Prieš prasidedant plataus masto karui Ukrainoje, 2008 m. Rusija panašią invaziją buvo surengusi į kitą suverenią šalį – Sakartvelą. Maskva laimėjo 16 dienų trukusį karinį konfliktą, tačiau jis buvo chaotiškas ir parodė, kad Rusijos ginkluotosios pajėgos turi būti iš pagrindų modernizuotos.
Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „Radio Free Europe / Radio Liberty“ (RFE / RL) originalus kūrinys.
Prieš ketverius metus pusiau reformuota Rusijos kariuomenė vėl buvo išbandyta, kai šimtai tūkstančių karių įsiveržė į Ukrainą. Sprendžiant iš milžiniško aukų skaičiaus – daugiau nei 1,2 milijono žuvusiųjų ir sužeistųjų (ir šis skaičius vis dar auga) – situacija buvo dar chaotiškesnė. Ir Maskvai vis dar nepavyksta pasiekti pergalės.
Tačiau Rusijos ginkluotosios pajėgos mokosi. Kyla klausimas, kiek jos išmoko nuo 2022 m. vasario 24 d.
„Jie prisitaiko prie karo lauko sąlygų, tačiau ilgalaikiai kariuomenės strategijos ir operacijų pokyčiai įvyks vėliau“, – „Radio Free Europe / Radio Liberty“ (RFE / RL) sakė Rusijos ginkluotųjų pajėgų ekspertė ir Carnegie tarptautinio taikos fondo vyresnioji mokslo darbuotoja Dara Massicot.
„Tai, kas įvyko Rusijos kariuomenėje, pavadinčiau prisitaikymu, o ne reforma, turint omenyje, kad didžiąją dalį pokyčių lėmė situacinis spaudimas“, – sakė Londone įsikūrusiame mokslo ir tyrimų centre „Royal United Services Institute“ dirbantis sausumos karo ekspertas Nickas Reynoldsas.
„Svarbu ne sukurti idealią kariuomenę, kuri bus veiksminga kovojant ateityje, o išspręsti operatyvines problemas ir stengtis suformuoti pakankamai gerą kariuomenę pagal savus standartus, kad būtų galima reaguoti į esamus iššūkius“, – pridūrė jis.
„To, ką rusai vadina „reforma“, nebuvo – dėl karo logikos tokie pokyčiai tapo neįmanomi“, – sakė Suomijos nacionalinio gynybos universiteto Rusijos tyrimų grupės profesorius pulkininkas leitenantas Juha Kukkola.
Rusijos kariuomenė „mokosi iš nesėkmių, <...> kartu prarasdama anksčiau patirtį įgijusių karių ir įrangos. Mokosi išgyventi kitą karo fazę“, – paaiškino jis RFE / RL.
Pasak J. Kukkolos, išmoktos pamokos „tinka šio karo poreikiams, bet greičiausiai nebus pritaikomos kitame kare“.
Tarp Sakartvelo ir Ukrainos
Po chaotiškos pergalės Sakartvele tuomečiam gynybos ministrui Anatolijui Serdiukovui buvo paskirta inicijuoti rimtus pokyčius kariuomenėje, įskaitant ilgametės sovietinės mąstysenos atsisakymą.
Jis bandė sumažinti bendrą kariuomenės dydį, reorganizavo karinį švietimą, teikė pirmenybę puskarininkiams, pavyzdžiui, seržantams. A. Serdiukovas siekė pertvarkyti kariuomenę, atsisakydamas didelių, nepaslankių divizijų ir pereidama prie mažesnių, manevringesnių bataliono taktinių grupių.
Buvo nemažai investuota į naujus tankus, naujus šarvuotus transporterius, naujas raketas, jau nekalbant apie naujas ryšio priemones, nes senosios Sakartvele nepateisino lūkesčių.
Tačiau 2012 m. prezidentas Vladimiras Putinas atleido iš pareigų skandalų lydimą gynybos ministrą. Vietoje jo į šias pareigas paskirtas ilgametis V. Putino patikėtinis Sergejus Šoigu nepaisė vyresnių karininkų noro grįžti prie ankstesnės sistemos, tačiau tolesnė modernizacija taip pat strigo.
„A. Serdiukovo reformos turėjo padėti Rusijai sėkmingiau kovoti vietiniuose karuose, – sakė Helsinkio universiteto (Suomija) Rusijos ir Rytų Europos studijų centro profesorė Katri Pynnоniemi. – Tada, apie 2012 m., padėtis pasikeitė. Imta pabrėžti pasirengimą didesniam karui. <...> Realybėje nieko rimto nebuvo, bet pasikeitė Rusijos režimo grėsmės suvokimas. Tai sustabdė reformas.“
Per ateinančius kelerius metus Kremlius ėmėsi didelio karinio projekto – ekspedicinės operacijos Sirijoje. Ekspertų teigimu, ten kariuomenė įgijo vertingos patirties, pavyzdžiui, koordinuoti oro smūgius – ant žemės esantys kariai tiesiogiai koordinuoja veiksmus su ore esančiais pilotais, kad būtų smogta į konkrečius taikinius.
