Pasaulyje

2019.03.26 08:00

Sirijos karas – sutryptas laisvės troškimas

Goda Jurevičiūtė, LRT.lt2019.03.26 08:00

Kovo mėnesį sueina aštuoneri metai nuo karo Sirijoje pradžios. Prieš kelias dienas baigėsi vienas iš jo etapų – JAV remiamos Sirijos demokratinės pajėgos (SDF) paskelbė apie džihadistų judėjimo „Islamo valstybės“ sutriuškinimą, tačiau tai dar toli gražu ne konflikto pabaiga. 2011 metais prasidėjęs taikiais antivyriausybiniais protestais, kurie virto visą šalį apėmusiu pilietiniu karu, šis konfliktas jau pasiglemžė per 360 tūkst. gyvybių, sukėlė didžiausią pabėgėlių krizę pasaulyje, nusiaubė ištisus miestus ir įtraukė užsienio valstybes. LRT.lt primena šio siaubingo, atrodytų, niekaip nesibaigiančio, konflikto istoriją.

Viskas prasidėjo nuo grafičio

2011 metų kovą penki paaugliai Sirijos pietuose esančiame Daraa mieste ant mokyklos sienos parašė: „Jūsų eilė, daktare“. Tai buvo nesubtili užuomina, kad Vidurio Rytuose įsisiūbavus Arabų pavasariui Sirijos prezidentą Basharą al-Assadą – save reformatoriumi vadinantį, mokslus Jungtinėje Karalystėje baigusį oftalmologą turėtų ištikti Tuniso vadovo Zine`o El Abidine`o Ben Ali, Egipto prezidento Hosni Mubarako ir Libijos diktatoriaus Muammaro al-Gaddafi likimas.

Už lemtingąjį grafitį Sirijos saugumo pareigūnai suėmė ir kankino 15 vaikų, jų tėvams nesakydami, kur juos laiko. Pirmasis protestas dėl jų suėmimo Daraa mieste surengtas kovo 15 dieną – tai paprastai laikoma karo pradžia, nors dar prireiks šiek tiek laiko, kol taikus protestas virs pilietiniu karu.

Daraa gyventojai reikalavo paleisti vaikus, tačiau Sirijos režimo saugumo pajėgos į protestuojančiųjų minią atidengė ugnį, nužudydamos 4 asmenis. Manoma, kad tai buvo pirmosios sukilimo aukos.

Netrukus protestai, per kuriuos buvo reikalaujama B. al-Assado pasitraukimo, išplito po kitus Sirijos miestus, tarp jų – Latakiją, Chomsą ir Hamą. O po kelių mėnesių visoje šalyje protestavo šimtai tūkstančių sirų, pajutusių galimybę išsivaduoti iš represinio režimo.

Jau nuo pat pradžių Sirijos režimas į krizę reagavo agresyviai, į visus nerimstamčius miestus pasiųsdamas šalies saugumo pajėgas, kurios neretai griebdavosi ginklo. Įtariamus disidentus režimas gaudė ir sodino į kalėjimus.

Toks atsakas ne tik nenumalšino protestų, bet pranešimai apie saugumo pajėgų žiaurumus vis daugiau sirų nuteikė prieš režimą ir padėjo juos mobilizuoti. Nužudytų protestuotojų laidotuvės į gatves išvesdavo tūkstines minias.

Balandžio pabaigoje vyriausybė į tokius miestus, kaip, pavyzdžiui, Daraa, Banijasas, Chomsas ir kai kurie Damasko priemiesčiai, kuriuose buvo susitelkę B. al-Assado priešininkai, pasiuntė tankų. Pranešimai apie protestuotojų areštus ir mirtis tapo įprasti.

Konfliktas vis labiau įgavo sektarinį pobūdį, šalies sunitų daugumą supriešidamas su alavitų mažuma, kuriai priklauso B. al-Assadas ir dauguma elito bei kariuomenės narių. Prezidentas dar labiau kurstė aistras, savo viešais pasisakymais opoziciją vaizduodamas kaip ekstremistus, ne ką besiskiriančius nuo tokių teroristinių grupuočių kaip „Al Qaeda“.

