Rusijos opozicijos politikas ir buvęs šalies ministras pirmininkas Michailas Kasjanovas tvirtina, kad Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui rasti būdą, kaip šalį išgelbėti nuo krizės, liko ne daugiau dvejų metų.
Rusijos opozicijos politikas ir buvęs šalies ministras pirmininkas Michailas Kasjanovas tvirtina, kad Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui rasti būdą, kaip šalį išgelbėti nuo krizės, liko ne daugiau dvejų metų.
Dėl situacijos Ukrainoje M. Kasjanovas įsitikinęs: „Jeigu nuo Rusijos atskirtume vadinamąsias liaudies respublikas, po dviejų savaičių ten nieko nebebūtų, baigtųsi visi karai“. Be to, jis ragina Vakarus tikėti savimi ir Rusijos agresijos Ukrainoje akivaizdoje nedemonstruoti pasimetimo ir minkštumo.
M. Kasjanovas penktadienį viešės Vilniuje Užsienio reikalų ministerijos ir Rytų Europos studijų centro organizuojamoje intelektualų forumo diskusijoje „Rusija ir Vakarai: realybė ir perspektyvos“, į kurią susirinks daug žinomų analitikų, tyrinėjančių Rusiją.
– Kaip šiuo metu Jūs vertinate V. Putino poziciją – tiek paprastų rusų, tiek jo artimiausios aplinkos akyse?
– V. Putino padėtis šalies viduje ir toliau išlieka pakankamai stabili. Jį palaiko supanti komanda, palaiko ir šalies žmonės, tačiau ši parama nėra sąmoninga ir fundamentali, ji įvilkta į savotišką apvalkalą, o tas apvalkalas, lukštas – kasdieninė propaganda. Todėl po senovei egzistuoja pakankamai stiprus valdančiųjų ir bendras visuomenės palaikymas, tačiau bet kurią akimirką jo gali nebelikti.
Svarbiausia palaikymo žlugimo priežastis bus neatsiejama nuo nuojautos, kad V. Putinas pralaimi Ukrainos klausimu. Jeigu susidarys toks įspūdis, V. Putino populiarumo reitingas nuo 80 proc. gali smukti iki 20 proc. Šiandien visa apimanti propaganda kursto sėkmingo prezidento, rusų žemių telkėjo įvaizdį – visos tos nesąmonės, kurias mes kiekvieną dieną girdime per radiją ir matome per televiziją.
– Ar galima teigti, kad Rusijos veiksmai Ukrainoje Kremliui neša norimą rezultatą?
– Ne, viskas ne visai taip. Štai ką mes dar turime (turiu galvoje demokratinę rusų opoziciją ir civilizuotą Europą): mes sustabdėme agresorių ir dabar belieka priversti jį vykdyti tarptautinius įsipareigojimus ir Rusijos pasirašytas sutartis. V. Putinas ir jo artimiausia aplinka Krymo klausimu priėmė esminį sprendimą. Jie praktiškai nebepalieka sau galimybių šį klausimą išspręsti. Kalbant apie spaudimo Ukrainos Rytuose eskalavimą, ten situaciją dar galima pakeisti, tačiau ji ir toliau išlieka nestabili, įtempta.
Svarbiausias klausimas, kaip šią problemą išspręsti. V. Putino aplinkai Vakarų reakcija buvo netikėta – tvirta Europos pozicija ir transatlantinė konsolidacija.
Labiausiai netikėta buvo Europos vienybė. V. Putinas nesitikėjo, kad, pavyzdžiui, Vokietijos valdžia užims tokią griežtą, principingą ir argumentuotą poziciją. Visos Europos vienybė – tai, kas šiandien svarbiausia, esminis dalykas, kuris faktiškai sustabdė V. Putiną kaip agresorių ir neleido dar labiau didinti spaudimo Ukrainai ir galbūt netgi kitiems regionams.