Rusijai įsiveržus į Ukrainą, išorės stebėtojai prognozavo, kad didesnė ir geriau ginkluota rusų kariuomenė per kelias dienas įžengs į Kyjivą. Taip neatsitiko, iš dalies dėl ukrainiečių drąsos, taip pat dėl prastai organizuotų rusų operacijų.
Per metus Ukrainos pajėgos surengė dvi kontratakas – atstūmė rusus pietinėje Chersono ir šiaurės rytinėje Charkivo srityse.
Tuo metu Kremlius keitė kariuomenės vadus, bandydamas atgauti prarastą pagreitį. Generolui Sergejui Surovikinui buvo pavykę stabilizuoti Rusijos pozicijas, įrengiant plačias, daugiasluoksnes gynybos linijas, kurios neretai ir vadinamos Surovikino linijomis, tačiau 2023 m. birželį jis įsitraukė į Jevgenijaus Prigožino vadovaujamos privačios karinės bendrovės „Wagner“ samdinių maištą.
Rusijos vadai grįžo prie senos, nemodernios sovietinės taktikos – siuntė pėstininkų bangas, kad nualintų Ukrainos gynybą. Dažniausiai tai buvo prastai išmokyti ir lengvai ginkluoti vyrai, kartais kaliniai. Dėl didžiulių nuostolių ši taktika buvo praminta „mėsmale“.
Pastaruoju metu į priešakines linijas siunčiami lengvai ginkluoti vyrai, motociklais ar visureigiais bandantys prasiveržti pro ukrainiečių gynybą ir judantys kuo greičiau, kad išvengtų dronų.
Rezultatas? Rusija patyrė daugiau gyvosios jėgos nuostolių nei visuose karuose, kuriuose dalyvavo po Antrojo pasaulinio karo.
„Jie prarado didžiąją dalį šarvuotų transporto priemonių ir nebenaudoja jų fronte taip, kaip anksčiau, ar bent tokia pačia apimtimi, – RFE / RL sakė N. Reynoldsas. – Jie siekia rengti pėstininkų atakas „įkask ir laikyk“. Rusai susitaiko su labai dideliais nuostoliais. Jų sausumos pajėgos, pėstininkai, šarvuotieji daliniai nėra labai pajėgūs.“
Priešakinėse linijose esančiuose daliniuose, pasak D. Massicot, taip pat „plačiai paplitusios rimtos drausmės problemos“.
„Todėl kalbėdama apie tai, kas laukia Rusijos kariuomenės, vengiu vartoti žodį „reforma“, nes reforma reikalauja problemų pripažinimo ir noro ką nors su jomis daryti, – aiškino ji. – Manau, kad šiuo metu nėra noro pripažinti kariuomenėje įsigalėjusių problemų.“
Elektroninio karo fronte
Visgi yra sričių, kur rusai veikia gana sėkmingai. Ekspertams įspūdį daro Rusijos artilerijos taktika ir jos gebėjimas naudoti elektroninę karo įrangą – trukdyti artėjantiems dronams ar orlaivių radarams.
O dar yra ir patys dronai.
Ekspertų teigimu, tiek Rusijai, tiek Ukrainai karo eigą ir pobūdį pakeitė bepiločiai orlaiviai: dronai kamikadzės „Shahed“, sunkieji koviniai dronai, pirmojo asmens vaizdo dronai, šviesolaidžio kabeliu valdomi dronai. Iš pradžių šioje srityje atsilikusi Rusija įsigijo tūkstančius bepiločių skraidyklių ir jų gamybos technologijų iš Irano, o vėliau išplėtojo ir vietinę gamybą.
Rusijos dalinys „Rubicon“ padarė didelę žalą Ukrainos pajėgoms. Pažangių bepiločių technologijų centras „Rubicon“ – tai hibridinis padalinys, kuris kuria ir perka naujas technologijas, taip pat bando naujas taktikas ir kovoja kartu su reguliariomis pajėgomis. Jis laikomas sėkmingiausia nauja Rusijos iniciatyva nuo 2022 m.
„Rusijos karinė vadovybė labai mėgsta šį modelį, – sakė D. Massicot. – Turėdama pakankamai valstybės išteklių, ši organizacija iš mokslinių tyrimų organizacijos tapo operatyvine ir šiuo metu atlieka daugiau mokymo funkcijų. Tokį patį principą jie norėtų pritaikyti ir kitose srityse.“
J. Kukkolos teigimu, lemiamas Rusijos veiksnys yra tai, kad ji tiesiog didesnė.
„Tokiame kare nebūtina būti geresniam už priešininką, užtenka turėti daugiau išteklių, žmogiškųjų ir materialiųjų, ir laiko – tai galiausiai pakeičia strateginę situaciją“, – sakė jis.
Tačiau, pasak eksperto, Rusija neturi pakankamai išteklių, kad galėtų pradėti kurti ateities pajėgas, remdamasi Ukrainoje įgyta patirtimi, – ji praranda per daug karių.
„Karą išgyvenusios kariuomenės kartais iš jo išeina stipresnės, o kartais visiškai žlunga, susidūrusios su nauju išbandymu“, – sakė J. Kukkola.
