Šią savaitę Lietuvoje lankėsi Belgijos žurnalistas ir rašytojas Julienas Oeuillet, parašęs knygą su šiųmetės Sacharovo premijos laureatu Denisu Mukwege. Jis teigia, kad publikuota begalės interviu ir sukurta daugybė filmų, tačiau vien tai nepadės pabaigti košmaro Kongo Demokratinėje Respublikoje.
Šią savaitę Lietuvoje lankėsi Belgijos žurnalistas ir rašytojas Julienas Oeuillet, parašęs knygą su šiųmetės Sacharovo premijos laureatu Denisu Mukwege. Jis teigia, kad publikuota begalės interviu ir sukurta daugybė filmų, tačiau vien tai nepadės pabaigti košmaro Kongo Demokratinėje Respublikoje.
Trečiadienį Kauno Vytauto Didžiojo universitete jis kalbėjo apie padėtį Konge, kur 15 metų siautėja ginkluotos grupuotės, kovojančios dėl iškasenomis turtingų žemių. Vienas iš sukilėlių ginklų – baimę sėjantis moterų prievartavimas.
Vienintelė aukų išgyvenimo viltis – ginekologo D. Mukwege įkurta Panzi ligoninė. Šis gydytojas nuo 1999-ųjų gydo lytinio smurto aukas ir prieš porą savaičių Europos Parlamento apdovanotas prestižine Sacharovo premija už minties laisvę.
Šio išskirtinio žmogaus darbą iš arti stebėjęs J. Oeuillet neseniai kartu su laureatu išleido knygą. Diskusiją su juo surengė Europos Parlamento Informacijos biuras Lietuvoje.
„Parašyta begalė knygų, sukurta dokumentinių filmų ir reportažų, bet padėtis negerėja“, – biuro pranešime cituojamas svečias. Net pats Sacharovo premijos laureatas D. Mukwege pastaruoju metu atsargiai bendrauja su žiniasklaida, sakydamas, kad geriau jau operuos sužeistuosius, nei kalbės.
Gydytojas jau padėjo daugiau kaip 40 tūkst. moterų ir neketina sustoti, nes smurtas šalyje nesiliauja. Tuo metu užpuolikai ir toliau baugina bei prievartauja taikius Kongo žmones.
Paties laureato gyvybei taip pat iškilęs pavojus. 2012 m. spalio 25 d. keturi ginkluoti vyrai pasikėsino jį nužudyti savo namuose. Po to D. Mukwege išvyko į užsienį, tačiau jo išgydytos Kongo moterys labai prašė jo sugrįžti. Pernai sausį gydytojas grįžo į gimtąjį Bukavu miestą ir buvo labai šiltai sutiktas. Deja, saugumo sumetimais jis nebegali išeiti už ligoninės ribų.
„Kongo kultūroje labai svarbus giminės pratęsimas. Todėl sunkiai sužalotos prievartos aukos atstumiamos visuomenės. Vyrai atsisako žmonų, netgi kitos moterys engia aukas“, – pasakojo J. Oeuillet. Dėl to Panzi ligoninė tampa ir moterų moraliniu prieglobsčiu. Neretai ant gydytojo operacinio stalo atsigula ir lytinį smurtą patyrę vaikai.
Rašytojas ir žurnalistas piktinosi, kad tarptautinė bendruomenė beveik nebando užbaigti jau keliolika metų trunkančio pilietinio karo, o pati Kongo vyriausybė taip pat nepakankamai dėl to stengiasi. „Tai daugiasluoksnė problema: valdžia susijusi su ginkluotomis grupuotėmis, kurios pelnosi iš šalyje esančių gausių iškasenų. Tuo tarpu dauguma regiono žmonių patiria neįsivaizduojamą skurdą“, – pasakojo J. Oeuillet.
Jo įsitikinimu, nebaudžiamumas šioje šalyje turi baigtis – moterų prievartautojai turi žinoti, kad jų laukia baudžiamoji atsakomybė už nusikaltimus žmoniškumui.