– Kaip Rusiją paveiks teroristiniai išpuoliai Prancūzijoje? Kaip jie gali atsiliepti Vakarų santykiuose su Rusija?
– Man atrodo, kad teroristinių išpuolių problemos, reakcijų konsolidavimas ir Europos vienybė – visa tai labai svarbu. Matau, kad Rusijos valdžia dar nesusivokė, kaip tuo pasinaudoti savo propagandinėse programose. Vieningos reakcijos nėra. Sulaukėme Ramzano Kadyrovo reakcijos, kuris žada išvesti milijonus musulmonų, tačiau Kremliaus pozicijos nėra.
Kremlius išsisukinėja nuo komentarų. Į Paryžių pasiuntė Sergejų Lavrovą, kuris ten liko nepastebėtas. Bet faktas, kad jis ten buvo, nepaneigiamas. Kremlius tarsi su jais, tačiau, iš kitos pusės, nesupranta, kokią poziciją turėtų užimti, ir jaučiasi sutrikęs – kaip elgtis ir kaip pasinaudoti konsolidacijos, kurią aiškiai matome Paryžiuje, faktu saviems interesams. Manau, kad per artimiausias kelias dienas pamatysime, kokius nurodymus gavo pirmasis, antrasis ir kiti kanalai, nes pas juos dirba ta pati komanda.
– Kaip vertinate Rusijos valdžios mėginimus suvaldyti ekonomę krizę?
– Buvau tai numatęs, o mano prieš metus pateiktos prognozės šiandien praktiškai pasitvirtina. Rusiją apėmė krizė – tai ekonominio nuosmukio pradžia, infliacija didelė, nacionalinės valiutos vertė mažėja. Visa tai buvo netikėta režimui, o Putino suformuotas modelis faktiškai sugriuvo. Šį modelį vadinu „draugams skirtu kapitalizmu“, pagal kurį viskas, ką turi Rusija ir iš ko galima uždirbti, priklauso artimų ir Putinui lojalių asmenų grupei, o tai reiškia, kad likusiam verslui daromas spaudimas – tai pagrindinė priežastis. Kitos situacijos blogėjimą spartinančios priežastys – naftos kainų mažėjimas ir sankcijos.
Sankcijos veikia, šiandien Rusijos vyriausybė yra sutrikusi. Matome, kad imamasi tam tikrų priemonių, tačiau esminiai pamatai labai silpni, o Rusijos ekonomika įžengia į krizę. Tai rimtas ir neigiamas veiksnys Putinui ir jo mėginimams išsaugoti situaciją, todėl 2015 metai bus lemiami Rusijos Federacijos ateičiai. Šiais metais Putinas ir jo aplinka (norėčiau tuo tikėti) suvoks, kad jie turi apsispręsti, kokį vystymosi scenarijų rinksis. Kitokiu atveju tai bus scenarijus, kurį mes pasiūlėme 2011 m. gruodžio mėn. – kalbu apie viešojo ir politinio sektorių liberalizavimą, kuris buvo nurodytas mūsų šimtatūkstantinių Maskvoje surengtų mitingų rezoliucijose, o Putinas de facto tuo metu jau buvo sutikęs, nes išsigando tokio gatvės spaudimo.
– Ar manote, kad dabartinė Rusijos valdžia galėtų tam pasiryžti?
– Norėčiau tuo tikėti. Kitas Putino ir jo komandos scenarijus – ir toliau tikėti, kad jie stipresni už visus, visus sudoros, prispaus, o tai reiškia, kad erdvė ir toliau mažės, bus suvedinėjamos sąskaitos, galimai bus pereita prie represijų, dėl kurių įspėja teisėsaugininkai.
– Kiek laiko tvers Rusijos finansų ir ekonomikos sistemos?
