18-metė Jelena iš Makijivkos šiuo metu gyvena Lvive. Ji išvyko šiais metais, vos tik sulaukusi pilnametystės. Kelionė buvo slapta: apie savo planus išvykti Jelena nepasakojo mamai, remiančiai savavališkai pasiskelbusią „Donecko Liaudies Respubliką“. Mergina išvyko į Baltarusiją, o iš ten – į Ukrainos kontroliuojamą teritoriją. „Kadaise mama mano akivaizdoje sudegino Ukrainos vėliavą, kurią aš ilgai saugojau okupacijos metu, – prisimena Jelena. – O dabar jaučiu, kad pagaliau grįžau namo.“
Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „Hromadske“ originalus kūrinys.
Visą savo sąmoningą gyvenimą Jelena praleido Rusijos okupuotoje Ukrainos teritorijoje arba pačioje Rusijoje, kur jos šeima persikėlė 2014 m. Ten, prisimena Jelena, ji pirmą kartą susidūrė su rusų panieka. Mokykloje klasės draugai mergaitei sakydavo: „Tu ne mūsiškė.“ Mamą vadino „chochluška“, darbe ji nuolat sulaukdavo nuobaudų, o kaimynai apsimetė, kad nieko negirdėjo, kai buvo apiplėštas butas, kuriame Jelena gyveno su artimaisiais. 2017 m. šeima grįžo namo.
Makijivkoje Jelena užmezgė pirmuosius santykius su internete sutikta mergina. Jelena prisimena, kad ši mergina neslėpė savo seksualinės orientacijos. „Mes vaikščiojome susikibusios už rankų, apsikabinusios. Ji buvo labai drąsi ir norėjo parodyti tai visam pasauliui. Aš irgi per daug nesibaiminau pasmerkimo, bet supratau, kad tai pavojinga“, – pasakoja Jelena.
Jelenai buvo 14 metų, kai pirmą kartą išgirdo, kad homoseksualūs santykiai yra blogai. Ypač smerkiami buvo tokie santykiai tarp vaikinų. Ji prisimena, kad net kalbėti apie tai buvo nepageidautina: tai galėjo išprovokuoti įtarimus, kad kalbantysis taip pat priklauso LGBT bendruomenei. Net internete nebuvo visiškai saugios aplinkos: queer žmonėms buvo grasinama žiauriu susidorojimu. O kai 2022 m. Rusija priėmė įstatymą, draudžiantį „gėjų propagandą“, grasinimai pasiekė naują lygį – dabar apie homoseksualius žmones gali būti pranešta policijai.
Jelena sako niekada nebuvusi kalėjime, tačiau gyvenimas okupacijos sąlygomis jai priminė kažką panašaus.
„Doneckas nėra Rusija“
Maind taip pat kilęs iš Makijivkos. Jis sugebėjo išvykti 2022 m., nors seniai svajojo palikti okupuotą teritoriją. Save nebinariniu asmeniu identifikuojantis 26-erių Maind pageidauja, kad į jį būtų kreipiamasi įvardžiu „jis“. Šiuo metu jis gyvena Zaporižioje kartu su iš Sumų kilusia partnere – ji grįžo į Ukrainą, kelerius metus pagyvenusi Europoje.
Maind gimė šachtininko ir elektros tinklų darbuotojos šeimoje. Nuo vaikystės motina jį vadino „mano vaikas“, nenurodydama lyties. Kai Maind suėjo 20 metų, ji tiesiai paklausė, ar jis planuoja turėti kitos lyties partnerį. „Aš pasakiau „ne“, ir jai daugiau klausimų nekilo“, – pasakoja jis. Su tėvu, priduria Maind, jie apie tai nekalbėjo. „Jis turi homofobinių ir transfobinių įsitikinimų, – aiškina Maind. – Bet tarp mūsų nekilo konfliktų – jis tik paburbėdavo, kad aš trumpai kerpu plaukus ir nenešioju suknelių.“ Kai Maind užmezgė pirmuosius santykius su mergina, artima draugė to nesuprato: „Juk tu neatrodai kaip vaikinas“, – sakė ji. O istorijos mokytojas pareiškė: „Tai pas mus ateina iš pūvančių Vakarų“.
