Pasaulyje

2019.03.30 17:15

Kuklumas – ne tik musulmonėms: religingų moterų įkvėpta mada užkariauja pasaulį

Goda Jurevičiūtė, LRT.lt2019.03.30 17:15

„Daugiau yra daugiau“ – taip 2016 metais „kuklią madą“ apibūdino žurnalas „Vanity Fair“. Įkvėptas religingų moterų noro rengtis madingai, bet dėvėti kuo palaidesnius kūną dengiančius drabužius, „kuklumo judėjimas“ pastaraisiais metais mados industrijoje tapo tikru fenomenu. Prognozuojama, kad drabužių ir aksesuarų rinka, skirta konservatyviau rengtis norinčioms moterims, per ateinančius dvejus metus bus verta 350 mlrd. JAV dolerių.

Pasak ne vienerius metus „kuklią madą“ tyrinėjančios Londono mados koledžo profesorės Reinos Lewis, šis pavadinimas, kaip rinkos terminas, plačiai pradėtas naudoti prieš maždaug 15 metų. „Kuklios mados“ fenomenas atsirado dėl to, kad panašiu metu iškilo daugybė iš religijos įkvėpimo besisemiančių dizainerių ir verslininkių, kurių kūrybingumo proveržį paskatino internetas ir socialiniai tinklai. Vyraujančioje madoje neradusios sau tinkamos aprangos, musulmonės, ortodoksės žydės ir krikščionės nusprendė, kad tokią reikia susikurti pačioms.

Tačiau dabar „kukli mada“ peržengė religijos ribas, todėl skirtingos moterys gana įvairiai suvokia, ką reiškia rengtis kukliai. Pasak mados tinklalapio „Who What Wear“, bendras vardiklis galėtų būti tas, kad, rengiantis kukliai, sąmoningai siekiama labiau pridengti nei parodyti savo kūną. O štai „Bloomberg“ rašo, kad praeitų metų spalį Niujorko Mados ir technologijų institute surengtame forume „kukli mada“ buvo apibrėžta kaip „laisvai krintantys drabužiai, kurie dengia tiek kūno, kiek to nori juos dėvinti moteris.“

Dvi interpretacijos

Iš Somalio kilusi ir Kenijoje gimusi dizainerė Ameena Abdul portalui LRT.lt pasakojo, kad, nors dabar save laiko „kuklumo judėjimo“ atstove, jos aprangos stilių pirmiausia padiktavo tai, jog ji yra musulmonė.

„Viskas prasidėjo nuo islamo. Kadangi esu musulmonė, norėjau rengtis pagal religinius priesakus. Bet ilgainiui užsimaniau atrodyti madingiau“, – teigė nedidelę studiją Kenijos sostinėje Nairobyje, kurioje yra įdarbinusi dvi siuvėjas, turinti mergina. Drabužiais ji prekiauja internetu. Sukurtus modelius pirmiausia pristato „Instagram“ paskyroje „Moderne“, o tada juos paveda siūti pagal klienčių užsakymus ir jų nurodytus dydžius.

A. Abdul gana aiškiai įvardino ribą, kuri, jos nuomone, kuklią aprangą skiria nuo nekuklios. „Remiantis religinėmis gairėmis, negalima dėvėti aptemptų drabužių, persišviečiančių apdarų, jei aiškiai matosi, kokia po jais yra tavo figūra, taip pat negalima dėvėti trumpų drabužių – jie turi dengti tavo kojas ir rankas“, – teigė ji.

Kiek kitokią nei A. Abdul „kuklios mados“ sampratą pateikė Nairobyje mados namus „House of Idil“ įkūrusi Idil Sabrie. Somalyje gimusi ir iki 12 metų gyvenusi dizainerė taip pat yra musulmonė, tačiau iš pokalbio susidarė įspūdis, kad jos islamiškos kultūros interpretacija yra kiek liberalesnė nei A. Abdul.

„Taip, „kukli mada“ yra kažkiek susijusi su islamu, bet man tai taip pat judėjimas, kuriuo moterys atgauna savo seksualumą, – pasakojo I. Sabrie. – Man nereikia segėti mini sijono, tau nereikia matyti mano figūros, kad būčiau patraukli. Kai dėvi „kuklios mados“ drabužius, turi pasikliauti savo smegenimis, asmenybe, tuo, kuo esi. Manau, kad būtent to ir siekė islamas, bet mes laikui bėgant tai praradom, o dabar stengiamės atgauti.“

Jei A. Abdul niekada nedėvėtų džinsų, tai I. Sabrie paklausus, ar, jos požiūriu, jie suderinami su „kuklia mada“, ji tik pakelia antakius ir atsako: „O kodėl ne?“. Pasak jos, madoje ji vadovaujasi tik viena taisykle: „Neaiškink kitai moteriai, ką ji gali ar ko negali dėvėti“.

Hidžabas kaip pasirinkimas

Būdamos religingos musulmonės abi kalbintos moterys dengiasi plaukus, tačiau jos skirtingai argumentuoja, kodėl seka šiuo islamo priesaku.

