Šiemet sueina penkeri metai, kai Rusija nuo Ukrainos atplėšė ir aneksavo Krymo pusiasalį. Tiesmukišką tarptautinės teisės nepaisymą ir suverenios valstybės teritorinio vientisumo pažeidimą pasmerkė dauguma pasaulio šalių, kurios vis dar laiko Krymą Ukrainos dalimi. Tačiau realiai pusiasalį jau pusę dešimtmečio kontroliuoja Maskva ir per tą laiką mažai kas pasikeitė. LRT.lt primena, kaip įvyko Krymo užgrobimas ir kaip „Juodosios jūros perlo“ situacija klostėsi po to.
2013 metų lapkritį Kijeve prasidėję protestai kitų metų vasario mėnesį pasiekė kulminaciją. Masiškai į gatves išėję ukrainiečiai reikalavo tuometinio prezidento Viktoro Janukovyčiaus atsistatydinimo.
Vasario 22 d. V. Janukovyčius nebeišlaikė įtampos – jis ir artimiausi jo ministrai pabėgo iš sostinės, o vėliau ir iš šalies. Tą pačią dieną opozicija ir nuo prezidento partijos atskilę parlamentarai Aukščiausioje Radoje formaliai nušalino V. Janukovyčių nuo valstybės vadovo pareigų. Netrukus Arsenijus Jaceniukas suformavo naują vyriausybę.
Naują laikinąją vyriausybę pripažino dauguma pasaulio valstybių, tačiau ne Rusija. Maskvos požiūriu, Kijeve įvyko perversmas ir valdžią perėmė neteisėta valdžia.
Naktį iš vasario 22 į 23 d. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas sukvietė savo saugumo tarnybų vadovus į skubų pasitarimą. Pagrindinis svarstytas klausimas – kaip padėti iš Kijevo pabėgusiam V. Janukovyčiui. Vis dėlto susirinkimo gale V. Putinas mestelėjo pastabą: „Reikia pradėti dirbti, kad grąžintume Krymą Rusijai.“
Jau kitą dieną Sevastopolyje kilo protestai. Prorusiškos grupuotės ėmė burti savigynos būrius, gąsdindami Krymo gyventojus, kad iš sostinės jau atkeliauja ginkluoti nacionalistai. Per ateinančias dienas tūkstančiai protestuotojų – ir prorusiškų, ir palaikančių Kijevą – susidūrė prie Krymo Aukščiausiosios Tarybos pastato, kur deputatai sprendė, ar reikalauti Krymui didesnės autonomijos Ukrainos sudėtyje.
Tądien nesusirinko kvorumas, kad būtų galima paskelbti referendumą. Tačiau kitą dieną, vasario 27, prie Krymo Aukščiausiosios Tarybos pasirodė kaukėti rusų kariai be skiriamųjų ženklų, vėliau praminti „žaliaisiais žmogeliukais“, ir apsupo šią instituciją bei strateginius taškus visame pusiasalyje. Aplink parlamento pastatą išdygo barikados, o virš jo iškilo Rusijos vėliava.
Kad „žalieji žmogeliukai“ buvo rusų kariai abejonių nekilo. Po savaitės pirmą kartą su žurnalistais susitikęs V. Putinas sulaukė klausimo apie tai, kad Krymo parlamentą apsupusių ginkluotų vyrų apranga labai priminė Rusijos karinę uniformą. „O jūs pažiūrėkite į posovietines šalis. Daugybė panašių uniformų, – atšovė V. Putinas. – Gali nueiti į parduotuvę ir nusipirkti tokią uniformą.“
Rusijos karių dalyvavimą 2014-ųjų vasario įvykiuose V. Putinas galutinai pripažino po metų, 2015 m. kovą per valstybinę televiziją transliuotame dokumentiniame filme. Jame Rusijos prezidentas papasakojo ir apie naktinį pasitarimą su saugumo tarnybomis.
Iš Krymo parlamento pastato „žalieji žmogeliukai“ išvedė visus žurnalistus ir atėmė parlamentarų telefonus. Nestebint jokiems liudininkams, Tarybos nariai nubalsavo, kad būtų pašalintas Krymo premjeras Anatolijus Mohyliovas ir pakeistas nauju, Sergejum Aksionovu, kuris atstovavo gana marginaliai „Rusijos vienybės“ partijai (per ankstesnius rinkimus ji buvo surinkusi 4 proc. balsų ir turėjo 3 atstovus Krymo parlamente). Vėliau vienas Tarybos narys agentūrai „Reuters“ anonimiškai pasakojo, kad jo balsas buvo įskaičiuotas balsavime, nors tą dieną jo net nebuvo Simferopolyje, kaip ir dar mažiausiai 10 jo kolegų.