Baigęs mokyklą, Maind įstojo į meno koledžą Donecke, kur pirmą kartą susidūrė su atviresne aplinka, o tarp grupės „Twenty One Pilots“ gerbėjų netgi sutiko queer žmonių. 2018 m. Donecko centre jie išskleidė vaivorykštės spalvų vėliavą. „Juokavome, kad Doneckas nėra Rusija ir kad čia galime skleisti [LGBT – red.] propagandą“, – sako Maind. Tačiau policija bandė išvaikyti jų susibūrimus, o dešinieji radikalai dažnai ateidavo „mušti už garažų“, kur rinkdavosi queer jaunimas.
Maind ilgą laiką negalėjo apibrėžti nei savo lyties tapatybės, nei požiūrio į ukrainiečius. Jis laikė save rusofilu ir svajojo išvykti „kuo toliau nuo karo, nesirenkant nė vienos pusės“. Tik vėliau jis susidomėjo savo šeimos represijų istorija, apie kurią tėvai tylėjo, bet papasakojo tolimi giminaičiai. „Supratau, kaip mane nuo vaikystės apgaudinėjo, – sako Maind. – Kaip aš nekenčiau ir praradau dalį savęs, pavyzdžiui, atmetęs ukrainiečių kalbą.“
Jo tėvai liko Makijivkoje. Su buvusiais draugais Maind bendrauja retai. Daugelis iš jų – queer žmonės – išvyko į Rusiją. Paklaustas, kodėl jie nusprendė gyventi šalyje, kurioje tokia gaji homofobija, Maind tik gūžteli pečiais. Jis mano, kad ilgametė propaganda okupuotose teritorijose padarė savo – galbūt žmonės nenori vykti į Ukrainą, nes bijo problemų dėl to, kad yra kilę iš Donecko.
Okupacija: paraleliniai pasauliai
Ukraina nuėjo ilgą kelią iki LGBT bendruomenės pripažinimo. Pirmiausia buvo nedidelės akcijos, prasidėjusios 2003-iaisiais, vėliau, 2013 m., buvo surengtas „KyivPride“, kurį policija gynė nuo tradicinių pažiūrų protestuotojų. O 2016 m. tūkstančių žmonių eitynės vyko jau ne tik Kyjive, bet ir Odesoje, Charkive, Lvive bei Zaporižioje. Tačiau Donecko ir Luhansko sritys šio kelio nepraėjo. Iki 2014 m. nei milijoninis Doneckas, nei pusę milijono gyventojų turintis Luhanskas neturėjo nė vieno gėjų klubo. Nebuvo net organizacijų, kurios tikslingai gintų queer žmonių teises. Oleksandras Zinčenkovas iš žmogaus teisių gynimo LGBT centro „Mūsų pasaulis“ sako, kad šiais klausimais domėjosi tik ŽIV paslaugų fondai.
„Kryme [iš karto po okupacijos – red.] uždarytas labdaros fondas „Helios“, – pasakoja O. Zinčenkovas. – Tas pats nutiko ir su negausiomis aktyvistų grupelėmis Donbase. Vėliau teisėkūra Kryme buvo priderinta prie Rusijos – įvestos homofobinės Administracinio kodekso nuostatos dėl netradicinių vertybių propagandos draudimo.“
Iki 2022 m. vadinamosiose respublikose galiojo savi teisės aktai, kurie, pasak O. Zinčenkovo, buvo nukopijuoti nuo sovietinių. Tuo pačiu metu padaugėjo nusikalstamos netolerancijos dėl homofobijos ar transfobijos atvejų.
„Paprastai tai buvo atvejai, nesusiję su valdžios institucijų atstovais, kitaip tariant – paprasti homofobai ar chuliganai, – aiškina O. Zinčenkovas. – Bet buvo ir kitokių incidentų. 2018 m. jaunas vaikinas buvo suimtas už proukrainietiškus ir homoseksualios tematikos įrašus. Jis buvo nusiųstas į psichiatrijos ligoninę priverstiniam gydymui. Ten jaunuolis buvo priverstas vartoti nežinomus vaistus.“
Queer žmonių ieškoma, visų pirma, per internetines pažinčių svetaines. Tada jie arba viliojami į susitikimą, kur gali būti smarkiai sumušti, arba reikalaujama pinigų, grasinant atskleisti jų orientaciją. O. Zinčenkovo teigimu, panašių atvejų pasitaiko ir Kyjivo kontroliuojamoje teritorijoje, tačiau okupuotuose regionuose rizika padidėja kelis kartus, nes nukentėjusysis negali kreiptis į valdžios institucijas ar policiją.
