Vasario 19 d. vakarą pasklido informacija, kad Baltarusijoje į laisvę buvo paleistas politinis kalinys Mikola Statkevičius. Jo žmona Marina Adamovič apie tai pranešė socialiniuose tinkluose, ten ji rašė, kad politikas patyrė insultą ir dabar atsigauna namuose.
Šią publikaciją galite skaityti ir rusų kalba.
„Brangūs draugai! Mikola namuose! <...> Kol kas yra problemų su kalba. O šiaip viskas gerai. Viskas bus gerai“, – rašė ji. Interviu LRT.lt M. Adamovič papasakojo, kaip sužinojo apie vyro išlaisvinimą, kokia šiuo metu yra politiko būklė ir kaip vyksta jo reabilitacija.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Po ilgo įkalinimo M. Statkevičius buvo paleistas į laisvę, tačiau jo sveikatos būklė yra sunki, o reabilitacijos procesą apsunkina dokumentų trūkumas ir kalbos problemos.
- M. Statkevičius grįžo namo be dokumentų, ligos istorijos ir nesupranta savo statuso, tai kelia didelių problemų teikiant medicininę pagalbą ir apsunkina reabilitaciją.
- M. Adamovič aktyviai ieškojo vyro, siuntė jam vaistus į kalėjimą ir palaikė jo sprendimą nepalikti Baltarusijos, pabrėždama, kad jie viską įveiks kartu.
- M. Statkevičius patyrė smegenų infarktą, o kalėjime jam nebuvo duodami reikalingi vaistai, tačiau dabar namuose jis gauna būtiną priežiūrą ir jo būklė gerėja.
- M. Statkevičius ne kartą patyrė represijas dėl savo politinės veiklos, o, bandant jį prievarta deportuoti, jis atsisakė palikti šalies teritoriją, likdamas ištikimas savo įsitikinimams.
Visur jo ieškojau
2025 m. rugsėjo 11 d., po JAV prezidento atstovo Johno Cole`o susitikimo su Aliaksandru Lukašenka, į laisvę buvo paleista per 50 politinių kalinių, tarp jų buvo ir vienas žymiausių Baltarusijos opozicijos atstovų, buvęs kandidatas prezidento rinkimuose M. Statkevičius.
Tačiau bandymas jį prievarta deportuoti nepavyko – M. Statkevičius atsisakė palikti šalies teritoriją. Keletą valandų politiką buvo galima stebėti per Kamenyj Logo pasienio poste iš Baltarusijos pusės įrengtas vaizdo stebėjimo kameras.
Po kelių valandų jį nežinoma kryptimi išsivedė civiliais drabužiais vilkintys asmenys. Paskui ryšys su Mikola vėl nutrūko, o tiksli jo buvimo vieta liko nežinoma iki pat vasario 19 d. vakaro.
„Aš visur ieškojau Mikolos, visais man prieinamais būdais – netgi kreipiausi į teismą. Teismas nusprendė, kad mano reikalavimai gauti informaciją apie Mikolos buvimo vietą yra nepagrįsti. Tada man liko vienintelis būdas – „eksperimentinis“. Aš išsiunčiau siuntinį į Glubokoję. Po savaitės jis buvo paimtas iš pašto. Kaip dabar paaiškėjo, jis buvo paimtas tada, kai Mikolos ten jau beveik mėnesį nebuvo. Tai reiškia, kad mano viltis ir atsargus džiaugsmas prieš porą dienų buvo susiję tik su tuo, kad Mikola yra „senoje vietoje“. Turėjau vienintelį norą – rasti jį ir kaip įmanoma padėti. O visata man grąžino jį patį – gyvą ir tiesiai į namus“, – socialiniame tinkle „Facebook“ rašė M. Adamovič.
Be dokumentų ir nesuprantantis statuso
M. Statkevičius namo grįžo vasario 19 d., tačiau, jo žmonos teigimu, jis vis dar neturi oficialių dokumentų, o tai trukdo jam gauti visavertį gydymą.
„Mikola grįžo namo vasario 19 d. vakarą. Be paso, be jokių dokumentų, be ligos istorijos ar kokių nors medicininių dokumentų išrašų, nesuprantantis savo statuso. Tai kelia didelių problemų teikiant skubią medicininę pagalbą. Galiu tik pasakyti, kad šiandien jis atrodo ir jaučiasi geriau nei tuo metu, kai pirmą kartą per 3 metus ir beveik 8 mėnesius aš jį pamačiau kalėjimo ligoninėje“, – pasakoja M. Adamovič.
Ji pažymi, kad rimtos sveikatos problemos Mikolai prasidėjo sausio mėnesį, tuomet jis buvo skubiai paguldytas į ligoninę.