Tą dieną rusų karių apsuptas parlamentas taip pat nusprendė gegužės gale sušaukti referendumą dėl didesnės autonomijos Ukrainos sudėtyje. Praėjus savaitei, S. Aksionovas ir jo šalininkai surengė dar vieną balsavimą ir paskelbė, kad kreipsis į V. Putiną, prašydami aneksuoti Krymą. Referendumas buvo paankstintas ir pakeistas jo klausimas: ne autonomija, o atsiskyrimas nuo Ukrainos ir prisijungimas prie Rusijos.
Tuo tarpu Ukrainos Konstitucinis teismas paskelbė referendumą nekonstituciniu. Aukščiausioji Rada Kijeve formaliai paleido Krymo parlamentą.
Tačiau rusų karių kontroliuojamame pusiasalyje procesas judėjo toliau. Kovo 16 d. buvo surengtas neteisėtas referendumas. Pasak oficialiai paskelbtų duomenų, referendume dalyvavo 83 proc. Krymo gyventojų ir 97 proc. iš jų pritarė prisijungimui prie Rusijos Federacijos.
Rusija, žinoma, iškart priėmė tokius rezultatus, Ukraina jį užginčijo ir pasmerkė, kaip ir didelė dalis užsienio valstybių. JT Saugumo Taryba pasiūlė rezoliuciją, skelbiantį referendumą neteisėtu (Rusija rezoliuciją vetavo, nors net dažnai Maskvą JT palaikanti Kinija balsavime susilaikė).
Rezultatais privertė suabejoti ir pačioje Rusijoje paviešinta ataskaita. Pasak portalo TSN.ua, gegužės mėnesį Rusijos prezidento pilietinės visuomenės ir žmogaus teisių taryba savo puslapyje paskelbė – ir labai greitai pašalino – dokumentą, kuriame buvo teigiama, kad referendume dalyvavo tik 30 proc. Krymo rinkėjų ir tik pusė iš jų išreiškė valią prisijungti prie Rusijos (taigi 15 proc. visų rinkėjų). Forbes.com taip pat pacitavo tos pačios Žmogaus teisių tarybos dokumentą – greičiausiai tą patį – kuriame Krymo rinkėjų aktyvumas buvo įvertintas 30-50 proc., o dalyvavusiųjų parama prisijungimui prie Rusijos – 50-60 proc.
Bet kokiu atveju, Rusija nedelsė ir praėjus dviems dienoms po referendumo, kovo 18 d., V. Putinas pasirašė sutartį dėl Krymo prijungimo prie Rusijos Federacijos. Šalies parlamentas kovo 21 d. sutartį ratifikavo.
Dauguma pasaulio šalių nepripažįsta Krymo aneksijos – 2014 m. kovo 27 d. JT balsavo dėl rezoliucijos, palaikančios Ukrainos teritorinį vientisumą. Už rezoliuciją – taigi Krymo laikymą Ukrainos dalimi – balsavo 100 narių, prieš – 11: Armėnija, Baltarusija, Bolivija, Kuba, Nikaragva, Šiaurės Korėja, Sudanas, Sirija, Venesuela, Zimbabvė ir, žinoma, Rusija.
Dar 58 šalys susilaikė, įskaitant Kiniją, Indiją ir daugumą Pietų Amerikos šalių.
Kodėl Krymas svarbus
Nors Krymo aneksiją Maskva teisino tuo, kad tai – istorinė Rusijos dalis, apgyvendinta rusakalbių gyventojų, tačiau senieji šio pusiasalio, įsiterpusio į Juodąją jūrą, šeimininkai yra totoriai, kurie iki XVIII a. pabaigos sudarė absoliučią daugumą Krymo gyventojų.
Krymo Chanatą prie Rusijos Imperijos prijungė Jekaterina II 1783 metais – panašiu metu, kai buvo padalinta ir Lenkijos–Lietuvos valstybė. Rusijai tai buvo strategiškai svarbus laimėjimas, ji čia įkūrė laivyną, kuris leido kontroliuoti Juodąją jūrą.
Iki Antrojo pasaulinio karo totoriai vis dar sudarė apie penktadalį Krymo gyventojų. 1944 metais Stalino įsakymu beveik visi jie – apie 200 tūkst. žmonių, įskaitant Komunistų partijos narius ir Raudonosios armijos kareivius – buvo deportuoti į Uzbekiją.
