Kai tris dešimtmečius Kazachstaną valdęs prezidentas Nursultanas Nazarbajevas netikėtai pranešė paliekantis postą, posovietinės erdvės analitikų akys nukrypo į Maskvą. Kokie scenarijai atsivers Vladimirui Putinui, kai 2024 metais pasibaigs jo prezidento kadencija?
Analitikų vertinimu, N. Nazarbajevo atsistatydinimas likus metams iki kadencijos galo jam suteikia progą kontroliuoti valdžios perdavimą. Likdamas saugumo tarybos pirmininku – ir išlaikydamas parlamento jam suteiktą „tautos lyderio“ titulą – jis ir toliau išlaikys ranką ant valstybės vairo ir, tebeturėdamas palyginti gerus reitingus, galės tarti žodį, kas po metų bus išrinktas jo įpėdiniu arba įpėdine.
Jau kitą dieną po 78 metų N. Nazarbajevo pranešimo apie pasitraukimą jo vyriausioji dukra Dariga buvo išrinkta Kazachstano parlamento pirmininke ir tapo pirmąja eilėje užimti valstybės vadovo postą po laikinuoju prezidentu paskirto Kasymo-Žomarto Tokajevo.
Nors V. Putinui, kuris Rusijos prezidentu tapo 1999 metais, dar toli iki N. Nazarbajevo „rekordo“, analitikai pradeda kalbėti apie tai, kas bus, kai 2024 metais pasibaigs jo antroji iš eilės kadencija.
Konstitucijos keitimas
Rusijos, kaip ir daugumos šalių, konstitucija numato, kad tas pats asmuo prezidentu gali būti ne ilgiau nei dvi kadencijas iš eilės. Dėl šios priežasties V. Putinas jau turėjo padaryti pertrauką savo prezidentavime – 2008-2012, kai prezidentu buvo Dmitrijus Medvedevas – nors didžia dalimi ir išlaikė valdžią kaip ministras pirmininkas.
Vis dėlto antrą kartą pakartoti tokią rokiruotę gali būti sudėtinga, juolab kad ir grįžimas į prezidento postą 2012 metais nebuvo toks sklandus, kaip V. Putinas norėjo. Maskvoje kilo masiniai protestai prieš tai, kas daliai rinkėjų pasirodė kaip ciniškas valdančiųjų pasidalijimas valdžia.
Kad V. Putinas galėtų ir toliau prezidentauti po 2024 metų, reikėtų pakeisti Rusijos konstituciją.
Aiškiausias ženklas, kad Kremliuje apie tokį variantą galvojama, buvo pasiųstas pernai gruodį, kai apie tai užsiminė Rusijos Dūmos pirmininkas Viačeslavas Volodinas.
„Visuomenėje kyla klausimų, gerbiamas Vladimirai Vladimirovičiau“, – kreipdamasis į prezidentą sakė V. Volodinas, kuris yra ir aukštas valdančiosios partijos narys. Pasak jo, dabar pats laikas atsakyti į šiuos klausimus apie galimą V. Putino perrinkimą 2024 metais, o „įstatymai, net ir pagrindinis įstatymas, nėra dogma“, pridūrė jis, aiškiai leisdamas suprasti, kad siūlo keisti šalies konstituciją.
Pernai kovą V. Putinas, vos perrinktas savo ketvirtai kadencijai, sakė neplanuojantis to daryti, o paklaustas, ar balotiruotųsi po dar vienos pertraukos 2030-aisiais, atsakė, kad nesiruošia likti valdžioje iki jam sueis 100 metų.
Vis dėlto V. Putino atstovas Dmitrijus Peskovas, paprašytas pakomentuoti V. Volodino pareiškimus, atsakė, kad Kremlius „dar neturi pozicijos šiuo klausimu“. Pats V. Putinas gruodį užsiminė, kad konstitucija yra „gyvas, augantis organizmas“, o ne „sukalkėjęs teisinis konstruktas“.
Galios perdavimas
Mažiau drastiškas scenarijus būtų sekti N. Nazarbajevo pavyzdžiu ir suteikti daugiau galių šiuo metu grynai patariamąjį vaidmenį atliekančiai Valstybės tarybai, kuriai vadovauti liktų V. Putinas. Dalis galių būtų atimta iš prezidento institucijos ir perduota tarybai.
„Per ateinančius keletą metų Kremlius galės stebėti, kas praktiškai nutinka (Kazachstane, – LRT.lt), kai neformalus tautos lyderio autoritetas ir prezidento postas – pagrindinis šio autoriteto sukūrimo instrumentas – atskiriami, – žurnale „Foreign Affairs“ rašo Carnegie Moscow Center analitikas Aleksandras Baunovas – Rusijos galią ir turtą galima palyginti su saugykla, o lyderis yra žmogus, turintis raktą. O dabar įsivaizduokime, kad padaromas antras raktas ir saugyklą gali atidaryti du lyderiai. Padalinta sistema sukuria būtent tokį dvigubos kontrolės iššūkį.“
Vis dėlto nemažai analitikų skeptiškai žiūri į Kazachstano ir Rusijos lyginimą. Kita Carnegie Moscow Center analitikė Tatjana Stanovaja atkreipia dėmesį į V. Putino ir N. Nazarbajevo padėčių skirtumus.
