Pasaulyje

2019.04.23 05:30

Suomijos ekspertas: Rusiją priešiškai nuteiktų vien mūsų pareikštas noras stoti į NATO

Andrius Balčiūnas, LRT.lt2019.04.23 05:30

Išmokusi istorijos pamokas, Lietuva jau 15 metų yra NATO narė, todėl šiandien mūsų saugumą užtikrina stiprių sąjungininkų užnugaris. Tačiau beveik pusantro tūkstančio kilometrų ilgio pasienį su Rusija turinti Suomija neskuba stoti į aljanso gretas, nes tai galėtų iššaukti neprognozuojamą reakciją. Visi suomiai supranta, kad savo šalį ginti reikia, bet kartais per daug pasitiki savimi, teigia Suomijos Tarptautinių santykių instituto (FIIA) vyr. tyrėjas Charly Salonius-Pasternakas.

Išskirtiniame interviu portalui LRT.lt, Vilniaus Saugumo konferencijoje dalyvavęs mokslininkas pasakojo, jog Suomija prisitaiko prie besikeičiančių pasaulio iššūkių, todėl šiandien šalies saugumą užtikrina visi: pradedant nuo kariškių ir policininkų, baigiant vaikų dienos centrais.

– Šalies gynyba Suomijoje yra sėkmės istorija. Ar šiandien ji nekuria mito, kuris yra nenaudingas reaguojant į naujas grėsmes?

– Antrojo pasaulinio karo patirtis yra gyva visuomenės atmintyje skirtingais būdais. Dalis jų yra teigiami, bet kai kurie daro žalą. Prisiminimai yra naudingi, nes rodo, jog savo šalį ginti verta. Tai būtina daryti, net jei šansai „ant popieriaus“ yra itin nepalankūs.

Kita vertus, mitai daro žalą. Vienas tokių – Suomija visada gintis lieka viena. Istoriškai, tai nėra tiesa – didelės užsienio pajėgos tikrai niekada negynė Suomijos, bet Žiemos karo metu Švedija mums atsiuntė trečdalį savo oro pajėgų, leido savo karininkams savarankiškai vykti į pagalbą.

1944 metų vasarą, kai Sovietų sąjunga pradėjo didelio masto ataką, kuri turėjo pralaužti suomių gynybą, Suomijos prezidentas Risto Ryti ir Adolfas Hitleris susitarė. Iš suomių pusės tai buvo tik personalinio pobūdžio susitarimas, todėl vėliau jis buvo nutrauktas. Tokiu būdu Suomija gavo svarbią karinę pagalbą, be kurios šalies istorija būtų visiškai kitokia.

Taigi, argumentas, kad Suomija visada yra paliekama veikti viena, yra kenksmingas mitas. Suprantu, kodėl ši istorijos dalis Šaltojo karo metu nebuvo viešinama – mes esame Vakarų šalis, bet bendradarbiavome su naciais.

Apskritai, istorija padėjo pamatus suvokimui, kad privalome turėti įtikinančią nepriklausomą gynybos sistemą. Istorija prisideda prie teigiamo nacionalinio pasididžiavimo jausmo, o kartu leidžia per daug pasitikėti savimi vertinant pajėgumus ilgame kare su Rusija.

– Ar visuomenė Suomijoje pritaria ginkluotųjų pajėgų stiprinimui?

– Visada išliks atotrūkis tarp to, ką žino visuomenė ir ką iš tiesų daro specialistai.

Bendrai, visuomenė supranta, kad šalį ginti verta, todėl pritaria investicijoms. Šiuo metu Suomijoje įgyvendinami du dideli projektai, kurie nepatenka į gynybos biudžetą. Bet išlaidas skaičiuojant taip, kaip tai daro NATO, Suomija savo gynybai skiria gerokai daugiau nei 2 proc. BVP.

Tam pritaria politikai iš beveik visų partijų. Tai gerai iliustruoja pavyzdys, kai 2017 metais tvirtintas vyriausybės gynybos gairių planas. Karinės oro pajėgos prašė 64 naujų naikintuvų, o Kairysis aljansas pritarė atsinaujinimui ir modernizacijai, bet skatino apsiriboti 60-ia orlaivių. Suomijos Kairysis aljansas, kuris yra labiausiai antimilitaristinė politinė jėga, iš esmės, sutinka su Oro pajėgų pozicija. Manau, kad tai išskirtinis atvejis Europoje.

