Ukrainoje fronto, bent kokį mes jį seniau įsivaizdavome, nebėra. Dabar viską keičia dešimtis kilometrų aprėpianti vadinamoji žudymo zona.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Šią zoną formuoja dronams pasiekiamas atstumas, kuris pastaraisias metais didėja ir dabar siekia 30 km ar daugiau.
- Tai reiškia, jeigu Lietuvos-Baltarusijos siena taptų karo frontu, visas Vilnius bei sostinės regionas galėtų atsidurti tokioje žudymo zonoje.
- Dėl bepiločių dominavimo fronte stabilių ir vientisų gynybos linijų, kaip buvo seniau, beveik nebėra. Jas keičia po kelis karius išsibarščusios pozicijos.
- Kadangi viskas, kas juda žudymo zonoje, yra naikinama, rusų puolimo tempas lėtėja, o mastai mažėja. Tai ukrainiečių kariams teikia optimizmo.
„Žudymo zona – tapo populiariu terminu, naudojamu bandant paaiškinti situaciją žmonėms, kurie dar ne iki galo supranta, kad nebėra aiškios fronto linijos“, – pasakoja ukrainiečių vidutinio nuotolio dronų komandos „Shidni kotyky“ karys Horovecas.
Šią zoną formuoja dronams pasiekiamas atstumas – seniau veikdavo tik paprasti FPV dronai, o jų skraidymo nuotolis buvo iki 5–7 km. Dabar dėl naujų bepiločių technologijų šis pastoviai stebimas ir smūgiuojamas ruožas išsiplėtė iki keliasdešimties kilometrų.
„Apkase gali būti saugiau, nei važiuoti visureigiu 20 km nuo rusų pozicijų“, – pridūrė Horovecas.
Pavojingiausia karybos dalis dabar yra būtent važiuoti į kovines pozicijas ir iš jų grįžti. Bet koks judėjimas – šarvuotos technikos, paprastų automobilių, pikapų, netgi pavienių karių – yra matomas dronams ir gali tapti jų taikiniu
„Prieš metus ar dvejus galėjai automobiliu nuvažiuoti 5 km iki fronto, tačiau dabar jau 15 km yra aukščiausio pavojaus zona“, – sako Matematikas, antžeminių robotų dalinio „Lava“ vadas.
Anot jo, tai keičia ir klasikinę karinę mąstyseną.
„Rusija gali turėti daug sunkių ir brangių ginklų, bet rytoj vyrukas sugalvos kokią nesąmonę ir jūsų milijonus kainuojančiai karinei technikai bei kompleksams galas, – sako jis. – Kaip pavyzdys: baisioji rusų „Solntsepyok“ termobarinė artilerija – ji šaudo 3 km atstumu, o dabar 3 km atstumas yra artimas mūšis.“
Kaip atrodo žudymo zona
Ukrainos pajėgų centruose, tokiuose kaip apie 80 km nuo rusų pozicijų nutolęs Pavlohrado miestas, jau prasideda didesnių smogiamųjų dronų pavojus. Priartėjus kiek arčiau, apie 30–40 km nuo rusų pozicijų, šių dronų daugėja, o mirtį nešančių ginklų gretas papildo ir optiniais kabeliais valdomų vadinamųjų FPV dronų zona.
Dar arčiau, 10–15 km nuo rusų pozicijų, žudymo zona tampa beveik nebegyvenama, orą valdo FPV ir kiti dronai.
Kitaip tariant, jeigu Lietuvos-Baltarusijos siena taptų karo frontu, visas Vilnius bei sostinės regionas galėtų atsidurti tokioje žudymo zonoje.
„Karas anksčiau būdavo triukšmingesnis, o dabar atsiranda apgaulingas saugumo jausmas, nes daug tyliau. Tačiau dabar gali būti labai greitai ir visiškai netikėtai nužudytas“, – sako dronų dalinio „Shidni kotyky“ vadė Vesna.
Anot jų, seniau mūšio lauke garsiausia būdavo artilerija. Nors tie įprasti karo garsai vis dar girdimi – ypač dėl rusų gausiai naudojamų aviacinių bombų – pats mūšio laukas tapo daug tylesnis.
Dar prieš porą metų jau keliasdešimt kilometrų nuo fronto tylą keisdavo iš toli girdima artilerijos kanonada, vienas po kito pliūpsniais girdėdavosi sprogimo garsai. Daugelyje vietų dabar taip nebėra.