„Pirmiausia, V. Putinas turbūt nenorėtų savęs laikyti Rusijos Nazarbajevu, o greičiau N. Nazarbajevą laiko Kazachstano Jelcinu“, – rašo ji.
Kitaip sakant, posovietinėje Rusijoje jau įvyko vienas valdžios perdavimas – taip Kremliuje ir atsidūrė V. Putinas. Jau vien tai neleistų Rusijos prezidentui pretenduoti į „tautos lyderio/tėvo“ titulą, kokį turi nuo pat nepriklausomybės Kazachstaną valdantis N. Nazarbajevas.
Tęsdamas saugyklos su dviem raktais metaforą, A. Baunovas teigia, kad aplink antrojo rakto turėtoją neišvengiamai ilgainiui susiburtų ištikima gvardija, kurios interesas būtų pasirūpinti, kad antrasis lyderis išstumtų pirmąjį.
Kaip „Bloomberg“ teigia Kremliaus politinis konsultantas Sergejus Markovas, kažin ar dėl galios nuolat besivaržantis Rusijos elitas ir toliau gerbtų V. Putino autoritetą, jei šis prezidento postą perduotų kam nors kitam. Kitaip nei Kazachstano „tėvas“ N. Nazarbajevas arba Singapūro įkūrėjas Lee Kuan Yewas, „jei pasitrauktų V. Putinas, jam iškart būtų mestas iššūkis“, – sako jis.
Prie to reikia pridurti ir tai, kad Kazachstano prezidentas, panašu, savo vietą planuoja užleisti dukrai Darigai Nazarbajevai. V. Putinas neturi kraujo įpėdinio, galinčio užtikrinti dinastinį valdžios perdavimą. Prezidento dukros nerodo susidomėjimo politika – ir kažin, ar Rusijos visuomenė tai toleruotų.
Nauja valstybėje
Dar vienas variantas, kuris, pasak „Bloomberg“ šaltinių, nuolat svarstomas Kremliuje – galimybė Rusijai prisijungti Baltarusiją. Tai formaliai galėtų būti nauja valstybė, taigi dviejų kadencijų limitas V. Putinui nebegaliotų.
Pasak Estijoje įsikūrusio Tarptautinio gynybos ir saugumo centro analitiko Vladimiro Sazanovo, pastaruoju metu Minskas patiria vis didėjantį Maskvos spaudimą, kurio tikslas – susilpninti Baltarusijos suverenitetą ir tokiu būdu galbūt paruošti dirvą šalies prijungimui prie Rusijos.
„Rusijos spaudimas Baltarusijai pastaraisiais metais sustiprėjo, kartu su informacinėmis kampanijomis, trolių atakomis ir ekonominiu bei politiniu spaudimu, nukreiptu į Minską. Situacija ženkliai pablogėjo 2018 metais, – rašo V. Sazanovas – Buvo baiminamasi, kad Rusija netgi atsisakys išvesti savo karius iš Baltarusijos po bendrų karinių pratybų „Zapad 2017“, bet, laimei, taip nenutiko.“
Pasak analitiko, Kremlius bijo, kad jei kas nors nutiktų 64 metų Baltarusijos prezidentui Aleksandrui Lukašenkai, šalyje galėtų įvykti „spalvotoji revoliucija“ ir Minskas pasektų Kijevo pavyzdžiu. Baltarusijos prisijungimas užkirstų tam kelią. Be to, dar vienas Rusijos teritorijos išplėtimas pakeltų V. Putino reitingus – Krymo aneksijos sukelta nacionalistinė euforija po penerių metų jau išsisklaidė.
Vis dėlto susijungimas su Rusija nėra A. Lukašenkos interesas – seniausias (nors ir nebe vienintelis) Europos diktatorius, tikėtina, padarys viską, kad Baltarusija išlaviruotų nepraryta savo didžiosios kaimynės.
„Baltarusiai nori būti kartu su Rusija, bet jie nori gyventi savo pačių bute“, – agentūra AP cituoja A. Lukašenką, kurio kovo mėnesį paklausė apie galimybę susijungti su Rusija.
Carnegie Moscow Center analitikė T. Stanovaja teigia, kad V. Putinas tiki savo režimo stabilumu ir nemano, kad Rusijos politinė sistema subyrėtų jam pasitraukus iš valdžios. Pasak jos, tai reiškia, kad greičiausiai jis nesiims radikalių reformų prieš palikdamas politiką.
„Rusijos prezidento dėmesys bus sutelktas ne tiek į sistemą, kuri, jo manymu, ir taip neblogai pastatyta, kiek į įpėdinio pasirinkimą. Ar šis vietos saugotojas bus prižiūrimas V. Putino, ar realus vadovas – atskiras klausimas, tačiau prezidentas garsėja atsargumu, o tai reiškia, kad ir jo išėjimas vyks palaipsniui, atsargiai, o tikrasis valdžios perdavimas gali prasidėti jau palikus prezidento postą, įpėdinio rankomis“, – rašo ji.