Nors B. al-Assadas ir kiti aukšo rango pareigūnai tvirtino, kad sukilimas yra iš užsienio finansuojamų „ginkluotų grupuočių“, atsiųstų į Siriją destabilizuoti šalį, darbas, tačiau protestuotojus taip pat bandė raminti nuolaidomis. Jis paleido vyriausybę, išlaisvino politinius kalinius ir ateityje žadėjo kitų reformų. Balandžio mėnesį vyriausybė atšaukė 48 metus galiojusi nepaprastosios padėties įstatymą. Tačiau opozicija šias reformas atmetė kaip kosmetines. Jų įtarumas pasitvirtino, kai vyriausybė nė nestabtelėjusi ir toliau dorojosi su protestuotojais.

Opozicija organizuojasi

Jau 2011 metų liepą pasirodė pirmieji pranešimai apie ginkluotų opozicijos grupuočių ir vyriausybės karių susirėmimus. Iki tol išimtinai taikūs protestai ėmė virsti ginkluotu maištu, ypač kai į protestuotojų pusę stojo iš valstybinės kariuomenės dezertyravę kariai, susibūrę į Laisvąją Sirijos armiją.

Rugsėjį grupė aktyvistų susitiko Stambule, Turkijoje, kur paskelbė apie Sirijos nacionalinės tarybos – skėtinės organizacijos, tvirtinančios, kad vienija šalies opoziciją, įkūrimą.

Tuo pat metu vyriausybės susidorojimas su protestuotojais ir opozicija sulaukė stipraus tarptautinės bendruomenės ir žmogaus teisių grupių pasmerkimo. JAV ir Europos Sąjunga B. al-Assadui ir kitiems aukšto rango valdžios pareigūnams įvedė sankcijas.

Sirijos vyriausybės smurtas prieš savo gyventojus taip pat pablogino Damasko santykius su kaimynėmis regione, ypač Turkija. 2011 metų birželį Turkijoje jau glaudėsi tūkstančiai sirų pabėgėlių.

Dėl prastėjančios humanitarinės situacijos ėmė girdėtis raginimų surengti tarptautinę karinę intervenciją, bet tam priešinosi Sirijos sąjungininkės. Spalį Rusija ir Kinija vetavo Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliuciją, smerkiančią Sirijos režimo vykdomas represijas, taip iš ėsmės užkirsdamos kelią JT sankcijoms ar JT sankcionuotai karinei intervencijai.

JT Saugumo Tarybai nesugebėjus pasiekti jokio susitarimo, iniciatyvos suvaldyti krizę ėmėsi Vidurio Rytų valstybės. Dėl Saudo Arabijos, Kataro ir Turkijos spaudimo 2011 metų lapkritį Sirija sutiko su Arabų Lygos pasiūlytu taikos planu, kuriuo buvo reikalaujama, kad valstybė nutrauktų smurtą prieš protestuotojus ir į šalį įsileistų Arabų Lygos stebėtojus. Deja, planas neatnešė jokių esminių pokyčių. Smurtas tęsėsi ir toliau, net į šalį pasiuntus stebėtojų delegaciją. Formaliai Arabų Lygos stebėjimo misija buvo sustabdyta 2012 metų sausio pabaigoje.

Pilietinis karas

Iki 2011 metų pabaigos Laisvosios Sirijos kariuomenės kovotojai buvo pagrindinė ginkluota sukilimo atrama, tačiau, kaip rašo islamo tyrinėtojas Egdūnas Račius, 2012 metais šiai kariuomenei pradėjus fragmentuotis ir iškilus naujoms, skirtingoms ideologijoms atstovaujančioms sukilėlių grupėms, sukilimas peraugo į pilietinį karą, kuriame tiek prieš vyriausybines pajėgas, tiek tarpusavyje pradėjo kovoti daugiau nei 100 ginkluotų grupių.

Vyriausybė bet kokia kaina stengėsi sunaikinti sukilėlų kovotojus ir tokiuose miestuose kaip Chomsas, Idlibas ir Hama opozicijos valdomus rajonus bombardavo visiškai nepaisydama civilių aukų. 2012 metais susirėmimai pasiekė Damaską ir antrąjį pagal dydį Alepo miestą.

Atmetus JT palaimintos karinės intervencijos scenarijų, skirtingos šalys ėmė kitokiomis formomis kištis į konfliktą. Gana greitai Sirijos sukilėliai pradėjo gauti finansinę ir kitokią paramą iš Kataro ir Saudo Arabijos. Vakarų valstybės, nors ir palankiai žiūrėjo į sukilėlius, nenorėjo jiems teikti svarios karinės pagalbos, nes bijojo netyčia sustiprinti sunitų ekstremistų grupuotes. Tarp jų buvo su „Al Qaeda“ siejamas „Al Nusra“ frontas, kuris prisiėmė atsakomybę už visą eilę atakų prieš Sirijos karines ir policijos pajėgas.