– Sprendžiant iš paskutinio pusmečio duomenų ir jų analizės, manau, kad dvejus metus. Putinas mėgina taikyti tokius pačius metodus kaip ir 2008 metais. Problema kyla ne dėl šalies biudžeto, o dėl mokumo balanso. Egzistuoja keletas veiksnių, prisidėjusių prie susiklosčiusios situacijos. Pagrindinė problema – tai ekonomikos diversifikacijos nebuvimas ir visiška priklausomybė nuo naftos ir dujų, kuri per pastaruosius dešimt metų išaugo beveik dvigubai.
Dėl šios priežasties naftos kaina krenta, o rublis visiškai nuvertėja. Pastaruosius metus, ypač praėjusių metų gruodžio mėn., vykusi devalvacija privertė anksčiau tuo netikėjusius suvokti, kokia silpna yra Rusijos ekonomika – ji nefunkcionuoja tinkamai jau dvejus metus.
Rusijos kapitalizmo modelis jau sugriuvo, nematyti jokio augimo, jis net negeneruoja jokios stagnacijos, tačiau nepaisant akivaizdaus ekonominio nuosmukio, vis dar gyvuoja valstybinė finansų sistema. Ji paremta valiutos įplaukomis bei iš naftos ir dujų gaunamomis pajamomis. Dėl šių veiksnių – naftos kainos, šiais metais planuojamų naftos gavybos apimčių, sankcijų ir Rusijos įmonių nesugebėjimo gaminti įrangą, būtiną pradėti naujų telkinių žvalgymą ir jau egzistuojančių telkinių darbo palaikymą, – visumos mažėja pajamos. Devalvacija savotiškai gelbsti, tačiau labai stipriai spaudžia mokėjimų balansą, o kalbant konkrečiau – rublį.
Taigi šiais metais infliacija bus didelė ir gali siekti net 15 proc., gyventojų pajamos mažės, o tai reiškia augimo šaltinių, tokių kaip investicijos, nebuvimą, nes reitingas krenta, todėl tikimės galimo Rusijos pasitraukimo iš investicijų reitingo. Tai reiškia, kad investicijų visiškai nebebus, o vartotojų paklausa bus minimali – atlyginimai nedidės, o gyventojų skolos vis silpnėjančiam bankų sektoriui liks. Šie metai – sunkiausi.
Dėl šios priežasties Rusijos vyriausybė yra sutrikusi, Putinui 2015 metai – tai sprendimų priėmimo, situacijos švelninimo arba, atvirkščiai, didesnių suvaržymų metai.
Vis dėlto sunku pasakyti, po kurio laiko dėl sąskaitų suvedinėjimo tauta paims šakes į rankas – tai kelias į revoliuciją. Rusijoje tokie dalykai vyksta žiauriai. Kitokiu atveju valdžia gali pasirinkti kelią, kurį numatėme 2011 metais – kalbu apie laisvus ir sąžiningus rinkimus. Mes, mūsų partija, remiame tik šį variantą. Mes nenorime revoliucijos, norime konstitucinės išeities. Situacija yra tragiška, įžengiame į rimtą krizę. Ji sunkės, todėl mūsų tikslas – priversti Putiną suvokti tai ir priimti sprendimus, susitarti su opozicija dėl tokio politinės reformos etapo, kuris reikštų laisvus ir sąžiningus rinkimus.
– Ar galima kalbėti apie nors kokį situacijos Donbase gerėjimą?
