Alkadžių šeima sumokėjo pabėgėlių gabentojui už kelionę iš Sirijos į Švediją, bet pakeliui buvo palikta likimo valiai be dokumentų. Amina Alkadi su trimis mažais vaikais įstrigo oro uoste net nežinodama, kurioje šalyje yra. Kadangi neturėjo pasų, ją ir vaikus dviem mėnesiams uždarė viename Lenkijos užsieniečių registracijos centre.
Alkadžių šeima sumokėjo pabėgėlių gabentojui už kelionę iš Sirijos į Švediją, bet pakeliui buvo palikta likimo valiai be dokumentų. Amina Alkadi su trimis mažais vaikais įstrigo oro uoste net nežinodama, kurioje šalyje yra. Kadangi neturėjo pasų, ją ir vaikus dviem mėnesiams uždarė viename Lenkijos užsieniečių registracijos centre.
Daugybė žmonių, bėgančių iš ketvirtus metus pilietinio karo kamuojamos Sirijos, svajoja rasti saugų prieglobstį Europoje, tačiau tik nedaugeliui tai pavyksta. Ši nenutrūkstama didžiulė vyrų, moterų ir vaikų pabėgėlių banga vadinama didžiausia priverstine migracija po Antrojo pasaulinio karo. Švedijos radijo žurnalistė Johanna Sjövall pasakoja vienos šeimos kelionės istoriją, kuri prasidėjo Varšuvos oro uoste.
Aminos, Salimo ir jų vaikų vardai pakeisti.
Užsieniečių registracijos centras – kaip kalėjimas
„Aš klausiu – Olandija? Jie sako – ne, Lenkija. Sakau – Olandija? Tada jis išsitraukia didelį žemėlapį ir rodo, čia – Lenkija, o čia – Olandija, Vokietija ir Lenkija. Tada aš supratau ir pradėjau verkti. Kodėl Lenkija? Niekad nesu girdėjusi apie Lenkiją“, – prisimena Amina.
Amina pasakoja, kad pabėgėlių gabentojas, pažadėjęs nuvežti ją su trimis vaikais į Švediją, dingo oro uoste. Jis pasakė, kad eina sutvarkyti antspaudų, ir pasiėmė jų pasus. Amina laukė septynias valandas, bet jis nebegrįžo. Galiausiai prie jos priėjo Lenkijos pasienio policija. Ji su vaikais buvo uždaryta viename oro uosto kabinete ir apklausiama.
„Antrą dieną mane ištiko kitas šokas. Man pasakė, kad turiu vykti į teismo posėdį. Nuvažiavome ten, ir mums pasakė, kad 60 dienų turime sėsti į kalėjimą“, – pasakoja moteris.
Teismas nusprendė, kad Amina su vaikais turi būti uždaryti Užsieniečių registracijos centre, nes atvyko į šalį be pasų ir vizų. Tačiau, pasak jos, vieta, kurioje jie buvo priversti praleisti du mėnesius, buvo ne kas kitam, o kalėjimas. Langai buvo grotuoti, o ją su vaikais kasnakt užrakindavo kambaryje. Jei reikėdavo į tualetą, prisimena moteris, reikėdavo belstis ir prašytis.
Amina sako, kad dėl tokių sąlygų vaikai tapo neramūs. Poilsio kambaryje buvo stalo tenisas, bet nieko daugiau. Moteris su vaikais pasivaikščioti kieme galėdavo tik valandą per dieną. Buvo vasara, tad registracijos centre, kur jie gyveno kartu su kitomis moterimis ir vaikais, buvo labai karšta.
Vidurinė Aminos dukra Leila, kuriai tuo metu buvo šešeri, ėmė keistai elgtis. Ji valgė tualetinį popierių ir dažus, ėmė naktį šlapintis į lovą.