2012 metų kovą JT Saugumo Taryba palaimino taikos planą, kuris, panašiai kaip Arabų Lygos iniciatyva, ragino Sirijos vyriausybę nutraukti smurtą ir sutikti su stebėtojų prižiūrimomis paliaubomis. Šis planas taip pat greitai žlugo, kai abi pusės pažeidė jo sąlygas.

2012 metų pradžioje tarptautinė bendruomenė nusprendė, kad Stambule įsikūrusi Sirijos nacionalinė taryba yra per silpna, kad atstovautų visai opozicijai. Po ilgus mėnesius trukusių derybų 2012 metų lapkritį Sirijos opozicijos lyderiai paskelbė apie naujo derinio – Sirijos nacionalinės revoliucijos ir opozicijos jėgų koalicijos (žinomos kaip Sirijos nacionalinė koalicija) suformavimą. Per kitą mėnesį daug valstybių ją pripažino kaip teisėtą Sirijos tautos atstovę. Kita vertus, kaip rašo E. Račius, nors Sirijos nacionalinė koalicija iki 2017 metų pabaigos daugiašalėse taikos derybose su vyriausybe formaliai atstovavo visoms Sirijos opozicijos jėgoms, reali jos galia ir autoritetas buvo menki.

Cheminių atakų košmaras

2012 metų pabaigoje, atrodė, kad karas atsidūrė pato situacijoje. Sukilėliai tvirtai laikėsi Sirijos šiaurėje, tačiau neturėjo pajėgumų užkariauti daugiau teritorijų. Dėl dezertyravimo susilpnintos vyriausybės pajėgos taip pat neatrodė galinčios kažką pakeisti. Tačiau mūšiai dėl ginčytinų teritorijų virė toliau, o civilių aukų tik daugėjo.

Nesant aiškios karo baigties, Sirijos vyriausybės ir pabėgėlių sąjungininkai ėmė didinti savo paramą, taip iš esmės konfliktą paversdami karu per trečiąsias šalis (angl. proxy war). 2012 metų pabaigoje – 2013 metų pradžioje jau niekam nebebuvo paslaptis, kad Turkija, Saudo Arabija ir Kataras finansuoja ir ginkluoja pabėgėlius, o Sirijos vyriausybė ir toliau gauna ginklų iš Irano ir Libano šiitų grupuotės „Hezbollah“. 2012 metų pabaigoje ši grupuotė į Siriją pradėjo siųsti ir savo kovotojus.

2013 metų kovo 19 dieną netoli Alepo esančiame Khan al-Assal mieste įvykdyta cheminė ataka, per kurią žuvo 26 asmenys bei dar 86 buvo sužeisti. Iš karto po atakos, per kurią buvo panaudotos zarino dujos, Sirijos vyriausybė ir opozicija apkaltino viena kitą. Kai JT ekspertai atvyko tirti šių atakų, rugpjūčio 21 dieną Damasko rytiniame Gutos rajone buvo įvykdytos dar daugiau aukų pareikalavusios cheminės atakos.

Dėl jų Vakarų valstybės apkaltino vyriausybės pajėgas, todėl ėmė girdėtis naujų raginimų imtis veiksmų prieš B. al-Assadą. Nepaisant to, kad vos prieš metus tuometinis JAV prezidentas Barackas Obama Sirijos prezidentui buvo pareiškęs kad cheminio ginklo panaudojimas jam būtų „raudonosios linijos“ pažeidimas, po kurios Vašingtonas svarstytų aktyviai įsitraukti į konfliktą, jis nesiima jokių karinių veiksmų.

Vietoje to suteikiamas dar vienas šansas diplomatijai. 2013 metų rugsėjo 27 dieną JT Saugumo Taryba priima rezoliuciją, kuria įpareigoja Damaską sunaikinti visas cheminio ginklo atsargas, taip pat leisti tarptautiniams inspektoriams nekliudomai atvykti į šalį. Dokumente smerkiamas cheminio ginklo naudojimas Sirijoje, tačiau dėl to nekaltinama nė viena konflikto šalis.