Luhanskas – Kyjivas, Luhanskas – Poltava
24 metų Daniilas iš Luhansko savo orientaciją suprato sulaukęs 13-os. Nors kažką panašaus jis jautė visada. Vaikystėje berniukas lankė baletą, šeima jį palaikė. Namuose Daniilas avėdavo aukštakulnius, tačiau tėvų pasmerkimo nesulaukė. 2014 m., prasidėjus karui, jo šeima persikėlė į Charkivą. Daniilas įsimylėjo Charkivą: miestas atrodė didelis, modernus ir įdomus. Iš draugų vaikinas sužinojo daugiau apie queer žmones ir suprato, kad yra gėjus. Šis atradimas buvo neskausmingas: Daniilo aplinka nebuvo homofobiška. Tačiau 2015 m. šeima turėjo grįžti į okupuotą Luhanską. Ten Daniilas susidūrė su priešišku nusiteikimu.
Savo paskyroje socialiniame tinkle „VKontakte“ vaikinas neslėpė, kad yra gėjus. Dėl to sulaukė grasinimų: „Juos rašė net merginos, ir tai mane apstulbino. Tuomet aš apskritai nežinojau, kad tai (orientaciją – red.) reikia slėpti. Vėliau supratau, kad vaikštant gatvėmis reikia žvalgytis aplinkui.“
Klasės draugai, sužinoję apie Daniilo orientaciją, jam negrasino, bet bendravimą su juo apribojo iki minimumo. Fizikos mokytoja sakė: „Mačiau gėjų per televiziją ir galiu pasakyti, kad jie visi yra labai nelaimingi žmonės.“ Tačiau Daniilas supranta, kad jam, galima sakyti, pasisekė: jis susidūrė tik su moraliniu spaudimu, o ne fiziniu. Vaikinas sako, kad po tokių mokytojos žodžių labai norėjosi tapti laimingu gėjumi. 2019 m. jis grįžo į Kyjivo kontroliuojamą teritoriją ir šiuo metu su savo partneriu gyvena Poltavoje.
Kirilui Samozdri ne taip pasisekė. Jis iki šiol sunkiai renka žodžius, prisiminęs tą siaubingą 2020 m. birželio dieną. Bevaikštinėjančius po Luhanską jį su draugu transseksualu pagrobė vyrai, privažiavę automobiliu su rusiškais numeriais. „Atrakink telefoną, antraip pakišime narkotikų“, – grasino jie.
Kirilas delsė, bandė užsiminti apie savo teises, bet galiausiai buvo priverstas pasakyti slaptažodžius. Keletą dienų prieš šį įvykį tas pats draugas jį įspėjo, todėl Kirilas buvo spėjęs ištrinti viską, kas galėjo liudyti apie jo ryšius su LGBT bendruomene, įskaitant interviu, kuriuos jis davė Ukrainos organizacijai. Po apklausos jį paleido, bet prisakė bendradarbiauti. Kirilas negrįžo į savo butą, slėpėsi pas merginą, su kuria susipažino incidento išvakarėse. Po mėnesio jis susirinko dokumentus ir pabėgo į Kyjivo kontroliuojamą teritoriją: „Mes esame pilkojoje zonoje. Niekas negalėjo man padėti, kol neperėjau Ukrainos sienos.“ Okupuotas teritorijas jis lygina su „Šiaurės Korėja, tik sistema čia švelnesnė: be griežtų bausmių, bet pasižyminti tokiu pačiu neskaidriu posovietiniu autoritarizmu“.