Centre – ir seksualinis priekabiavimas
Kadangi pagal Ženevos konvenciją pabėgėliai, be pasų kertantys sieną, neturi būti baudžiami, Amina du kartus teismui rašė prašymą išleisti: „Kodėl mes laikomos kalėjime. Kodėl? Kaip Europos Sąjunga leidžia vaikus sodinti į kalėjimą?“
Moteris sudaro atviro ir doro žmogaus įspūdį, tačiau sako esanti pavargusi, nusiminusi ir išsigandusi. Ji jautėsi tokia pažeidžiama, jai atrodė, kad, būnant registracijos centre, galėjo nutikti bet kas ir niekas nebūtų sužinojęs.
Kalbėdama Amina užsimena ir apie seksualinio priekabiavimo atvejus: „Jie atėję klausinėjo apie santykius, kažką apie seksą. Jie norėjo užsiimti su mumis seksu.“
Paskui ji prisimena ir tai, kaip sargai, šventę netoli registracijos centro, apgirtę įkainojo moteris – kiek duotų pinigų už tai, kad moterys su jais permiegotų, kokia būtų jų kaina. „Jie sakė, kiek jums mokėtų, jei būtumėte prostitutės“, – patikslina Aminos vyras Salimas.
Pabėgėlių sąlygos nieko nedomina
Planuodami pabėgimą, Amina ir Salimas nusprendė, kad ji turėtų vykti pirma, o jis prisijungs, kai tik galės.
Kadangi Amina su vaikais atsidūrė Lenkijoje, jis irgi ten nuvyko ir buvo nusiųstas į kitą registracijos centrą prie Baltarusijos sienos, kur laikomi vyrai. Kai jį išleido, šeima susitiko Varšuvoje ir nusprendė toliau keliauti į Švediją.
„Padėtis buvo visai prasta, pinigų nebeturėjome, taigi nusprendėme vykti į Švediją, nes girdėjome, kad ten gerai. Iš Lenkijos nuvažiavome į Švediją“, – pasakoja Salimas.
Amina ir Salimas įsitikinę, kad gyvenimas Lenkijoje būtų buvęs labai sunkus. Jie sako, kad Švedijoje buvo priimti labai gerai, bet po penkių mėnesių sužinojo, jog bus deportuoti atgal į Lenkiją, mat pagal Dublino konvenciją prieglobsčio prašymas turi būti svarstomas toje šalyje, į kurią pirmiausia atvykstama.
Sutuoktiniai sako esą pavargę aiškinti Švedijos migracijos valdybai, ką patyrė Lenkijoje ir kokios ten buvo sąlygos, tačiau niekam tai neįdomu.
Ataskaitose paviešinti rimti pažeidimai
Europos Sąjungoje pabėgėlių priėmimo sąlygos labai skiriasi. Nemažai diskutuota apie tai, kaip pabėgėlius sutinka Graikija, Italija, Malta, Vengrija ir Bulgarija, tačiau labai mažai girdima apie Lenkiją. Todėl nusprendžiu daugiau pasidomėti tuo, ką pasakoja Amina ir Salimas.
Lenkija iš visų Europos Sąjungos šalių turi ilgiausią sieną su buvusiomis Sovietų Sąjungos šalimis. Čia daugiausia patenka pabėgėliai iš Rusijos, Baltarusijos, o pastaruoju metu – ir iš Ukrainos.
Helsinkio žmogaus teisių fondas yra Lenkijos nevyriausybinė organizacija, įsikūrusi Varšuvoje. Jų aptriušęs biuras turi kelis kabinetus, o koridoriuje ant padrikai išmėtytų taburečių sėdi žmonės, laukiantys teisininko pagalbos.
Aš susitarusi susitikti su šios organizacijos darbuotoja Ewa Ostaszewska-Žuk. Helsinkio fondas dukart tikrino užsieniečių registracijos centrus – kartą 2012 m., kai ten buvo laikomi Amina ir Salimas su vaikais, ir dar kartą – 2014-aisiais.
