Dūmos rinkimai – rezultatai jau aiškūs, bet Kremlius suklydo

Rusijoje šį savaitgalį vyks pirmieji nuo invazijos Ukrainoje pradžios rinkimai į Dūmą. Jų rezultatai prezidento administracijoje jau aiškūs, bet Kremlius padarė rimtą klaidą.

Intrigos nuo penktadienio iki sekmadienio vykstančiuose rinkimuose į žemuosius parlamento rūmus tiek nedaug, kad, kai rugpjūtį Riazanės televizija organizavo kandidatų debatus, nė vienas iš šešių dalyvių neatvyko į studiją. Pabandžius surengti naujus debatus jau kitą dieną – studija vėl buvo tuščia.

450 vietų parlamentą žinomas nepriklausomas žurnalistas ir analitikas Konstantinas Eggertas vadina „Kremliaus departamentu“. Bet rinkimai Kremliui ir toliau reikalingi ir šiemet net buvo padaryta klaida, parodžiusi įtrūkį sistemoje.

„Jabloko“ atvejis

„Jabloko“ partija nešė liberalizmo vėliavą nuo 1993-iųjų. Nors nuo 2003 m. ji nebeteko vietų Dūmoje, dabar veikia kaip būdas rinkėjams išreikšti nepasitenkinimą esama padėtimi. Tai vienintelė oficialiai įregistruota antikarinė partija, atvirai raginanti siekti „taikos ir laisvės“.

Iš pradžių partijai leista dalyvauti rinkimuose, bet rugpjūtį Maskvos teismas netikėtai uždraudė partijai atsidurti biuletenyje dėl tariamų teisinių pažeidimų. Keli regionai pasekė įkandin ir uždraudė „Jabloko“ kandidatams dalyvauti vietos rinkimuose.

„Kremlius tam tikra prasme pralaimėjo, – LRT.lt apibendrina Suomijos tarptautinių santykių instituto (FIIA) vyresnysis tyrėjas Jussi Lassila. – Galbūt pirminis planas leisti partijai dalyvauti buvo manant, kad jos palaikymas bus labai marginalus. Tuomet Kremlius sakytų: žiūrėkite, taikos palaikytojų ar prieš karą nusistačiusi pusė yra marginali.“

Bet ėmė aiškėti, kad taip nebus. Įprastai „Jabloko“ partijos populiarumas svyruodavo ties kelių procentų riba, vasarą partijos palaikymas išaugo iki maždaug 5 proc., o prieš pat jos uždraudimą galėjo siekti 9–11 proc., rodo skirtingų apklausų duomenys.

„Atrodo, Kremlius laikė „Jabloko“ nišine ir politiškai bejėge partija ir nesitikėjo masinės konsolidacijos aplink ją. Bet susikaupę skundai, nuovargis nuo karo, auganti karo socialinė ir ekonominė kaina pavertė „Jabloko“ patogiu pasirinkimu labai skirtingoms grupėms – nuo opozicinių rinkėjų užsienyje iki kitais atvejais lojalių rinkėjų, kurie yra pavargę nuo karo“, – LRT.lt teigia FIIA vyresnioji tyrėja Margarita Zavadskaya.

K. Eggerto nuomone, Kremliuje rungėsi dvi stovyklos. Prezidento administracija siūlė leisti „Jabloko“ dalyvauti rinkimuose ir taip kurti „demokratijos fasadą“, nes partija pabrėžė esanti už taiką, bet ne prieš Putiną. Tai būtų pasitarnavę kaip visuomenės apklausa, leidusi administracijai sužinoti nuotaikas, nors partijai nebūtų leista patekti į parlamentą.

„Ir yra kitas požiūris, kuris ir nugalėjo, tai FSB ar slaptosios policijos. Jie sako: mes nenorime jokių rizikų. Norime, kad viskas praeitų tyliai, gražiai, su viena žinute: Putinas puikus, karas puikus, viskas puiku. Manau, galų gale jie įtikino Putiną, kad šį procesą reikia suvaldyti taip“, – LRT.lt sakė žurnalistas.

