savo pasiekimus, kuriuos pripažįsta tėvynėje ir svetur, ir sieksime dar didesnių aukštumų.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: Passport

PASSPORT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...