Pirmoji jų ataskaita paviešino rimtus pažeidimus. Dokumente registracijos centrai aprašomi kaip kalėjimus primenančios įstaigos, kuriose sulaikytuosius, be kita ko, įžeidinėja prižiūrėtojai. Pavyzdžiui, ataskaitoje pažymima, kad apsauga grasino sulaikytuosius deportuoti, nors tam neturėjo jokio teisinio pagrindo.
„Tai buvo kalėjimo režimas. Užsieniečiai negalėjo laisvai judėti. Jie galėjo vaikščioti koridoriais, tačiau, norėdami išeiti į lauką, turėjo paprašyti ir buvo išleidžiami tik vienai ar dviem valandoms. Jie negalėjo nieko daryti, ten nebuvo, ką veikti“, – neslepia E. Ostaszewska-Žuk.
Žmonės vadinami ne vardais, o numeriais
2014 m. ataskaitoje teigiama, kad sąlygos pagerėjo. Tačiau kai kurie registracijos centrai, tvirtina E. Ostaszewska-Žuk, vis dar pasižymi kalėjimo mentalitetu: „Mes aptikome, kad pareigūnai į užsieniečius vis dar kreipiasi ne vardais, o pagal identifikacijos numerį.“
Beje, 2014 m. gegužę išėjo naujas įstatymas, leidžiantis sulaikyti užsieniečius net ilgiau nei prieš tai: iki šešių mėnesių už tai, kad, pavyzdžiui, žmogus atvyko į šalį be paso, ir iki pusantrų metų, jei buvo deportuotas.
Helsinkio fondas ypač kritikuoja šį faktą, nes taip ilgai gali būti laikomi net vaikai, o per patikrą kas ketvirtas sulaikytasis buvo vaikas.
„Vaikai negali lankyti mokyklos ir tai yra pagrindinė problema. Jiems būna edukaciniai užsiėmimai, tačiau tik apie pusantros valandos per savaitę. Vaikams tai per mažai. Palenkės Bialoje pamatytumėte, kad tai vaikams netinkama vieta, nes ten nėra, ką veikti“, – teigia E. Ostaszewska-Žuk.
Žurnalistai nepageidaujami
Palenkės Biala yra miestelis prie Baltarusijos sienos. Čia veikia vienas iš šešių Lenkijos užsieniečių registracijos centrų. Salimas čia buvo laikomas du mėnesius, tačiau nuo to laiko šis tas pasikeitė. Sužinau, kad dabar čia laikomos tik šeimos su vaikais.
Mane su vertėja pasitinka karine uniforma vilkintis sargas, kuris atrakina geležinius vartus. Centro viršininkė Malgorzata Suchodolska mus greitai nusiveda į tuščią, aidintį kambarį.
Man patiekta kava ir įjungtos skaidrės, todėl pradedu nujausti, kad nebus leista apsižvalgyti, nors atvykau iš toli. Nuojauta pasitvirtina – jie nenori manęs įsileisti. Bandau perkalbėti sakydama, kad susidaro nekoks vaizdas, jei įstaiga nenori įsileisti žurnalistės, juk Švedijoje galiu bet kada lankytis bet kuriame sulaikymo centre.
Tačiau darbuotojai sako, kad į registracijos centrą žurnalistų jie niekada neįsileidžia, taigi turiu pasitenkinti skaidrių pristatymu. Man tenka daugiau kaip valandą žiūrėti nuotraukas, kuriose laimingi vaikai piešia ir šoka apsirengę tradiciniais kostiumais, kepa bulves ir net jodinėja ant į kiemą atvežto ponio.
„Nuotraukos, kurias rodau, nėra padirbtos. Rodau tai, kas išties vyko“, – tikina M. Suchodolska. Vienoje nuotraukoje matyti berniukas, stovintis prie suolo. Iš pažiūros jam apie 12 metų ir jis žiūri tiesiai į objektyvą, pakėlęs akis nuo vadovėlio. Centro viršininkė sako, kad jis buvo labai geras mokinys ir išlaikė egzaminą, nors mokėsi vos kelias valandas. O centre jis praleido maždaug pusę metų.