„Insultas, tiksliau, smegenų infarktas, įvyko sausio 21 dieną. Mikolos teigimu, tą patį vakarą jis buvo nuvežtas į Minską, į ligoninę. Mikola labai dėkingas gydytojams už profesionalumą. Šiandien dauguma organizmo funkcijų jau atsistačiusios“, – sako žmona.
„Bet jis pasakojo, kad nuo to momento, kai jį grąžino į koloniją po bandymo išvežti iš Baltarusijos, jam nebeduodavo labai reikalingų vaistų arba juos pakeisdavo, švelniai tariant, mažai veiksmingais. Pavyzdžiui, vietoje „Rivaroxaban“ („Xarelto“) duodavo įprastą aspiriną. Išvadas pasidarykite patys. Visą tą laiką aš jo ieškojau ir dėl to, kad jis neliktų be būtinų vaistų, kuriuos siunčiau į koloniją“, – priduria pašnekovė.
Namai, ramybė, pasivaikščiojimai
Pasak M. Adamovič, šiuo metu reabilitacijos procesą apsunkina kelios problemos.
„Šiandien neturime į ką atsiremti: nei supratimo apie teisinį statusą ir galimybę išvykti reabilitacijos, nei medicininių dokumentų, nei paso. Todėl šiuo metu yra tik namai, ramybė, pasivaikščiojimai, kokybiškas maistas ir būtiniausi vaistai pagal gydytojo, kuris jį gydė, patarimus“, – pasakoja politiko žmona.
Ji prisipažįsta, kad dėl sutrikusios kalbos reabilitacija vyksta nelengvai, o bendrauti kol kas sekasi sunkiai.
„Kol kas tai labai sudėtinga, ypač atsižvelgiant į tai, kiek daug svarbių dalykų turime pasakyti vienas kitam, susikaupusių per tuos beveik šešerius metus, ir kaip svarbu Mikolai išsikalbėti ir būti išklausytam, o man – jį išklausyti“, – sako Marina.
Kalbėdama apie pirmąsias dienas po vyro grįžimo namo, politiko žmona pažymi, kad, nepaisant patirtų išgyvenimų, šiuo metu vyrauja džiaugsmas ir bendrystės jausmas.
„Tai labai pakylėjantis jausmas, ypač kai vėl ir vėl įsitikini, kad niekas nepasikeitė, kad mes vis dar esame kartu ir žiūrime ta pačia kryptimi, ir kad tų beveik šešerių metų tarsi ir nebuvo, atrodo, kad visą tą laiką buvome kartu“, – pabrėžia ji.
Prašymas ligoninės viršininkui
Apie vyro paleidimą į laisvę Marina sužinojo netikėtai – viskas buvo nuspręsta per kelias minutes.
„Likus lygiai penkioms minutėms iki jo paleidimo kalėjimo ligoninės viršininkas pasakė, kad jei noriu, galiu Mikolą pasiimti namo, kad jis toliau sveiktų namų sąlygomis. Aš paklausiau: „Ko reikia, kad taip įvyktų?“ Pasirodo, reikėjo pateikti prašymą ligoninės viršininkui, prašant „paleisti reabilitacijai namuose“, – paaiškina moteris.
„Viskas labai paprasta. Pasiimti vyrą iš kalėjimo ligoninės, režimo įstaigos, galima pateikus prašymą vyriausiajam gydytojui, tiksliau – ligoninės viršininkui. Tačiau aš jau susipažinau ir su oficialia jo išlaisvinimo versija“, – priduria ji.
Kalbėdama apie įvykius pasienyje ir Mikolos atsisakymą palikti Baltarusiją, Marina pabrėžia supratusi, koks bus jo sprendimas, ir jį priėmusi.
„Aš neabejojau, kad, bandant jį deportuoti, jis priims būtent tokį sprendimą, todėl man buvo neramu ir baisu. Bet aš jį rėmiau ir visada remsiu. „Žmogiškosios vertybės yra vertos to, kad žmogus būtų pasirengęs už jas sumokėti“, – toks jo įsitikinimas. Jis buvo pasirengęs sumokėti bet kokią kainą. Dabar mes esame kartu ir mes viską įveiksime“, – reziumuoja politiko žmona M. Adamovič.
M. Statkevičius ne kartą yra patyręs represijų. 2004 m. jis buvo suimtas už tai, kad dalyvavo protesto akcijoje prieš referendumą, leidusį A. Lukašenkai trečią kartą balotiruotis į prezidento postą. Tuomet politikui buvo skirta lygtinė trejų metų laisvės atėmimo bausmė.
2010 m. po prezidento rinkimų ir demonstracijos Minske išvaikymo M. Statkevičius vėl buvo sulaikytas. 2011 m. teismas jį nuteisė šešeriems metams griežto režimo kolonijoje. Jis buvo paleistas tik 2015 m. rugpjūtį, kai valdžia paskelbė suteikianti jam malonę, nors pats politikas malonės prašymo nepasirašė.