Po mėnesio Sirija prisijungė prie Cheminio ginklo uždraudimo konvencijos. Kitų metų birželį Cheminio ginklo uždraudimo organizacija (OPCW) pareiškė, išvežusi paskutinius Sirijos vyriausybės turimus cheminius ginklus. Vis dėlto, opozicija buvo įsitikinusi, kad vyriausybė neperdavė visų savo cheminio ginklo atsargų. Šie įtarimai, deja, pasitvirtino ne kartą.

Islamistų iškilimas

Iki 2013 metų su vyriausybe daugiausiai kovėsi sekuliarios pajėgos, bet vėliau opozicijoje ėmė dominuoti islamistų ir džihadistų grupuotės. Šalyje vyraujančių chaosu pasinaudojo taip vadinama „Islamo valstybė“ (IS arba ISIS), kuri užkariavo didžiules teritorijas Sirijoje ir Irake, kuriame jos lyderis Abu Bakras al-Baghdadi 2014 metų birželį paskelbė apie „kalifato“ įkūrimą.

Sirijoje IS tvirtovė buvo šalies šiaurėje esantis Rakos miestas. Jos dauguma iš užsienio atvykusių kovotojų Sirijoje įsitraukė į „karą kare“, kovodami su sukilėliais ir tokiais konkuruojančiais džihadistais kaip „Al Nusra“ frontas.

Savo kontroliuojamoje teritorijoje ISIS įvedė griežtą islamo teisės interpretaciją. Džihadistų judėjimas taip pat puoselėjo nepaprasto brutalumo reputaciją, rengdamas viešas egzekucijas, žudymus ir islamo neišpažįstančių asmenų išvarymą iš savo kontroliuojamų teritorijų.

ISIS sėkmė Irake, kurią lydėjo per socialinę žiniasklaidą platinami smurto kupini propagandiniai vaizdo klipai, sukrėtė tarptautinę bendruomenę ir paskatino naujus raginimus kažko imtis. 2014 metų rugpjūčio 8 dieną JAV pradėjo vykdyti tikslinius oro smūgius Irake, kad sutrukdytų ISIS pasiekti autonominį kurdų regioną ir apsaugotų pažeidžiamus krikščionis bei jazidus, prieš kuriuos džihadistai vykdė genocidą.

Rugsėjo 23 dieną, JAV vadovaujama tarptautinė koalicija, kuriai taip pat priklausė Jordanija, Jungtiniai Arabų Emyratai, Bahreinas ir Saudo Arabija, išplėtė savo bombardavimo kampaniją taip, kad ji apimtų ir tikslinius smūgius prieš „Islamo valstybę“ Sirijoje.

Nepaisant tarptautinės bombardavimo kampanijos, „Islamo valstybė“ 2015 metų gegužę sugebėjo Sirijoje užimti senovinį Palmyros miestą, kur, dar sykį šokiruodama visą pasaulį, susprogdino daug vertingų istorinių objektų.

Rusija keičia jėgų balansą

2015 metų pradžioje B. al-Assado situacija atrodė gana beviltiška. Be „Islamo valstybės“ įsigalėjimo, vyriausybės pajėgos patyrė visą seriją pralaimėjimų sukilėliams šiaurės Sirijoje. Tačiau viskas ėmė klostytis jo naudai, kai į karą įsikišo Rusija. 2015 metų rugsėjo mėnesį, Sirijoje dislokavusi karių ir karinės technikos, ji pradėjo oro antskrydžių kampaniją.

Iš pradžių Rusijos pareigūnai tvirtino, kad Maskva atakuoja ISIS, tačiau gana greitai paaiškėjo, kad didžioji dalis jos smūgių buvo skirta prieš B. al-Assadą kovojantiems sukilėliams. Rusijos bombardavimas iš oro leido Sirijos režimo pajėgoms persigrūpuoti ir imtis naujo puolimo prieš sukilėlių kontroliuojamas teritorijas.

2015 metų gruodį paskutinės sukilėlių pajėgos buvo priverstos palikti Chomsą – trečią pagal dydį Sirijos miestą, kuris pirmą kartą po keturių metų atsidūrė visiškoje vyriausybės kontrolėje. Tai buvo simbolinis įvykis, nes Chomsas buvo pramintas revoliucijos miestu.

2016 metais Rusijos ir Sirijos vyriausybės pajėgos savo dėmesį nukreipė į Alepą ir pradėjo intensyviai bombarduoti sukilėlių kontroliuojamą rytinę miesto dalį. Karinė kampanija pareikalavo didžiulių civilių aukų. Žmogaus teisių organizacijos apkaltino Rusijos ir Sirijos pajėgas, kad jos specialiai taikosi į ligonines ir pagalbos darbuotojus. Gruodį sukilėliai paliko Alepą ir visiems tapo akivaizdu, kad Rusijos intervencija be jokios abejonės karą pakreipė B. al-Assado naudai.