Pavyzdžiui, artileristai gali tik trumpam numesti maskavimosi tinklus, išlįsti iš priedangos ir paleisti po kelis šūvius – tada reikia vėl slėptis, nes bet kuriuo momentu gali smogti dronai.
„Seniau artilerija apšaudydavo visą rajoną kvadratais“, – sako Vesna apie rusų taktiką, kai ištisi kvadratiniai kilometrai būdavo nusėjami artilerijos ugnimi, nepaisant to, koks ukrainiečių taikinys buvo rastas.
„Dabar viskas tapo daug tyliau, kiekvienas smūgis tikslus. Jei kas nors skrenda tavęs link, žinai, kad ne šiaip sau – jis rado konkretų taikinį“, – pridūrė ji.
„Gali būti saulėta, tylu, čiulbėti paukščiai ir jaustis tarsi kažkokia idilė, nebūti jokių sprogimų. Tačiau žinau, kad šitame pačiame kelyje ką tik susprogdino visureigį“, – priduria Horovecas.
Prieš kelias dienas būtent taip žuvo jų kolegų tolimesnio nuotolio dronų dalinys. Kariams paliekant poziciją už keliasdešimt kilometrų nuo rusų linijų smogė dronas.
Vientisų fronto linijų nebėra
Būtent dėl bepiločių dominavimo fronte stabilių ir vientisų gynybos linijų, kaip buvo seniau, beveik nebėra. Jas keičia po kelis karius išsibarsčiusios pozicijos, kartais per pusantro ar daugiau kilometrų viena nuo kitos.
Tai vyksta ir dėl to, kad tiesiog trūksta žmonių spragoms užpildyti.
„Nebėra tiek žmonių, kad laikytų liniją, – sako 68-osios brigados oro gynybos dalinio vadas Orelis. – Bet yra punktai, kurie vienas kitą dengia.“
Anot kalbintų vadų bei karių, pokytis įvyko per pastaruosius metus ar pusantrų.
Pisaras nuo pat 2014-ųjų buvo šturmo brigadoje, tačiau dabar jo darbas kardinaliai pasikeitė – jis yra antžeminių robotų komandos vadas. „Seniau laikydavome, kad dronas yra tik priedas. Dabar atvirkščiai – tai pagrindas“, – sako Pisaras.
„Dabar išeini į lauką parūkyti ir net jei nematai ar negirdi virš galvos bepiločio orlaivio, jis ten yra. Tave stebi. Tai pirmas dalykas, kurį turi išmokti: kas nors visada tave stebi“, – priduria jis.
Tačiau tai nereiškia, kad viskas, ko kariai išmoko anksčiau, nebeteko prasmės. Kariai dabar ypač daug dėmesio skiria maskuotei – kaip efektyviai pasislėpti nuo technologijų, kuriomis tave bando nužudyti.
„Bet kurią akimirką galime grįžti ir prie senesnių metodų, vyksta veiksmas ir atsakas į jį. Anksčiau ar vėliau viskas gali vėl pasikeisti“, – priduria Pisaras.
Pagal standartinę karybos doktriną, su dronais dirbančios komandos turėtų būti toliau nuo fronto, juos turėtų saugoti pėstininkai ar kiti daliniai.
Tačiau vis daugiau fronto ruožų laiko maišytos pėstininkų ir FPV dronų komandos, kurių pagrindinis ginklas ir yra dronai – gintis įprastais šaunamaisiais ginklais daug kur nebėra prasmės, pasakoja kariai.
Pisaras parodo pirštu į vieną ukrainiečių dronų dalinio poziciją fronto gilumoje – iki jos šįryt buvo priėję rusai. „Priešas sunaikintas artimoje kovoje“, – sako jis.
Atvejų, kai grupelės po kelis rusus įsiveržia dešimt ar daugiau kilometrų į ukrainiečių kontroliuojamą teritoriją, iki kol juos nukauna nuo žemės ar iš oro, apstu.
„Viskas tapo plačia pilkąja zona“, – apibendrina Pisaras.
Viename tokiame mišriame dronų operatorių ir pėstininkų dalinyje tarnauja ir lietuvis, karys savanoris pravarde Vikingas.
„Aš labiau norėjau eiti šaudyti, bėgioti, bet kiek tu ten pribėgiosi, jei yra dronai, – sako jis. – Dabar labai mažas išgyvenimo šansas, jei esi paprastas karys, kuris eina su šautuvu pasišaudyti.“
Atvirai judėti pavojinga ir rusams.