Susidorota ir su Borisu Nadeždinu, kuris savo antikarine pozicija siekė mesti iššūkį V. Putinui prezidento rinkimuose prieš dvejus metus. Dabar jis norėjo dalyvauti ir Dūmos rinkimuose, bet vasarą Rusijos tarnybos iškėlė jam kelis ieškinius, todėl jis pabėgo į Prancūziją.

Iš rinkimų biuletenių pašalinus „Jabloko“, nepatenkintiems rusams mažėja galimybių išreikšti savo protesto balsą. „Nepriklausomi apklausų duomenys rodo, kad, pašalinus „Jabloko“, potencialūs jos rinkėjai juda link komunistų partijos ir „Novije liudi“. Tai gali atskleisti nepasitenkinimą, bet grėsmės Kremliui nekels“, – pabrėžia M. Zavadskaja.

Nužudyto opozicionieriaus Aleksejaus Navalno žmona Julija su kitu opozicionieriumi Maksimu Katzu paskelbė sąrašą kandidatų, kuriuos remia dėl jų nusistatymo prieš karą Ukrainoje. Bet toks balsavimas iš esmės taip pat sulaukia kritikos.

„Kai Navalnas buvo gyvas, prieš 10 ar panašiai metų su juo ginčijausi, kad bet kokie veiksmai, o ne totalus balsavimo boikotas, padeda Putinui. Nes procese, kur viską kontroliuoja ir sprendžia Kremlius, ėjimas į rinkimų apylinkę tiesiog reiškia rinkėjų aktyvumo didinimą, kuris jiems ir patinka. Tada jie sako: „Žiūrėkite, kiek daug žmonių atėjo, tai demokratija!“ – sako K. Eggertas.

Sistemai rinkimų reikia

Ankstesni rinkimai veikė kaip svarbūs indikatoriai prezidento administracijai. Jei rinkėjų dalyvavimas žemas, tai reiškia, kad visuomenė apatiška, o tai gali tapti pavojumi Kremliaus politinei sistemai. Bet dabar viso to neliko ir rinkimai nebeteiks jokios informacijos – niekam.

„Ankstesniuose rinkimuose Kremlius sugebėdavo sukurti dirbtinį atvirumą, buvo leidžiama diskutuoti įvairiais klausimais, aptarti socialinę politiką, kitus skundus, o rezultatai būdavo suklastojami taip, kad Kremlius visada likdavo teisus, – sako J. Lassila. – Dabar esame situacijoje, kai apie pagrindinį dramblį kambaryje – karą ir jo pasekmes – iš viso negalima kalbėti. Ir tai tampa problema. (...) Nepasitenkinimas ir frustracija tampa vis labiau apčiuopiami, o Kremlius nemato kitų alternatyvų, kaip tiesiog ištrinti pasirinkimą [biuletenyje].

Šiuose rinkimuose nėra jokių nepriklausomų stebėtojų. Viena žinomiausių organizacijų „Golos“ paskelbta neteisėta, kaip ir kitos, o tarptautinėms organizacijoms neleidžiama jau ne vienus metus. Todėl neabejojama, kad bus pasitelktas visas rezultatų klastojimo metodų arsenalas. Tad kam Maskvai iš viso reikia rinkimų?

„Rinkimai yra svarbus politinis ritualas, leidžiantis pademonstruoti valstybei savo pajėgumą – kad, nepaisant aplinkybių, sunkumų, jie gali surengti rinkimus ir suteikti tam tikrą normalumo jausmą“, – sako J. Lassila.

Daugiausia klausimų dėl mobilizacijos

Kai kurie apžvalgininkai, buvę politikai jau kurį laiką perspėja, kad po rinkimų V. Putinas gali skelbti naują mobilizaciją ir į frontą Ukrainoje mesti dar 300 tūkst. rusų karių. Tačiau K. Eggertas su tuo nesutinka, jo nuomone, V. Putinas nori išvengti 2022 m. rugsėjį per dalinę mobilizaciją kilusio chaoso, kai iš šalies į kaimynines valstybes pabėgo keli milijonai vyrų. Šiandien gerokai daugiau rusų puikiai suvokia, ką reiškia patekimas į karo mašiną – didelę tikimybę grįžti karste arba suluošintam. Karo realybę prie miestų priartino ir dažni ukrainiečių smūgiai strateginiams Rusijos objektams.

