Prorusiškiems teroristams pradėjus kelti neramumus Rytų Ukrainoje, daugelis politologų pradėjo svarstyti, kokią kitą buvusią sovietinę respubliką, turinčią didelę etninių rusų mažumą, Kremlius pasirinks savo auka. Ekspertai dažnai minėjo Kazachstaną, kurio beveik ketvirtadalis gyventojų yra rusai. Vis dėlto, šiandien daugelis jau pamiršo, kad šioje šalyje jau buvo vienas rusų separatistų bandymas atsiskirti nuo Kazachstano ir prisijungti prie Rusijos, tačiau jis žlugo, praneša Laisvosios Europos radijo naujienų svetainė.
Prorusiškiems teroristams pradėjus kelti neramumus Rytų Ukrainoje, daugelis politologų pradėjo svarstyti, kokią kitą buvusią sovietinę respubliką, turinčią didelę etninių rusų mažumą, Kremlius pasirinks savo auka. Ekspertai dažnai minėjo Kazachstaną, kurio beveik ketvirtadalis gyventojų yra rusai. Vis dėlto, šiandien daugelis jau pamiršo, kad šioje šalyje jau buvo vienas rusų separatistų bandymas atsiskirti nuo Kazachstano ir prisijungti prie Rusijos, tačiau jis žlugo, praneša Laisvosios Europos radijo naujienų svetainė.
Beveik prieš penkiolika metų Maskvos gyventojas Viktoras Kazimirčukas buvo suimtas ir nuteistas kaip šios Vidurio Azijos šalies rusų separatistų judėjimo lyderis.
1999 m. pabaigoje ir 2000 m. pradžioje V. Kazimirčukas ir jo vadovaujama grupuotė „Rus“ siekė perimti Kazachstano šiaurės rytuose esančio Oskemeno miesto administracijos kontrolę. Šis miestas, kuris yra šalia Rusijos sienos, buvo pasiskelbęs Rusijos teritorija ir prašė Maskvos oficialiai priimti į Rusijos Federaciją.
Tuo metu Rusijos miesto Omsko dienraštyje buvo publikuojami straipsniai apie „Rus“ grupuotės veiklą ir planus dar prieš jai pradedant destruktyvius veiksmus Kazachstane. V. Kazimirčukas atvirai kalbėjo apie savo tikruosius ketinimus dar būdamas Oskemene.
Jis skelbė, kad jį remia šiaurės Kazachstano rusai ir tam tikri Rusijos vyriausybės atstovai. Tiesa, nebuvo nurodytos konkrečios pavardės. Rusijos vyriausybė intensyviai domėjosi V. Kazimirčuko ir jo grupės veiksmais.
Rusijos ambasada Kazachstane pasisiūlė teisiamiems separatistams pasamdyti advokatus iš Maskvos, o Rusijos užsienio reikalų ministerija ir jiems talkinę žmogaus teisių gynėjai kreipėsi į Kazachstano prezidentą Nursultaną Nazarbajevą su prašymu suteikti malonę separatistams.
Po V. Kazimirčuko grupuotės išvaikymo dabar jau nebeegzistuojančios Kazachstano rusų nacionalistinės grupuotės „Lad“ lyderis Aleksandras Šušanikovas teigė: „Bet kokia ekstemistinė grupuotė, kuri pasiskelbs esanti rusų gynėja, užsitarnaus visų rytų Kazachstano provincijos gyventojų paramą“.
Dėl Rusijos grėsmės perkėlė sostinę
Nors A. Šušanikovas ir gerokai perdėjo rusų separatistinių judėjimų įtaką vietos rusams, tačiau šie jo žodžiai kėlė nerimą Kazachstano vyriausybei. Tuo metu net trečdalis šalies gyventojų buvo rusai, o daugelis jų gyveno šiaurinėse Kazachstano srityse, esančiose prie sienos su Rusija.
Iš karto po Kazachstano nepriklausomybės paskelbimo tokios nacionalistų grupės kaip „Lad“ ir kazokų junginiai pradėjo atvirai kalbėti apie prisijungimą prie Rusijos. Iki šiol daugelis Kazachstano politikų mano, jog N. Nazarbajevo sprendimas 1997 m. perkelti šalies sostinę iš kalnuose įsikūrusios Almatos į šiaurinėje dalyje plytinčiose stepėse esančią Astaną susijęs su noru padidinti etninių kazachų dalį tame regione.
Kazachstano vyriausybė nuo pat šalies nepriklausomybės paskelbimo patvirtino kazachų grįžimo į tėvynę programą. Vis dėlto nuo 2014 m. kovo mėnesio buvo nurodyta, jog visi grįžtantieji užsienio šalių kazachai turi apsistoti Akmolos, Atyrau, Vakarų Kazachstano, Kostanajaus, Pavlodaro, Šiaurės ir Rytų Kazachstano provincijose. Visos šios provincijos, išskyrus Atyrau ir Akmolos, ribojasi su Rusija.
Daugelis politologų teigia, kad šį žingsnį paskatino įvykiai Rytų Ukrainoje. Vis dėlto neseniai šį sprendimą Kazachstano valdžia anuliavo ir šiuo metu visi užsienio kazachai gali apsistoti bet kurioje iš keturiolikos Kazachstano provincijų.
Kazachstano parlamento migracijos komiteto narys Aslanas Karžaubajevas tikino, kad sprendimas nukreipti grįžtančiųjų srautus į šiaurinę dalį buvo susijęs su nedideliu gyventoju tankiu prie sienos su Rusija.
Jautėsi „diskriminuojami“
Pats V. Kazimirčukas buvo nuteistas kalėti 18 metų, bet buvo paleistas iš kalėjimo 2006 m. Jis grįžo į Rusiją 2007 m. gruodžio mėnesį ir davė interviu naujienų svetainei zavtra.ru. Jo pateikti kaltinimai dėl neva engiamų rusų yra itin panašūs į šiuo metu Kremliaus skleidžiamą melą apie „fašistų persekiojamus rusus rytų Ukrainoje“.
V. Kazimirčukas bandė įtikinti, jog rytų Kazachstane egzistuoja diskriminacija ne tik prieš rusus, bet ir prieš visus rusakalbius gyventojus.
„Visi čia mano, jog mes neturime nieko bendro su Kazachstanu, tai buvo Rusijos teritorija, ir dabartinė situacija yra kaip Kryme, kuris iki šiol priklauso Ukrainai“, – tuo metu teigė V. Kazimirčukas.
Būtina pažymėti, jog dauguma Kazachstano rusų šiuo metu yra žymiai geriau integruoti į šalies visuomenę, nei tuomet, kai buvo bandyta atplėšti jų gyvenamas teritorijas nuo Kazachstano. Vis dėlto didelis rusų procentas Kazachstane pastato N. Nazarbajevą į nepavydėtiną poziciją.
Viena vertus, jis turi rūpintis Kazachstano ir kazachų interesais, tačiau juos ginant itin svarbu neišprovokuoti šalies rusų bendruomenės tam, jog jai „į pagalbą“ neatkeliautų V. Putinas.