M. Suchodolskos teigimu, registracijos centras atnaujintas pasinaudojus Europos Sąjungos parama, iš kurios kieme buvo įrengta žaidimų aikštelė. Galiausiai ji sutinka leisti man ją apžiūrėti.
Kiemą juosia spygliuota viela. Jame įrengta žaidimų aikštelė, didelis futbolo aikštynas su dirbtine danga, batutas ir lauko treniruokliai. Kai atsisuku į patį pastatą, matau grotuotus langus, o per tuos, kuriuose dega šviesa, matyti metalinės dviaukštės lovos.
Viename iš langų pastebiu žmonių siluetus ir bandau jiems pamoti, tačiau jie manęs nemato. Tuo tenka ir pasitenkinti, nes į šį pastatą man nebus leista įeiti.
Žmogaus teisės nepažeidžiamos?
Europos Sąjungos direktyva numato, kad mažamečiai be palydovų ir šeimos su mažais vaikais gali būti sulaikomi tik kraštutiniais atvejais ir kiek galima trumpesniam laikotarpiui. Europos komitetas prieš kankinimą teigia, kad vaikų sulaikymas vargu ar turi pagrindą, o Jungtinių Tautų komitetas prieš kankinimą rekomenduoja Lenkijai nustoti sulaikyti vaikus.
Grįžusi į Varšuvą, susitinku su Tomaszu Cytrynowicziumi, kuris vadovauja Užsieniečių biuro Buvimo įteisinimo departamentui. Pokalbį pradedu nuo klausimo, kodėl Lenkijos įstatymai leidžia sulaikyti vaikus dvejų metų laikotarpiui.
„Jei sulaikome žmogų, norime, kad šeima būtų drauge, todėl turime registracijos centrus, kurie yra labai gerai pritaikyti tokiems atvejams“, – sako T. Cytrynowiczius.
Pasidomėjus, kaip tai veikia sulaikytus vaikus, jis priduria nesąs psichologas. Be to, tam tikras poveikis yra ir vaikams, ir suaugusiesiems, kurie turi būti vienoje vietoje ir negali išeiti. „Tikriausiai yra kažkoks poveikis vaikams, tačiau nerizikuosiu sakydamas, kad tai prieštarauja jų teisėms ar mūsų pareigoms apsaugoti jų teises“, – teigia departamento vadovas.
Pabėgėliams integruotis Lenkijoje sudėtinga
Aš papasakoju apie Aminą ir Salimą, kurie nesupranta, kodėl turėjo būti sulaikyti tik dėl to, kad atvyko be paso ir vizų. Juk natūralu, kad kartais pabėgėliai negali atvykti į šalį legaliai.
Tačiau, tikina T. Cytrynowiczius, kai kuriais atvejais reikia patikrinti, ar prieglobsčio prašantys ar kiti žmonės, kurie nelegaliai kerta sieną, yra tie, kuo sako esą: „Mes norime užtikrinti, kad į Lenkiją ir Europos Sąjungą lengvai neįsileidžiame žmonių, kurie nėra tie, kas teigia esantys.“
Apie seksualinį priekabiavimą užsieniečių registracijos centruose jis sako nieko negirdėjęs, be to, padėtis per dvejus metus apskritai pagerėjo. Kai pasakau, jog Salimas ir Amina iš Lenkijos išvyko į Švediją, nes manė, kad Lenkijoje būtų buvę sunku pradėti gyvenimą iš naujo, T. Cytrynowiczius supratingai palinksi.
„Ar pabėgėliui iš Sirijos būtų sunku integruotis į lenkų visuomenę? Taip. Ar pabėgėlis iš Sirijos greičiausiai turėtų geresnes sąlygas integruotis Švedijoje? Taip. Švedijoje tikriausiai per daugelį metų yra gerai išvystyta sirų ir kitų Artimųjų Rytų gyventojų diaspora. Todėl žmonės, kurie sprendžia, ar migruoti toliau, vadovaujasi tuo, ką žino apie tas šalis. Jie žino, kad, pavyzdžiui, Lenkija yra ta šalis, kurios piliečiai patys emigruoja į Švediją, Jungtinę Karalystę ir Airiją, nes ten lengviau gyventi padorų ir orų gyvenimą. Todėl taip – visiems Lenkijoje sunku pragyventi“, – sutinka T. Cytrynowiczius.