„Dabar mobilizacija būtų politiškai rizikingesnė režimui. Bet prieš metus vadinamoji Dūma pakeitė įstatymus, ir šiandien iš esmės jie gali šaukti žmones į armiją 365 dienas per metus. Anksčiau tai buvo daroma du kartus per metus: pavasarį ir rudenį. Dabar tai gali daryti kasdien“, – pabrėžia K. Eggertas.

Su tuo sutinka ir J. Lassila – nors Maskva nėra patenkinta smunkančiais karių verbavimo mastais, veikiausiai nepamatysime 2022 m. rudens pakartojimo. „Galbūt veikiau intensyvės priemonės spausti žmones vykti į frontą“, – sako jis.

Putino įpėdinis – Lavrovas?

Tai pirmi nacionaliniai rinkimai, kuriuose patekti į parlamentą siekia ir karo veteranai. Prieš dvejus metus prezidento administracija pradėjo programą „Herojų laikas“, kuri rengia veteranus darbui viešajame sektoriuje arba kaip politinius kandidatus. Pats V. Putinas veteranus vadina Rusijos „naujuoju elitu“. Apie 2 tūkst. veteranų pateko į biuletenius Dūmos rinkimuose, dar apie 1,4 tūkst. varžosi regioniniuose rinkimuose.

Rinkimai leidžia režimui į aparatą įtraukti ir regionuose iškilusius populiarius lyderius, jiems skirti nežymias pozicijas, taip siekiant pelnyti vietos gyventojų palankumą.

Bet K. Eggertas atkreipia dėmesį, kad šįkart vienintelis netikėtumas – išskirtinis dėmesys užsienio reikalų ministrui Sergejui Lavrovui. Jis paskirtas vesti „Vieningosios Rusijos“ sąrašą – jame įrašytas pirmuoju numeriu. Prieš rinkimus svarbiausia valstybinė naujienų agentūra TASS publikavo milžinišką interviu, kuriame ministrą kalbina pats agentūros direktorius. Tai beprecedentis atvejis.

„Patikrinau, to nebuvo niekada anksčiau – nei valdant Jelcinui, nei Putinui. Pagrindinės naujienų agentūros direktorius neėmė interviu nė iš paties Putino, – pabrėžia žurnalistas. – Lavrovui suteikiama galimybė kalbėti apie dalykus, kurie nėra jo atsakomybė. Įprastai tai daro Putinas, o dabar Lavrovui suteikta galimybė prisistatyti kaip žmogui, kalbėti apie savo vaikystę, šeimą ir panašiai. Tai man rodo, kad galbūt Lavrovui po „pergalės“ rinkimuose bus suteiktas naujas vaidmuo, galbūt parlamento pirmininko, galbūt premjero. Nežinau, gal ir nieko nenutiks.“

K. Eggertas pabrėžia, kad Rusijos visuomenė laiko S. Lavrovą geru ministru, diplomatu, bet jis yra senas – jam 76-eri, jau 22 metus vadovauja Užsienio reikalų ministerijai, todėl galbūt siekia lengvesnių pareigų. Dėl užsienio reikalų ministro posto taip pat varžosi keli jo pavaduotojai.

„Tai gerai indikuoja visišką alternatyvų neturėjimą. Pažvelgus į Kremliaus kadrus, akivaizdu, kad sistema vis labiau panašėja į sovietinio tipo gerontokratiją su tais pačiais senstančiais veidais. Tai parodo, kad jiems neįmanoma rasti kokių nors tinkamų ir stiprių įpėdinių“, – sako J. Lassila. Jis V. Putino sistemoje įžvelgia paradoksą: prezidentas nėra savo sukurtos „Vieningosios Rusijos“ partijos narys, bet joje negali iškilti joks stiprus lyderis, nes vienintelis stiprus lyderis šalyje tegali būti pats V. Putinas.

Todėl S. Lavrovo pirmoji vieta partijos rinkimų sąraše gali būti tik simbolis. „Lavrovas čia pirmiausia yra simbolis – lojalumo Putinui ir Rusijos karo meto užsienio politikos tąsos“, – mano M. Zavadskaja.