Atvejų, kai apie visai pasaulio istorijai svarbų įvykį paskelbiama neplanuotai, per grynų gryniausią atsitiktinumą (pavyzdžiui, mirtinai nuobodžios spaudos konferencijos pabaigoje), pasitaiko itin retai, skelbia „Reuters“.
Atvejų, kai apie visai pasaulio istorijai svarbų įvykį paskelbiama neplanuotai, per grynų gryniausią atsitiktinumą (pavyzdžiui, mirtinai nuobodžios spaudos konferencijos pabaigoje), pasitaiko itin retai, skelbia „Reuters“.
Tačiau būtent taip skeptiškai nusiteikusiam pasauliui apie tris dešimtmečius stovėjusios Berlyno sienos – svarbiausio Šaltojo karo simbolio – griūtį pranešė komunistinė Rytų Vokietijos valdžia.
Žurnalistas Volkeris Warkentinas teigia esąs vienas iš nedaugelio laimingųjų, kuriems tą 1989 m. lapkričio 9 dieną pasitaikė proga dalyvauti pačioje garsiausioje spaudos konferencijoje per visą Vokietijos istoriją, į kurią reporterius sukvietė Politinio biuro narys ir atstovas spaudai Guenteris Schabowskis.
Beveik valandą jis nuobodžiai pasakojo apie valdančiosios Komunistų partijos Centrinio komiteto posėdžio rezultatus. Nemažai žurnalistų jau buvo tyliai pasišalinę iš tvankios pirmame Tarptautinio spaudos centro aukšte esančios konferencijų salės.
Kai kurie išvyko namo, kiti pasuko į netoliese esantį restoraną, kuriame „Štazi“ pareigūnai slaptomis kameromis nuolat stebėdavo žurnalistus iš užsienio.
Nors jau kelis mėnesius Rytų Vokietijos valdžia patyrė itin agresyvų spaudimą pagaliau suteikti „Reisefreiheit“ arba laisvę keliauti, G. Schabowskis šia tema praktiškai visą spaudos konferenciją primygtinai tylėjo, kol galiausiai Riccardo Ehrmanas iš Italijos naujienų agentūros ANSA 18.53 val. nebeištvėrė ir uždavė klausimą apie kelionių tvarką.
„Taigi... em... šiandien nusprendėme... em... įgyvendinti nuostatas, leisiančias kiekvienam Vokietijos Demokratinės Respublikos piliečiui... um... išvykti iš Rytų Vokietijos pro bet kurį pasienio postą“, – nenoriai atsakė G. Schabowskis.
Atrodė, kad jis pats nesuprato, ką pasakė – visi buvo apstulbę. Ką jis ką tik pasakė?
G. Schabowskio netrukus paklausta, kada nauja taisyklė įsigalios.
„Ji įsigalios... kiek žinau... iš karto, jau dabar“, – nesiliovė stebinti G. Schabowskis, knisdamasis priešais jį ant stalo išdėliotuose popieriuose, tariamai ieškodamas tikslesnės informacijos.
Vėliau paaiškėjo, kad šią naujieną oficialiai išplatinti planuota tik kitą rytą, 4 valandą. Jis turėjęs paaiškinti, kad Rytų Vokietijos gyventojai dėl vizų gali kreiptis į atsakingą valstybinę instituciją. Apie netikėtą žmonių antplūdį prie sienos, taip apstulbinusį ją saugojusius pareigūnus, jis galvojo mažiausiai.
Laimės ašaros
V. Warkentinas kartu su kolega Herbertu Rossleriu Kreuzeriu žiūrėjo vienas į kitą ir niekaip negalėjo suprasti, kas ką tik įvyko.
„Negali būti“, – vienu balsu ištarė du žurnalistai, tuo metu jau rašę skubų pranešimą savo vadovams.
Rankoje laikydamas svarbiausią straipsnį savo gyvenime V. Warkentinas laiptais tiesiog užskrido į „Reuters“ biurą. Panašu, kad skubėti tiek metų nikotinu nuodyti plaučiai tikrai nesutrukdė.
Nors niekaip negalėjo atgauti kvapo, jis sugebėjo šiaip ne taip perduoti naujieną prie kompiuterių sėdintiems kolegoms. Antraštė rėkte rėkė: „Schabowskis: jau įsigaliojo Rytų Vokietijos piliečiams suteikta teisė vykti į Vakarų Vokietiją“.
„Reuters“ žinių kovoje pirmavo dviem minutėmis.
V. Warkentino biure Rytų Berlyne visai neseniai buvo imtasi naujų saugumo priemonių, pastarosios savaitės buvo gana neramios. Po Rytų Berlyną pasklido šeši žurnalistai, norėję savo akimis pamatyti, kaip naujieną apie Berlyno sienos, kelis dešimtmečius skyrusios šeimas ir pražudžiusios daugiau nei 100 bandžiusių ją perlipti gyvybes, griūtį sutinka paprasti žmonės.
Buvo vėsi lapkričio naktis, o ir patys Berlyno gyventojai – gana šalti žmonės – net ir tomis dienomis, kai už lango šviečia saulė. Tačiau tą naktį jie buvo patys laimingiausi ir draugiškiausi žmonės šioje žemėje. Visur buvo girdėti žodis viena vienintelė viską pasakanti frazė „Wahnsinn!“ (liet. Tikra beprotybė!).
V. Warkentinas teigia niekada nepamiršiantis šiurpuliukų, bėgiojusių nugara, einant pro Brandenburgo vartus, kurie iki to vakaro 28 metus buvo įkalinti niekieno žemėje. Tikra beprotybė!
Paskutinį straipsnį žurnalistas baigė paryčiais ir pasuko namų, esančių už kelių kilometrų į vakarus nuo sienos Vakarų Berlyne, link.
Įprastai, parodžius žurnalisto pažymėjimą ir Vakarų Vokietijos pasą, kirsti sieną buvo gana paprasta. Tačiau tą naktį perėjos buvo sausakimšos Rytų Berlyno gyventojų, vykstančių į Vakarus.
Žurnalistas prisipažįsta esąs atsparus emocijoms. Tačiau iki tol pustuščiuose sienos perėjose pamatęs tiek žmonių, švenčiančių Šaltojo karo pabaigą, jis negalėjo likti abejingas.