Knygoje „Musulmonai ir jų islamai“ Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Egdūnas Račius rašo, kad „vadovaudamiesi (…) Korano ištaromis ir siekdami užtikrinti musulmonių moterų kuklumą, moralumą, privatumą ir saugumą, musulmonų religijos mokovai sutartinai reikalauja, kad jos dėvėtų drabužius, dengiančius didžiąją kūno dalį. (…) Tačiau Korane nėra griežtai apibrėžta, ką ir kaip konkrečiai moterys turi dengtis.“

Vis dėlto, A. Abdul požiūriu, iš priesakų Korane akivaizdu, jog „techniškai“ moterims reikia dengtis plaukus. „Pažįstu musulmonių moterų, kurios nenešioja hidžabo, ir viskas dėl to yra gerai, nes toks jų pasirinkimas, tačiau iš tikrųjų musulmonėms derėtų jį dėvėti“, – teigė dizainerė.

Vardindama tokius „priimtinus“ dengimosi apdarus, kaip abajas, skaras, A. Abdul kiek suabejojo, ar kai kurių moterų dėvimas turbanas vis dėl to yra islamiškas. „Kai kurioms moterims atrodo, kad, jei dengiesi plaukus, tai to ir pakanka. O kitos išvis nenešioja hidžabo, tačiau čia yra kiekvienos moters sprendimas“, – teigė ji.

Nepaisant tokio A. Abdul požiūrio į turbanos, jos internetinėje parduotuvėje moterims siūloma jų įsigyti.

„Ar iš religijos kylantis priesakas dengtis plaukus nepaverčia hidžabo moterų priespaudos įrankiu?“ – klausiau abiejų pašnekovių.

„Nesuprantu, kodėl žmonėms gali atrodyti, kad hidžabas simbolizuoja moterų priespaudą. Jei jūs turite laisvę nesirengti taip, kaip mes, manau, kad mums taip pat turi būti suteikta tokia pat privilegija, ar ne taip?“ – klausia A. Abdul, pridurdama, kad plaukų dengimas yra jos pačios pasirinkimas.

Anot A. Abdul, visai nesvarbu, kad hidžabo dėvėjimas kyla iš religijos. „Tai tarp tavęs ir Dievo bei tavo santykio su tikėjimu. Pavyzdžiui, jei esi krikščionė ir Biblija tau sako nemeluoti, tu niekada nemeluoji. Ar dėl to galiu sakyti, kad esi priversta? Tai tik pasirinkimas – tai, kas tau atrodo moraliai teisinga, ir tu nusprendi tuo sekti. Manau, kad tai tas pats dalykas“, – dėstė A. Abdul.

I. Sabrie taip pat teigia, kad hidžabo dėvėjimas buvo jos pasirinkimas, tvirtindama, kad jos religija nereikalauja dengtis plaukų, nes, kaip teigiama Korano suros „Karvė“ 256 ajoje: „Nėr prievartos religijoj“. Ji, priešingai nei A. Abdul, taip pat dažnai ryši turbaną.

Pasak dizainerės, jei moteris dėvi hidžabą, tai yra jos pasirinkimas, o moterų priespaudą daug labiau skatina tie asmenys, kurie joms aiškina, ką jos gali nešioti.

„Štai dabar sėdžiu su tavimi, esu nepasidažiusi, bet dėviu hidžabą ir niekada jo nenusiimčiau, nes jis man suteikia pasitikėjimo ir jį dėvėdama jaučiuosi graži“, – teigė I. Sabrie ir pridūrė: „Tai tik apdaras ir viskas. Ir tai nesusiję su religija. Jau nebe.“

Ne musulmonės klientės

Su pasididžiavimu nešiodamos hidžabą, abi moterys pirmiausia drabužius kuria musulmonėms. Kaip teigia I. Sabrie, „House of Idil“ įkūriau siekdama kuklumą suderinti su mada ir paskatinti musulmones karalienes visa širdimi priimti ir mylėti savo hidžabą pasaulyje, kuriame vis sunkiau būti jį nešiojančia moterimi.“

Tačiau, kaip pasakoja I. Sabrie, net apie 40 proc. jos klienčių yra ne musulmonės. „Kukli mada“ turėtų būti skirta ne tik musulmonėms, bet visoms moterims – tiesiog, kad būtų kuo didesnis pasirinkimas“, – teigia dizainerė.

A. Abdul taip pat turi klienčių, kurios neišpažįsta islamo. Pasak jos, labiausiai stebina tai, kad, užsisakydamos drabužius, ne musulmonės moterys dar niekada neprašė nieko pakeisti.

Ne musulmonėms moterims ėmus gręžtis į „kuklią madą“, vyraujanti mada ėmė suprasti jos potencialą. Pasaulinio lygio prekių ženklai ėmė siūlyti „kuklesnes“ kai kurių savo drabužių versijas: „Nike“ pristatė sportininkėms musulmonėms skirtą aprangą, o tokie mados namai kaip „Dolce & Gabbana“ ėmė kurti abajų ir hidžabų kolekcijas.

Kaip CNN rašo R. Lewis, vyraujančios mados dėmesys musulmonėms ir kitoms kukliai rengtis pageidaujančioms moterims – tai tik naujausia industrijos reakcija į pavėluotai sprendžiamas etninės ir rasinės, kūno sudėjimo, seksualinių tapatybių įvairovės trūkumo problemas. Dabar į šį mišinį įtraukta ir religija.