Visi suvokia, kad mes turime investuoti į savo gynybą, nes niekas kitas tuo nepasirūpins.

– Suomija nėra NATO narė, tačiau dalyvaujate pratybose su aljansu ir Švedija. To pakanka, ar galime tikėtis, kad šalis pareikš norą įstoti į NATO?

– Suomijos visuomenė pritaria dar gilesniam bendradarbiavimui su Švedija, Norvegija, JAV, ES ir NATO šalimis. 95 proc. suomių mano, kad dirbti su Šiaurės šalimis yra gerai, o tai išties neįtikėtinas palaikymas.

Gilesniam kariniam bendradarbiavimui su ES pritaria apie 80 proc. suomių, su NATO – iki 60 proc., JAV – apie 50 procentų.

Manau, kad didelė visuomenės dalis ir kai kurie parlamentarai nesupranta, kokie gilūs mūsų ryšiai su Švedija, NATO yra jau šiandien. Gyventojai buvo nustebę, kai Suomija ir Švedija pernai karinėse pratybose „Trident Juncture“ (liet. „Trišakė jungtis“) treniravosi ginti Norvegiją. Tai nebuvo „krizės suvaldymas“, bet tikrų tikriausias NATO kolektyvinės gynybos 5-ąjį straipsnį atitinkantis veiksmas.

Suomijoje tokie dalykai būtų neįsivaizduojami vos prieš 5 metus. Atotrūkis tarp visuomenės žinojimo ir realybės auga, nes karinis bendradarbiavimas tarp Suomijos, Švedijos ir NATO vyksta milžinišku tempu. Kol visuomenė suvokia, koks poslinkis įvyko, praeina keli metai.

Suomijoje 60–70 proc. visuomenės nepalaiko šalies stojimo į NATO. Laikui bėgant ši proporcija keičiasi nežymiai, nors matėme poslinkį po Rusijos veiksmų Sakartvele 2008 metais, po karo Ukrainoje, po NATO veiksmų Irake ir panašiai.

Švedijoje situacija kitokia. Čia narystei NATO ilgą laiką nepritarė apie 80 proc. gyventojų, o palaikė vos kas dešimtas žmogus. Šiandien jau daugiau švedų norėtų būti aljanso nariais nei nebūti.

Suomijoje nieko panašaus nėra, tad politikams nebūtų naudinga agituoti už narystę NATO. Tik dvi partijos atvirai palaiko šį kelią. Visi kiti mano, kad durys turi būti atviros.

Anksčiau šią idėją palaikę žmonės dabar krypsta link prezidento Sauli Niinisto pozicijos. Šalies vadovas sutinka, kad NATO buvimas regione, Lietuvos, Latvijos, Estijos narystė prisideda prie visų mūsų didesnio saugumo, bet Suomijos prisijungimas prie aljanso iš karto destabilizuotų regioną, todėl tai daryti neprasminga.

– Ar tai nesudaro įspūdžio, kad nuolaidžiaujate Rusijai?

– 2007 FIIA institute vadovavau projektui, kur tyrėme kaip NATO perėjo nuo kolektyvinės gynybos paradigmos prie krizių suvaldymo. Bet net tada mes nustatėme, kad Rusija imtųsi atsakomųjų priemonių, tarp jų ir karinių, kad sukliudytų Suomijai įstoti į NATO. Galbūt tai būtų mažos teritorijos okupacija, įšaldyto konflikto sukūrimas. Manau, ši tikimybė tik išaugo.

Politikų ir visuomenės apklausos rodo, kad Rusijos grėsmė suomius skatina ir stoti, ir nestoti į NATO. Narystė padėtų apsiginti, jei Rusija užpultų Suomiją, tačiau proceso pradėjimas tai priešiškai nuteiktų Rytų kaimynę, o didesnių apčiuopiamų gynybinių pajėgumų nesuteiktų.

– Ar Suomija susiduria su dezinformacijos, propagandos problema?

– Šaltojo karo metu buvo teigiama kad Suomija nori laikytis didžiųjų galių varžybų nuošalyje, esą abi karinės sąjungos yra ir geros, ir blogos. Ir šiandien galime rasti taip galvojančių žmonių.