„Jeigu mes pamatome rusą, nuo pamatymo iki jo sunaikinimo užtrunka apie penkias minutes. Dėl vieno ruso skris penki ar šeši FPV. Pagalvojau, jei aš išeičiau taip, pats neišgyvenčiau ir tik labai trumpai padėčiau Ukrainai. Jau geriau būti naudingam su FPV, nei mirti per porą minučių“, – sako Vikingas.
Artileristų štabe Zaporižios rajone stebime, kaip FPV dronai smogia rusų pozicijoms miško juostoje. Vienas rusų karys išgyvena ir išbėga slėptis tarp medžių; netoliese dega jo išraustas urvas.
Netrukus smogia ukrainiečių FPV dronas, ruso kūnas panyra į dūmų debesį. Po kelių minučių smogia antras dronas, iš viršaus priskrenda dar bent vienas FPV dronas.
„Šitas karas tikrai tapo labai baisus“, – linkteli ekraną stebintis vadas, pravarde Boksioras.
Žinutė Lietuvai
Kadangi viskas, kas juda žudymo zonoje, yra naikinama, rusų puolimo tempas lėtėja, o mastai mažėja.
Tai ukrainiečių kariams teikia optimizmo, ypač po 2023–2024 metų, kai vyko dideli šturmai, o rusai sparčiai užimdavo miestus ir šimtus kvadratinių kilometrų teritorijos. Praeitą mėnesį Rusijos proveržis fronte buvo lėčiausias per pastaruosius dvejus metus, skelbia Karo studijų institutas.
Dabar rusų puolimas apibūdinamas žodžiu infiltracija. Po du ar tris žmones pėsčiomis ar ant keturračių ir motociklų rusai bando judėti šioje pilkojoje zonoje.
„Jums Lietuvoje reikia dronais padengti viską taip, kad rusai nuo pasienio galėtų judėti tik pėsčiomis arba niekaip“, – sako nuo 2014-ųjų kovojantis dronų būrio „Shidni Kotyky“ karys Kolivanas.
Kertiniai rusų puolimai dabar remiasi ir vos keliais šimtais karių.
„Kupjanske, viename svarbiausių Charkivo srities miestų, buvo likę 100–200 rusų, – sako vienas ten kovojančių karių Bahdanas. – Seniau tai būtų buvę mažai, kai po šimtą žmonių užeidavo į kaimą. O dabar tai jau yra daug.“
Vieta, kur technologijos baigiasi
Vieni pagrindinių mūšių persikėlė į Dnipropetrovsko ir Zaporižios sritis pietryčiuose, vos už valandos–dviejų kelio iki didžiųjų Ukrainos miestų, kurie anksčiau buvo giliai užnugaryje. Donbasas jau beveik visas prarastas – ukrainiečių gynybos pagrindą sudaro vadinamoji dviejų miestų, Slovjansko ir Kramatorsko, tvirtovių juosta.
Visa tai rusai pasiekia per tūkstančių savo karių gyvybių, o ir tik vienos tokios vadinamosios tvirtovės, Pokrovsko, užėmimas jau vyksta pusantrų ar daugiau metų – ir dar nesibaigė.
Tačiau rusai toliau, po truputį, stumiasi į priekį.
Dronų ir technologijų svarba žudymo zonoje nekeičia esminio dalyko – vis tiek kam nors reikia būti ant žemės, po kelis žmones, urvuose ar tranšėjose, ištisus mėnesius. Laikas pozicijose ilgėja – ir dėl žudymo zonos diktuojamų mūšio sąlygų, ir dėl vietomis katastrofiškos vadų nekompetencijos.
„Pėstininkai lieka esmė – kur stovi jie, baigiasi Ukrainos žemė, – sako Kolivanas. – Tačiau 90 procentų to, ką žinojom apie karybą, jau nebepadės.“
Kariai pabrėžia, kad to nepatyrusiems neįmanoma nupasakoti siaubo, kai susirėmimai vyksta su infiltracijas vykdančiais rusais vos kelių metrų atstumu, kai pozicijoje reikia išbūti su nušalimais, iki kelių vandenyje, sužeistiems ir be jokios galimybės evakuotis.
Čia yra vieta, kur baigiasi technologijos ir prasideda tiesiog išgyvenimas.
„Grįžčiau pakovoti į 2024 metus, tada man patiko, – sako Bonė, jau tris sužeidimus patyręs 21 metų pėstininkas. – Dabar nebe.“