Europa pajunta karo pasėkmes

2015 metų pabaigoje Sirijos karo pasėkmes ėmė justi ir Europa. Smarkiai padaugėjo į žemyną jūra ir žeme keliaujančių pabėgėlių. Gruodžio mėnesį Tarptautinė migracijos organizaciją pareiškė, kad vien tais metais į Europą atkeliavusių migrantų skaičius viršijo 1 milijoną. TMO teigimu, apie pusę jų buvo nuo karo bėgantys sirai.

Skirtingas Europos valstybių atsakas į šią krizę suskaldė ES ir pakeitė politinį žemėlapį. Krizės atgarsiai jaučiami iki šiol.

Vis dėlto, dauguma sirų pabėgėlių, kurių skaičiuojama apie 5,7 mln., prisiglaudė kaimyninėse šalyse Vidurio Rytuose.

„Islamo valstybės“ sutriuškinimas

2016 metais ISIS, kuri vos prieš kelis mėnesius atrodė beveik neįveikiama jėga šiaurės ir rytų Sirijoje, pradėjo po truputį byrėti, nes ją iš visų pusių ėmė spausti trys tarpusavyje besivaržančios jėgos: JAV remiamos kurdų vadovaujamos Sirijos demokratinės pajėgos (SDF), Irano ir Rusijos palaikomi režimo kariai ir Turkijos globojama sukilėlių koalicija.

2016 metų kovą Sirijos vyriausybės pajėgos iš „Islamo valstybės“ atsikovoja senovinį Palmyros miestą, tačiau ir vėl jį praranda 2016 metų gruodį. Vėl šį sunaikintą UNESCO pasaulio paveldo objektą susigrąžiną 2017 metų kovą.

Šiaurėje kurdų ir turkų remiamos pajėgos pamažų įsitvirtino vietovėse palei Turkijos sieną, taip iš ISIS atimdamos strategiškai svarbią teritoriją. Tuo tarpu intensyvinama JAV vadovaujama oro antskrydžių kampanija susilpnino ISIS kontrolę svarbiuose miestuose.

Stipriausias ISIS ideologinis varžovas šalyje „Al Nusra“ frontas 2017 metų sausį suvienijo jėgas su keletu kitų mažesnių džihadistų grupuočių ir kartu išstūmė „Islamo valstybės“ kovotojus iš Idlibe, šiaurės vakarų Sirijoje, kontroliuotos teritorijos.

2017 metais SDF iš ISIS atsiėmė Raką – džihadistų judėjimo de facto sostinę Sirijoje. B. al-Assado pajėgos ISIS spaudė iš rytų.

Pastaruosius kelis mėnesius ISIS kovotojų likučiai buvo užspeisti paskutiniame žemės lopynėlyje Baghouzo kaimelyje rytų Sirijoje, prie pat Irako sienos, kur virė negailestingas mūšis. SDF progesas buvo lėtas, paaiškėjus, kad ten vis dar yra daugybė civilių. Kovo mėnesį paskutinę ISIS teritoriją paliko tūkstančiai moterų ir vaikų, kurie prisiklaudė SDF stovyklose perkeltiesiems asmenims. Tačiau praeitą šeštadienį, kovo 23 dieną, kurdų pajėgos paskelbė, kad teritorija atsidūrė visiškoje jų kontrolėje ir ISIS yra visiškai nugalėta.

Kas ką kontroliuoja?

Vyriausybės pajėgoms pamažu atgaunant Sirijos kontrolę, Vakarų valstybės ėmė aktyviau dalyvauti konflikte, šįkart – ne tik kovodamos prieš ISIS. Po 2017 metų balandį sukilėlių kontroliuojamame Chan Šeichūno miestelyje įvykdytos cheminės atakos, per kurią žuvo mažiausiai 87 civiliai, JAV prezidentas Donaldas Trumpas nusprendė nubausti B. al-Assadą. Jis subombardavo Al Šairato oro pajėgų bazę, iš kurios kilo cheminę ataką įvykdę karo lėktuvai. Tai buvo pirmas kartas nuo karo pradžios, kai Vašingtonas ėmėsi tiesioginių karinių veiksmų prieš Sirijos režimą.