Švedijos centrai panašūs į prabangius viešbučius
Dabar Alkadžių šeimą glaudžiasi Švedijoje. Praėjo beveik dveji metai, kai buvo pasakyta, kad jie bus deportuoti atgal į Lenkiją. Dėl to Salimas atsidūrė Švedijos sulaikymo centre, kuris, pasak jo, labai skyrėsi nuo Lenkijos. „Tai buvo kaip septynių žvaigždučių viešbutis. Švedijoje jie elgiasi su tavimi kaip su normaliu žmogumi, bet Lenkijoje ne, jie taip nesielgia“, – tvirtina Salimas.
Šeima buvo deportuota atgal į Lenkiją, tačiau galiausiai grįžo į Švediją ir rado būdą likti. Slapstydamiesi jie susilaukė ketvirto vaiko – Švedijos ligoninėje gimė mergaitė. Ją pavadino Ana – kaip vieną iš švedų bičiulių, padėjusių susirasti butą, kuriame jie dabar gyvena.
Vaikai lanko mokyklą. Po kurio laiko vidurinė dukra Leila įsidrąsina man parodyti, kad jau moka skaityti ir paskaito iš švediško vadovėlio. Kai Sirijoje prasidėjo karas, Leilai pasidarė sunku kalbėti. Jos būklė dar labiau suprastėjo, kai šeima buvo sulaikyta Lenkijos užsieniečių registracijos centre. Amina pasakoja, kad vis dėlto, po poros savaičių, praleistų Švedijos mokykloje, jos kalba grįžta.
Amina pagamino valgyti ir, mums susėdus prie stalo, ėmė girti Švedijos sistemą, kuri net besislapstantiems pabėgėliams suteikia sveikatos apsaugą ir galimybę lankyti mokyklą. Dabar šeima ketina slapstytis dar pusantrų metų, kol jų Dublino konvencijos bylai sukaks senaties terminas ir jie vėl galės prašyti leidimo gyventi Švedijoje.
Salimas ir Amina džiaugiasi, kad Švedija visus sirus pasitinka išskėstomis rankomis, tačiau mano, kad vis dėlto galioja dvejopi standartai. Taip yra, nes galimybė suteikiama tik tiems, kurie neįkliūva kitos šalies pasų patikros punkte.
Gyventi nuolat bėgant šeimai sunku. Iš Hamos Sirijoje jie pasitraukė 2012 m., tačiau iki šiol nerado saugios vietos, kur galėtų pradėti gyvenimą iš naujo. „Mes juk kaip ir visi kiti, mūsų šeimai reikia saugaus prieglobsčio, – sako Salimas. – Norisi jaustis laisviems, nusiraminti ir apsistoti. Norisi jaustis žmonėmis.“
Vertė Vaida Pilibaitytė.
Pasakojimas „Šeimos, patekusios į Lenkijos užsieniečių registracijos centrą, istorija“ yra iš radijo dokumentikos ciklo „Europos tvirtovė“. Tai trečias iš keturių Švedijos radijo drauge su kitais visuomeniniais Europos radijais parengtų dokumentinių pasakojimų. Paskutinis pasakojimas bus transliuojamas per LRT radiją kovo 22 d. po 11.05 val. žinių.
Pasakojimas apie Sirijos pabėgėlius Lietuvoje bus transliuojamas per LRT radiją kovo 29 d.
LRT radijas turi galimybę naudotis šia medžiaga kaip Europos transliuotojų sąjungos narys.
Kitus šio ciklo pasakojimus rasite LRT.lt Mediatekoje.