Negalėčiau sakyti, kad prieš Suomiją yra nukreiptas didelis Rusijos dezinformacijos srautas, kiek tai susiję su naryste NATO. Tam paprasčiausiai nėra poreikio.

Bet yra kitur nutaikytos dezinformacijos. Kai kas daroma gana prastai, tačiau dalis informacinių atakų subtiliai taikosi į mums jautrias vietas ir mūsų istorijos supratimą.

Praeityje buvo iškilusi istorija, esą Suomijos vyriausybė atiminėja vaikus iš mišrių suomių-rusų šeimų ir atiduoda juos auginti suomiams, esą lankantis Suomijoje iš rusų atiminėjami vaikai ir panašiai, o Laplandijoje veikia rusų vaikų koncentracijos stovykla.

Tai beprotiški dalykai ir Suomijos valdžia norėjo nereaguoti į tokį absurdą, bet specialistai nurodė, kad reaguoti būtina, kitaip dalis šių absurdiškų istorijų prigis. Suomija išmoko veiksmingai atsakyti į dezinformaciją. Rusijos žurnalistams aiškinome, kad suomiai negali kalbėti apie atvejus, susijusius su vaikais, nes šalies įstatymai saugo nepilnamečius. Tad reikia paaiškinti, kaip Suomija veikia ir tai turi įtakos tam, kaip Rusijos valdžia ir žurnalistai mato mus.

Dezinformacija egzistuoja, bet ji nėra tokia didelė problema kaip kitose šalyse.

– Kaip Suomija prisitaikė prie besikeičiančios saugumo aplinkos?

– Suomijos valdžia, visuomenė ir privatus sektorius visada sėkmingai dirba kartu. Po 2014 metų padėtis tapo intensyvesnė, ėmėme dar glaudžiau dirbti kartu, treniruotis. Dabar į pasirengimą įsitraukė įvairios įstaigos: policijos pajėgos, muitinė, sienos apsauga, kariuomenė, Raudonasis kryžius, visos institucijos iki pat vaikų užimtumo centrų. Jei pareigūnai bus pašaukti į tarnybą, ką jie darys su savo vaikais? Negali jų namuose vienų palikti savaitei ar mėnesiui.

Taip pat būtina peržiūrėti įstatymus. Tai nuobodus procesas, bet įstatymų spragomis gali pasinaudoti priešininkai. Suomijos gynybos ministras Jussi Niinisto konferencijoje kalbėjo apie „žaliųjų žmogeliukų“ įstatymą. Peržiūrint teisės aktus tapo aišku, kad yra atvejų, kai Suomijos pareigūnams būtų sunku veikti.

Trečias dalykas yra karinis pasirengimas. Mūsų kariuomenė privalo būti pakankamai greitai, kad užkirstų kelią operacijoms, kuriomis siekiama netikėtai atplėšti teritoriją. Turime siekti, kad tokie veiksmai būtų įmanomi tik naudojant didelius karinius rezervus, kurių perkėlimą fiksuotų mūsų žvalgyba.

– Ar Suomija remia glaudesnį ES bendradarbiavimą gynybos srityje?

– Taip, Suomijos prezidentas šią idėją palaiko ir skatina jau daug metų. Suomija nėra NATO narė, o daugelis ES valstybių pirmiausiai remiasi bendra aljanso gynyba.

Šiandien vyksta įdomūs debatai dėl ES sutarties 42.7 punkto, kuris nustato bendrą gynybą. Neturime bendros gynybos organizacijos, nes daugelis ES valstybių priklauso ir NATO. Nepaisant to, Suomijos valdžia analizuoja, kaip galima organizuoti bendrą ES gynybą.

Prancūzija šį punktą aktyvavo po teroro atakų 2015 metais. Suomija pakeitė nacionalinius įstatymus, kad galėtų teikti pagalbą Prancūzijai.

Stengiamės suprasti, kaip ES ribose pagalba būtų teikiama užpuolimo atveju.

ES tarpusavio karinis bendradarbiavimas yra svarbus platesniame kontekste. Bendradarbiaujame su NATO kaip ES valstybė, dvišališkai bendradarbiaujame su Europos valstybėmis, bet nežinome, kokio pobūdžio krizė mūsų gali laukti.

Mes manome, kad su kuo dagiau grupių, valstybių bendradarbiauji, tuo didesnė tikimybė, kad tau kas nors padės.

– Dėkoju už pokalbį.