Totoriai iki šiol atsimena šį Krymo etninį valymą ir Ukrainos–Rusijos ginče tvirtai palaiko Kijevą. Medžlio, Krymo totoriams atstovaujančio organo, pirmininkas Refatas Čubarovas prisimena, kaip tūkstančiai jų susirinko prie Krymo parlamento prieš penkerius metus – tą dieną, kai pastatą apsupo ir prorusiškai nusiteikę protestuotojai – kad palaikytų šalies teritorinį vientisumą.
„Apie 15 tūkst. Krymo totorių, ukrainiečių ir kitų tautybių žmonių susirinko prie Krymo Aukščiausiosios Tarybos prieš penkerius metus. Visi jie atėjo Medžlio kvietimu. Vienintelė protestuotojų misija buvo paremti Ukrainos valstybės teritorinį vientisumą. Visur girdėjosi šūkis „Krymas yra Ukraina“, – R. Čubarovas kalbėjo Ukrainos „Priamij TV“ kanale.
Iki 1954 metų Krymas buvo Rusijos TFSR dalis, tačiau tais metais buvo perduotas Ukrainos TSR. Kadangi abi respublikos buvo Sovietų Sąjungos dalys, ženklių praktinių pasekmių toks žingsnis neturėjo, o vėliau buvo pateisintas kaip „simbolinis gestas“ minint Ukrainos prijungimo prie Rusijos 300-ąsias metines.
Tiesa, toks paaiškinimas atsirado vėliau ir svarstant Krymo perdavimo Ukrainai klausimą nebuvo minimas. Tuometinio SSRS vadovo Nikitos Chruščiovo anūkė Nina Chruščiova vėliau pasakojo, kad jos senelis, nors ir ne ukrainietis, labai mėgo Ukrainą ir norėjo įteikti dovaną savo mėgstamiausiai respublikai. N. Chruščiovo sūnus Sergejus pasiūlė kitą paaiškinimą – tuo metu buvo statoma hidroelektrinės užtvanka Dniepro upėje ir statybas buvo paprasčiau administruoti vienos respublikos ribose.
Vis dėlto Krymas išliko Juodosios jūros laivyno, kuris po SSRS subyrėjimo atiteko Rusijai, baze. 1997 metais Ukraina ir Rusija pasirašė sutartį, pagal kurią Maskva gavo teisę 20 metų, iki 2017-ųjų, naudotis Simferopolio uostu. 2010-aisiais sutartis buvo pratęsta iki 2042-ųjų.
Vis dėlto, kai kurių apžvalgininkų manymu, Kijeve pasikeitus valdžiai V. Putinas išsigando, kad Ukraina gali nutraukti sutartį ir išvyti Rusijos laivyną iš Krymo. Pusę Juodosios jūros pakrantės ir taip kontroliuojant NATO narėms Bulgarijai, Rumunijai ir Turkijai, Maskva nesutiko leisti ir Ukrainos daliai pereiti į JAV sąjungininkų pusę – tai galėjo būti viena svarbių priežasčių, lėmusių V. Putino sprendimą aneksuoti Krymą.
Dar vienas svarbus aspektas, galintis paaiškinti milžiniškas Maskvos išlaidas Kryme – Juodosios jūros naftos ir gamtinių dujų ištekliai. Didžioji dalis gamtinių dujų – kurių ištekliai Juodojoje jūroje vertinami nuo 92 iki 500 mlrd. kubinių metrų – yra sutelkti dviejose zonose, kurios patenka į Krymo teritorinius vandenis. Ukrainos energetikos ministerija neseniai pranešė, kad „dėl Krymo aneksijos Ukraina neteko 80 proc. naftos ir dujų telkinių Juodojoje jūroje“.
Krymas po aneksijos
Nors Ukraina ir Europa nepripažino Krymo aneksijos, Rusija de facto ėmė kontroliuoti pusiasalį. 2014 m. kovo gale jame įvestas Maskvos laikas, netrukus pakeista valiuta. Kitų metų liepą premjeras Dmitrijus Medvedevas paskelbė, kad Krymas visiškai integruotas į Rusiją.
Ši integracija Maskvai kainavo nemažai pinigų. Prieš penkerius metus ekonomistai skaičiavo, kad Krymo išlaikymas Rusijai gali kainuoti apie 3 milijardus JAV dolerių per metus – tiek reikės išleisti ne tik infrastruktūrai ir pusiasalio komunikacijų sujungimui su Rusija, bet ir perimti pensijų, socialinių išmokų ir valstybės tarnautojų atlyginimų mokėjimą 2,3 mln. gyventojų turinčiame Kryme.