Kirilas užaugo okupacijos sąlygomis – kai prasidėjo karas, jam buvo 13 metų. Mokykloje švietimas palaipsniui buvo rusifikuotas. Kadaise prestižine mokykla buvęs Jaunosios gvardijos licėjus tapo panašus į „uždarą, mažai kontroliuojamą kalėjimą“: patyčios, narkotikai, griežta hierarchija, kur jaunesni mokiniai buvo apiplėšiami, žeminami, o kartais mušami taip, kad atsidurdavo reanimacijoje. Mokytojai į tai žiūrėjo pro pirštus. Vaikinas, stengęsis nedalyvauti vis gausesnėse sukarintose veiklose, jautėsi kaip balta varna ir vis dažniau ėmė mąstyti apie visuomenę ir politiką. Vieną kartą vakarėlis su draugais baigėsi tuo, kad į jį įsiveržė aštuoni ginkluoti milicininkai, grasino „sulaužyti kelius“ ir išsivežė pilnamečius susibūrimo dalyvius, prisimena jis.
Kirilas suprato, kad jaučia potraukį abiem lytims, bet tik romantišką, o ne seksualinį. Tokius žmones vadina aseksualais. Tuo laiku jis manė, kad LGBT laisvių klausimu „Ukraina ir okupuotos teritorijos mažai kuo skiriasi“, kol nesužinojo, kad 2020 m. Kyjive vyks „Pride“, nors ir saugomas policijos. Vaikinas susisiekė su savanorių ieškojusiais organizatoriais ir buvo pakviestas atstovauti Donbasui organizaciniame komitete. Kirilui netgi buvo apmokėta kelionė į Kyjivą, kuri truko tris dienas ir gana brangiai kainavo, – daugybe kontrolės punktų nusėtas kelias vedė per Rusijos Belgorodą.
Kyjive vaikinas pamatė „ultradešiniuosius, anarchistus ir queer žmones, kurie gali laisvai reikšti savo nuomonę, nerizikuodami atsidurti už grotų“. Donbase viskas vyko internete, pogrindyje. Vienintelį kartą, kai Kirilas ryžosi pabučiuoti vaikiną gatvėje, prie jų priėjo du kariai, norėdami patikrinti dokumentus ir atlikti kratą.
Kirilas grįžo namo studijuoti Luhansko universitete, tačiau ištvėrė vos kelis mėnesius, – pajutęs, kad dėl jo aktyvios veiklos prasidėjo persekiojimai, pabėgo.
Plataus masto karas: nauji nusikaltimai
Iki plataus masto invazijos pradžios per aštuonerius Krymo, Donecko ir Luhansko sričių okupacijos metus organizacija „Naš mir“ (liet. „Mūsų pasaulis“) užregistravo 41 persekiojimo dėl seksualinės orientacijos atvejį. Tuo tarpu nuo 2022 m. vasario visuomeninė organizacija „Prožektorius“ surinko 107 LGBT atstovų, patyrusių kratas, sulaikymą, kankinimus ar seksualinį smurtą arba tapusių Rusijos kariuomenės karo nusikaltimų liudininkais okupuotose Chersono srities teritorijose, parodymus. O. Zinčenkovas šį skaičių sieja su tuo, kad Donecko ir Luhansko srityse okupacija trunka žymiai ilgiau nei Chersono ir Zaporižios srityse. Atitinkamai, čia žmonės jautėsi laisvesni, todėl naujai primesta Rusijos homofobiška politika jiems buvo netikėta.
Dar nuo 1997 m. Rusijos Federacijos baudžiamasis kodeksas numato laisvės atėmimą už „homoseksualumą“ ir „lesbietiškumą“. Kiekvienais metais represijos prieš LGBT bendruomenę Rusijoje stiprėja, prisidengiant „tradicinių vertybių“ gynimu. 2013 m. Valstybės Dūma uždraudė „netradicinių seksualinių santykių propagandą“ tarp nepilnamečių, o 2022 m. šį draudimą išplėtė visoms amžiaus grupėms. Jau 2023 m. Rusijos Teisingumo ministerija pripažino LGBT „ekstremistiniu judėjimu“. Nepaisant to, kad queer žmonės negali būti laikomi atskiru judėjimu, už viešą savęs identifikavimą homoseksualiu asmeniu gresia laisvės atėmimas iki šešerių metų.
Rusijos deputatai neslepia, kad nauji įstatymai prieš queer žmones buvo priimti, visų pirma, dėl karo su Ukraina, kuris Rusijoje vadinamas „specialiąja karine operacija“. O. Zinčenkovas sako, kad Rusijos homofobijos politika – tai ne tik ideologija, bet ir kontrolės priemonė, pateisinanti represijas prieš visus, kurie neatitinka „normos“. Štai keletas pavyzdžių, kuriuos užfiksavo organizacija „Naš mir“.