– Jei kalbame apie periodą nuo praėjusių metų rugsėjo mėn. iki šiandienos, turbūt galima būtų kalbėti apie gerėjimą – mažiau šaudoma, mažiau susidūrimų. Vis dėlto situacija nėra išspręsta. Reikalingas progresas – to nori visi normalūs žmonės. Kodėl nėra progreso? Jei pažvelgtume į Minsko susitarimus, be ugnies nutraukimo pamatytume ir kitus svarbius veiksnius – vietos valdžios rinkimus ir sienos kontrolę, tačiau vietoje vietos valdžios rinkimų buvo įvykdyti taip vadinamųjų liaudies respublikų rinkimai, kuriuos palaikė Rusijos valdžia – faktiškai tai sutrypia Minsko susitarimų punktą. Antras dalykas – sienos kontrolė, skirta tam, kad Rusijos kariai ir karinė technika negalėtų kirsti sienos ir būtų nustatyta Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) kontrolė. To dabar nėra. Mes suprantame, kad atskyrus vadinamąsias liaudies respublikas nuo Rusijos, po dviejų savaičių nieko nebebus, karas pasibaigs, jei nebebus paramos iš Rusijos valdžios pusės. Būtent ji turi prisiimti atsakomybę už visa tai, kas vyksta.
– Ar Rusijos valdžia eis toliau?
– Ne. Vakarų reakcija buvo griežta, o tai išblaivino ir sustabdė Putino režimą pakeliui į tolimesnį eskalavimą. Šiandieną jie reikalauja vieno dalyko – kad ji būtų pripažinta viena iš derybų su Donbase kariaujančiais separatistais šalių. To niekas nedarys, nes pagal Minsko susitarimus politinės derybos gali būti vykdomos tik su tais, kurie gaus mandatą surengus vietos valdžios rinkimus Donbase. Vietinės valdžios rinkimai nebuvo surengti, o vietoje jų įvykdyti kiti rinkimai, kurie nėra pripažįstami ir nebus pripažinti niekada. Tai reiškia, kad nėra teisėtos derybų šalies. Rusijos valdžia tvirtina priešingai. Aklavietė. Tai reiškia, kad dar principingiau vertinant situaciją viskas pakryps į kitą pusę. Vakarai turi būti nepalaužiami ir negali demonstruoti pasimetimo, pažeidžiamumo, nes tai sugriaus visą situaciją, o tikslai nebus pasiekti. Agresorius turi būti nubaustas už savo veiksmus.
– Lietuvos prezidentė ne kartą griežtai pasisakė Rusijos klausimu, netgi pavadino ją teroristine valstybe. Ar pritariate tokiai formuluotei? Tiek Baltijos šalyse, tiek konkrečiai Lietuvoje rimtai nuogąstaujama dėl saugumo. Ar tokiems nuogąstavimams yra pagrindo?
– Tokie nuogąstavimai ir yra pagrindinė grėsmių sulaikymo priemonė – principingumas, nuoseklumas, Europos Sąjungos ir transatlantinės bendruomenės veiksmų konsolidavimas. Veiksmai ir sankcijos sustabdė V. Putino režimą nuo spaudimo Ukrainoje ir kitose vietose, įskaitant ir Baltijos šalis, eskalavimo.
Kalbant apie Lietuvos prezidentės žodžius, ten neapsieita be emocijų. Rusija – ne teroristinė valstybė, Putino režimas – nenuspėjamas, jo reikia baimintis būtent dėl nenuspėjamumo ir akivaizdžios nepagarbos tarptautinei teisei. Todėl jis ir turi būti pasmerktas, su juo negalima taikytis – ar tai būtų žmogaus teisės ar Europos saugumas. Be jokios abejonės dabartino režimo veiksmų pasmerkimas – svarbus dalykas. Rusija – ESBO, Europos Tarybos narė, Ukrainos teritorinio vientisumo garantas, nuolatinė Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos narė, atsakinga už stabilumą ir saugumą pasaulyje.
Jeigu šalies valdžia viso to nepaiso, tokia valdžia privalo atsakyti prieš visą tarptautinę bendruomenę. Todėl palaikau tokius vertinimus, bet kalbant apie formas, žodžius – tai emocijos. Europos saugumo pažeidimai nepriimtini, todėl pasmerkimui gali būti naudojasi įvairūs žodžiai. Aš taip pat sakau: netoleruoju režimo, kuris pažeidinėja taikos pasaulyje ir Europoje principus.