Didesnės algos buvo vienas iš Maskvos pažadų Krymo gyventojams. Po aneksijos jos išties pakilo, ypač valstybės tarnautojams. Tačiau netrukus padidėjusią perkamąją galią surijo infliacija. Po Krymo aneksijos Rusijai paskelbtos ekonominės sankcijos įstūmė šalį į rimtą finansų krizę. 2014 metais infliacija šalyje siekė 11 proc., o kitais metais – 14 proc.
Kainos Kryme pakilo dar labiau, nes nuo Ukrainos atkirstas pusiasalis neturėjo sausumos susisiekimo su Rusija. Maistą ir kitas prekes teko pristatyti laivais.
Šią problemą iš dalies turėjo išspręsti tiltas per Kerčio sąsiaurį – vienas ambicingiausių Rusijos infrastruktūros projektų Kryme. 18 kilometrų tiltas – ilgiausias Europoje – pernai gegužę sujungė pusiasalį su Krasnodaro kraštu ir kainavo Rusijai 228 mlrd. rublių arba 3 mlrd. eurų. Dėl jo teko atsisakyti kelių svarbių infrastruktūros projektų kitose Rusijos dalyse.
Kerčės sąsiaurio tiltas dar labiau pakurstė įtampą tarp Ukrainos ir Rusijos. Šis sąsiauris – vienintelis vandens kelias į Azovo jūrą ir Mariupolio uostą, tad Ukrainai gyvybiškai svarbus pramonės transporto kanalas. Kijevas skundžiasi, kad naujasis tiltas neleis pro sąsiaurį praplaukti didesniems krovininiams laivams.
Aneksija labai neigiamai atsiliepė turizmui Kryme, vienam pagrindinių daugelio gyventojų pajamų šaltinių. Kasmet čia apsilankydavo vidutiniškai 5,5 mln. turistų, tačiau 2015-aisiais, pirmaisiais metais po aneksijos, jų sumažėjo beveik perpus, iki 3 mln. Pasak „Unian“, padėtis nepagerėjo net ir atidarius Kerčės sąsiaurio tiltą – turistų nepadaugėjo, o kainos Kryme ir toliau auga.
Tie, kurie visgi apsilanko pusiasalyje, pastebi blogėjančią situaciją.
„Lankiausi Kryme du kartus, prieš aneksiją, žinoma. Tada tai buvo brangakmenis, Juodosios jūros perlas. Mane sužavėjo jo grožis ir žmonės, kurie taikiai gyveno ir vieni kitus gerbė. Po penkerių Rusijos aneksijos metų jis nebėra brangakmenis, – savo įspūdžiais pasidalino Belgijos europarlamentaras, Ukrainos draugų grupės Europos Parlamente narys Markas Demesmaekeris.
„Jis primena juodą skylę. Izoliuotas, okupuotas, aneksuotas Rusijos Federacijos. Jis primena likusią Rusijos Federaciją, kur nėra žodžio laisvės, persekiojami žmonės, kurie nesutinka su oficialia aneksijos ir okupacijos politika, į kalėjimus sodinami politiniai kaliniai tiek Kryme, tiek Rusijoje,“ – M. Demesmaekerį cituoja „Ukrinform“.
Iš Krymo kilęs istorikas Maksymas Sviežencevas „Gromadskoje“ radijui taip apibūdino padėtį pusiasalyje: „Ten yra sunkių ekonominių problemų. Vandens tiekimo problemų, kainos labai aukštos. Negalima naudotis „Google“ ir jokiomis „Google“ paslaugomis. Sunku naudotis bankų ar pašto paslaugomis. Sevastopolyje ir visame Kryme labai sunki padėtis sveikatos apsaugos srityje, nes negaudami pinigų gydytojai tiesiog išeina į pensiją.“
Visgi vieno dalyko Kryme šiuo metu netrūksta – Rusijos karinės technikos.
Ukrainos prezidentas Petro Porošenka, vasario mėnesį kreipdamasis į JT Generalinę asamblėją, išvardino, kad Rusija į Krymą iki šiol pasiuntė iki 32.5 tūkst. karių, 88 artilerijos sistemas, 52 raketų paleidimo sistemas, 372 šarvuočius, 113 lėktuvų, 62 karinius malūnsparnius, 6 karinius laivus ir tiek pat povandeninių laivų.