Pavyzdžiui, 2022 m. balandį kaime Bolšyje Kopany Chersono srityje rusai sulaikė du vyrus, 48 ir 17 metų amžiaus. Priežastis – „per daug tvarkinga išvaizda“, kuri buvo suprasta kaip „homoseksualumo požymis“. Vyrai buvo laikomi keletą dienų, kankinami, buvo grasinama juos išprievartauti.
2022 m. kovo mėnesį iš Mariupolio pabėgti bandęs 31 metų vyras buvo sulaikytas „filtracijos“ punkte. Patikrinę jo telefoną, rusų kareiviai sužinojo, kad jis homoseksualus, todėl išsiuntė į koloniją. Ten kiti kaliniai, sužinoję apie jo orientaciją, kasdien jį prievartavo. Dabar šis vyras yra Ukrainos teritorijoje ir davė parodymus prokuratūrai.
2022 m. gegužės mėnesį Rusijos kariai įsiveržė į lesbiečių organizacijos „Druga“ biurą Chersone, sudaužė baldus, pavogė biuro techniką ir sunaikino LGBT simboliką. Visoje srityje buvo gaudomi aktyvistai, kurie vėliau buvo kankinami. Vieną kartą Rusijos kariai kontrolės poste peršovė gėjui koją, nes jo išmaniajame telefone rado queer programėlę „Hornet“. 2023 m. dvi merginos bandė išvykti iš okupuoto Berdiansko. Jos buvo sulaikytos kontrolės poste kariams nusprendus, kad yra lesbietės. Merginos buvo išrengtos iki apatinių drabužių ir verčiamos stovėti šaltyje. Tik vienai iš jų pasiūlius okupantams savo auksinius papuošalus, merginos buvo paleistos.
Ir tai toli gražu ne visi žmogaus teisių gynėjams žinomi atvejai. Anot O. Zinčenkovo, ryšio su okupuotomis teritorijomis beveik nėra, todėl tikėtina, kad patyčių iš LGBT bendruomenės mastas ten yra žymiai didesnis, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Naujas gyvenimas
2019 m. Daniilas trumpam grįžo pas tėvus į okupuotą teritoriją. Pasienyje kareiviai, patikrinę jo telefoną, rado nuotrauką iš „Pride“ eitynių Charkive. „Ar žinai, kad už tai LNR baudžiama?“ – paklausė jie. Po „baisiausios valandos savo gyvenime“ ir dviejų dienų „paralyžiuojančios baimės“ Luhanske jis nusprendė niekada daugiau negrįžti pas tėvus.
Kirilas dokumentuoja karo nusikaltimus organizacijoje „Truth Hounds“. Jis sako svajojąs bent po penkerių metų turėti savo namus – tai ypač svarbu priverstiniams migrantams. Jis prisimena savo draugus, kurie šiuo metu gyvena Lenkijoje. Pasak jo, jie nesijaučia ten namuose. Kirilas savo tėvų nematė nuo tada, kai išvyko. Jis supranta, kad kelionė į Luhanską jo atveju reikštų kalėjimą.
Jelena nebendrauja su artimaisiais. Motina, sužinojusi, kad dukra išvyko, sukėlė skandalą ir pradėjo manipuliuoti merginos jaunesniąja seserimi. Jelena supranta, kad niekada negrįš namo. Lvive jai daug lengviau kvėpuoti. Ji pripažįsta, kad Ukrainos visuomenėje dar nėra visiškos tolerancijos queer žmonėms, bet Lvivo gatvėse gėjai ir lesbietės bent jau nėra gaudomi ir vežami į rūsius dėl jų orientacijos.
Maind taip pat saugiai jaučiasi Zaporižioje. Čia LGBT bendruomenė yra nedidelė, bet draugiška, ir Maind greitai susirado draugų. Su savo partnere jis nebijo vaikščioti susikibęs už rankų miesto gatvėmis. Maind pasiilgsta namų, bet tikrai neplanuoja grįžti: „Man vis dar sapnuojasi košmarai, kad grįžau į Makijivką ir nebegaliu išvykti.“