Po metų, kai Sirijos pajėgos ir vėl panaudojo cheminį ginklą, baudžiamuosius skrydžius prieš Damaską surengė JAV, Jungtinė Karalystė ir Prancūzija.

2018 metų pradžioje karo dinamiką kiek pakeitė Turkija, pradėjusi puolimą prieš kurdų kontroliuojamą Afrino anklavą šiaurės Sirijoje. Ankara siekė iš teritorijos, kuri ribojasi su Turkija, išstumti kurdų Liaudies apsaugos dalinių (YPG) kovotojus. Dabar Afrino anklavą kontroliuoja Ankara ir jos remiami sukilėliai.

Atgavęs didžiąją dalį Sirijos teritorijos, B. al-Assadas ėmė ilgesingai žvalgytis į šiaurės vakaruose esantį Idlibą ir jį supančią teritoriją – paskutinį sukilėlių bastioną. Tačiau kai vyriausybės pajėgos pavojingai priartėjo prie šios teritorijos, 2018 metų rugsėjį Turkija ir Rusija susitarė su Damasku, kad jis nesiimtų puolimo. Kelis mėnesius šios paliaubos tęsėsi, tačiau kovo mėnesį Rusija Idlibe surengė keletą antskrydžių.

Pačioje praeitų metų pabaigoje nemažą dalį Sirijos šiaurės kontroliuojančius kurdus ištiko šokas, kai pagrindinių jų rėmėjų, Jungtinių Valstijų, prezidentas D. Trumpas paskelbė apie Amerikos karių išvedimą iš šalies. Bijodami, kad toks sprendimas reiškia, kad JAV Turkijai palieka laisvas rankas su jais susidoroti, kurdams neliko nieko kito, kaip dėl savo ateities pradėti tartis su B. al-Assadu. Tačiau pastarasis nelinkęs jiems užtikrinti autonomijos, dėl to kurdų ateitis gana miglota.

Assadas griūvėsių karalystėje

Dabar, priešingai nei kiti Arabų pavasario bangos pagautų valstybių lyderiai, B. al-Assadas, atrodytų, gana patogiai laikosi valdžioje, o tarptautinė bendruomenė, nors ir spyriojasi, pamažu ima taikstytis su tuo, kad jis laimėjo karą ir, greičiausiai, jau niekur nesitrauks.

Tačiau dabar B. al-Assadas vadovauja nusiaubtai šaliai, todėl kyla klausimas, kas sumokės už Sirijos atstatymą?

Per karą sukilėlių kontroliuotose teritorijose buvo nuniokotos vandens, sanitarinės ir elektros sistemos. Mokyklos ir ligoninės virto griuvėsiais. Tokie dideli miestai kaip Raka ir Alepas buvo praktiškai sulyginti su žeme.

Juntinės Tautos skaičiuoja, kad atstatymas gali atsieiti apie 250 mlrd. dolerių. Rusija nori, kad sąskaitą padengtų Vakarai. Be jos karinės paramos B. al-Assado režimas neišsilaikytų, tačiau Rusija pati turi rimtų ekonominių problemų.

JAV ir jos Vakarų sąjungininkės griežtai atsisakė remti šalies atstatymą, jei nebus imtasi esminių politinių pokyčių, kitaip tariant, jei B. al-Assadas liks valdžioje. Dėl šios priežasties 18 mln. šalies gyventojų, iš kurių apie trečdalis yra pabėgėliai, ateitis vis dar neiški.

Viena vertus, Vakarų valstybės nenori remti B. al-Assado režimo, kita vertus, bent teoriškai, sėkmingas šalies atstatymas reikštų, kad milijonai perkeltųjų sirų galėtų grįžti namo. Tačiau tol, kol nemaža dalis Sirijos teritorijos yra negyvenama, rizikuojama pabėgėlių krizę tik pabloginti, nes potencialiai ne viena sirų karta bus pasmerkta gyventi stovyklose, įkurdintose jiems nedraugiškose šalyse.

Nereikia pamirši ir to, kad „Islamo valstybės“, kuri kažkada kontroliavo 88 tūkst. kv. kilometrų teritoriją ir valdė apie 8 mln. žmonių, pralaimėjimas yra tik teritorinis. Jos ideologija vis dar gyva. Jei nebus sprendžiamos problemos, kurios ir iššaukė Sirijos karą, niekas negali garantuoti, kad ji ir vėl neiškils.

Paieškos rezultatai

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius