Pasaulyje

2019.03.08 05:30

Politikos neišvengia ir „Eurovizija“ – politizavimu buvo įtariamas ir vienas lietuvių pasirodymas

Justinas Šuliokas, LRT.lt2019.03.08 05:30

Teoriškai, „Eurovizija“ turėtų kartą per metus politiką nustumti į šalį ir suvienyti Europos (bei dalies Azijos ir Australijos) žiūrovus dainomis ir menu. Praktiškai – politikos šiame dainų konkurse retai pavykdavo išvengti, o šiemet aistras vėl kelia Rusijos ir Ukrainos santykiai ir netgi vieta, kur vyks „Eurovizijos“ finalas.

Politika prasideda dar nacionalinėje atrankoje.

Ukrainos žiūrovai ir komisija savo atstove „Eurovizijos“ dainų konkurse išrinko dainininkę Aną Kurson, geriau žinomą sceniniu vardu Maruv. Vis dėlto nei ji, nei kitas Ukrainos atstovas nevyks į Tel Avivą, nes nepavyko susitarti su šalies nacionaliniu transliuotoju.

Dainininkė, transliuotojo UA:PBC manymu, gali suskaldyti Ukrainos visuomenę, nes rengia pasirodymus Rusijoje. Dainininkė pavasarį buvo suplanavusi keletą koncertų Maksvoje ir Sankt Peterburge. Pasak pranešimų, Ukrainos nacionalinis transliuotojas reikalavo, kad Maruv atšauktų šiuos pasirodymus.

„Situacija, susijusi su šių metų nacionaline atranka, turi politizacijos ženklų“, – teigiama Ukrainos nacionalinio transliuotojo pareiškime.

Vis dėlto pati dainininkė pranešė, kad susitarti nepavyko ne dėl koncertų Rusijoje, o dėl to, kad nesutapo požiūriai, ką reiškia tinkamai atstovauti šaliai tarptautiniame dainų konkurse.

„Aš – Ukrainos pilietė, moku mokesčius ir nuoširdžiai myliu Ukrainą. Bet nesu pasirengusi skelbti lozungų, paversti savo buvimo konkurse mūsų politikų reklamos akcija. Aš – muzikantė, o ne lazda politinėje arenoje“, – socialiniame tinkle parašė Maruv.

Galiausiai, kai ir kiti nacionalinės atrankos dalyviai atsisakė priimti Ukrainos nacionalinio transliuotojo sąlygas, šalis lieka be atstovo „Eurovizijoje“.

Menas be politikos?

Politika yra draudžiamas žodis „Eurovizijoje“ ir jos istorijoje buvo nemažai atvejų, kai atlikėjai nedalyvavo konkurse dėl politikos – ir ne kartą tai buvo susiję su įtampa tarp Ukrainos ir Rusijos.

Europos transliuotojų sąjunga (EBU), kuri organizuoja „Euroviziją“, konkurso taisyklėse skelbia, kad tai yra „nepolitinis renginys“. „Tai reiškia, kad dainose neturi būti jokio politinio teksto, jokių eilučių, jokios aiškiai perskaitomos potekstės“, – sako „Lietuvos ryto“ žurnalistas ir Lietuvos nacionalinės atrankos komisijos narys Ramūnas Zilnys.

EBU komisija kasmet peržiūri šalių dainas ir pasirodymus, kad įvertintų, ar juose nėra politinio turinio. Sankcijų, pavyzdžiui, sulaukė Gruzija 2009 metais.

Daina pavadinimu „We Don’t Wanna Put In“, organizatorių manymu, darė pernelyg aiškią nuorodą į tuometinio Rusijos premjero vardą ir galėjo būti suprasta kaip „Mes nenorime Putino“. Rusija 2008 metais įsiveržė į Gruzijos separatistinį Šiaurės Osetijos regioną ir buvo galima pamanyti, kad atlikėjai „Stefane & 3G“ ragina Vladimirą Putiną eiti lauk. Gruzijos nacionaliniam transliuotojui buvo pasiūlyta pakeisti dainos žodžius arba išrinkti kitą pasirodymą, bet šalis atsisakė. Tais metais „Eurovizija“ vyko be Gruzijos atstovų.

Kiti politikavimu kaltinti pasirodymai buvo subtilesni. 2016 metais Stokholme konkursą laimėjo ukrainietės Jamalos daina „1944“, kuri prasidėjo tokiais žodžiais: „Kai ateina svetimi, jie ateina į tavo namus, jie tave žudo ir sako, mes nekalti, nekalti.“ Tai vėlgi buvo tiesioginis dūris Rusijai – daina pasakojo apie Stalino vykdytus totorių trėmimus iš Krymo 1944 metais, tačiau žiūrovai lengvai suvedė paraleles su prieš dvejus metus Kremliaus įvykdyta Krymo okupacija ir aneksija.

Tąkart „Eurovizijos“ organizatoriai buvo įtikinti, kad dainoje kalbama apie istoriją, o ne politiką, ir Jamala dalyvavo bei laimėjo konkursą. Lyg to būtų negana, ji gana nedidele persvara įveikė Rusijos atlikėją Sergejų Lazarevą.

R. Zilnys prisimena, kad įtarimų politikavimu yra sulaukę ir lietuviai. 2010 metais grupės „InCulto“ kūrinys „Eastern European Funk“ apdainavo imigrantus iš Rytų Europos ir buvo kalbų, kad tai galėtų būti laikoma politiniu pareiškimu. EBU komisija dainą analizavo ir nusprendė, kad „neperžengiama riba, kad galbūt tai socialinė kritika, bet ne politinis kūrinys“, – pasakoja R. Zilnys.

Jokios politikos ir už scenos ribų

Vis dėlto šiemetinis Ukrainos ir Maruv atvejis – visiškai kitoks, pabrėžia jis: „Atlikėja pašalinta ne dėl to, kad pasirodymas būtų politinis.“ Pagal „Eurovizijos“ taisykles, šalys savo atstovus gali rinktis, kaip tik nori, ir jei Ukraina nusprendžia nesiųsti atlikėjos, kuri koncertuoja Rusijoje – jos valia, EBU taisyklių tai nepažeidžia.

Vis dėlto R. Zilnio manymu, tai – keistas sprendimas. „Mano asmenine nuomone, yra šiek tiek peržengta riba iš Ukrainos pusės, nes apriboti atlikėjos galimybes koncertuoti, kur tik nori, yra, mano akimis, nelogiška“, – sako R. Zilnys.

Maruv atvejis privertė prisiminti kitą incidentą, 2017 metų „Eurovizijos“ finalą Kijeve, kur buvo neįleista Rusijos atstovė Julija Samoilova, nes prieš tai buvo koncertavusi Rusijos okupuotame Kryme. „Bet ta istorija buvo kitokia, ir skirtinga iš esmės, – pabrėžia R. Zilnys, – nes tuo atveju buvo objektyvus pagrindas, nes dainininkė buvo pažeidusi Ukrainos įstatymą.“ Ukrainos įstatymas draudžia į šalį įvažiuoti žmonėms, kurie prieš tai lankėsi Rusijos okupuotame Kryme, bet ne koncertuoti kaimyninėje šalyje.

Nei vienas iš šių incidentų nebuvo susijęs su daina ar jos žodžiais ir šie pasirodymai niekaip nepažeidė „Eurovizijos“ taisyklių. Visgi nėra taip, kad EBU nekreipia dėmesio į atlikėjų veiksmus už scenos ribų.

„Pačioje „Eurovizijoje“ labiausiai norima, kad atlikėjai atvykę susitelktų į savo dainą, savo pasirodymą, o politiniais pareiškimais ne tik nesisvaidytų, bet būtų kuo toliau nuo bet ko, kas yra susiję su politika“, – paaiškina R. Zilnys.

Tokių nurodymų atlikėjai laikosi ne visada. 2017-ųjų „Eurovizijos“ nugalėtojas Salvadoras Sobralis vienoje spaudos konferencijoje pasirodė apsirengęs džemperiu su užrašu, išreiškiančiu palaikymą pabėgėliams. Anuomet tai buvo skaudi ir Europą kiršinusi tema, o dainų konkurso organizatoriai nusprendė, kad toks „politinis pareiškimas“ yra nepriimtinas. „Jam buvo be užuolankų pasakyta, kad savo džemperį gali nešioti namuose ar grįžęs į Portugaliją, bet pasirodyti su juo konferencijose, interviu, viešose vietose, pozuoti nuotraukoms neturėtų, nes tai yra tam tikros jo politinės pozicijos rodymas“, – sako R. Zilnys.

Priekaištų sulaukė ir švedų dainininkės Loreen viešnagė Baku 2012 metais. Konkursą organizavęs Azerbaidžanas tikėjosi pasinaudoti proga pablizginti šalies įvaizdį – ir visai nenorėjo, kad europiečiai atkreiptų dėmesį į žmogaus teisių pažeidimus. Loreen sukėlė didelį dalies Azerbaidžano visuomenės pasipiktinimą, susitikusi su žmogaus teisių aktyvistais.

Kai šalys aiškinasi santykius scenoje

„Eurovizijos“ scenoje ne kartą santykius yra bandę aiškintis Azerbaidžanas su Armėnija, nuo devinto dešimtmečio konfliktuojantys dėl Kalnų Karabacho regiono. Įtampa tarp šalių tokia didelė, kad po 2009-ųjų konkurso pasirodė pranešimų, jog Azerbaidžanas sulaikė ir apklausė savo gyventojus, kurie balsavo už Armėnijos dainą. Tokių tebuvo 43.

Kai teisę organizuoti konkursą laimėjo Azerbaidžanas, Armėnija tais metais praleido „Euroviziją“, bet nepraleido progos vėliau pasiųsti žinutės kaimynams. 2015 metais šaliai atstovavo grupė su daina „Face the Shadow“; pirminis jos pavadinimas buvo „Don’t Deny“, „Neneikit“, o per priedainį dainininkai dainavo: „Neneikit, niekad neneikit, klausykit, o ne neikit.“ Tais metais Armėnija minėjo šimtmetį nuo masinių armėnų žudynių, kurias daugelis šalių laiko genocidu, išskyrus Turkiją ir – žinoma – Azerbaidžaną.

Nereikia galvoti, kad „Eurovizijoje“ politinių skandalų sukelia tik Rusija arba Rytų Europos šalių santykiai. Nuo pat pradžių Europos nacionaliniai transliuotojai – ypač tie, kuriuos griežčiau kontroliuoja autoritarinis vyriausybės kumštis – konkursą laikė „minkštos galios“ ir propagandos skleidimo platforma. Pavyzdžiui, generolo Francisco Franco iki 1975 metų valdyta Ispanija.

„Franco režimas septintajame dešimtmetyje įdėjo daug pastangų, kad „Euroviziją“ laimėtų Ispanija, kuo ji patvirtintų priklausanti Vakarų Europai tuo metu, kai Vakarų Europos vyriausybės vis dar laikėsi atokiai nuo šios dešiniųjų diktatūros“, – žurnalui „Politico“ sakė Vienos universiteto istorikas Deanas Vuleticius, besidomintis „Eurovizija“.

Madridui pagaliau pavyko tapti „Eurovizijos“ šeimininku 1969 metais ir tai buvo vienas ekstravagantiškiausių renginių – scenoje puikavosi Salvadoro Dali skulptūra – kuriame netrūko dramos. Austrija protestuodama pasitraukė iš konkurso.

Rytų–Vakarų įtampos taip pat atsispindėjo „Eurovizijos“ scenose. 1961 metais prie konkurso prisijungė Jugoslavija, „vienintelė komunistinė šalis, dalyvavusi Šaltojo karo metu“, sako D. Vuleticius. Tokiu būdu Jugoslavija norėjo parodyti, kad yra atviriausia ir Vakarams artimiausia Rytų Europos šalis.

Austrija politinę žinutę pasiuntė ir 1968 metais, kai Sovietų Sąjungos tankai malšino Prahos pavasarį. Austrijai „Eurovizijoje“ tais metais atstovavo čekų dainininkas Karelas Gottas.

„Austrija tokiu būdu išreiškė paramą reformoms, kurios tuo metu vyko (Čekoslovakijoje), ir parodė norą artimiau bendrauti su rytų kaimynais“, – D. Vuleticių cituoja „The Times of Israel“.

LGBT teisės – nebe politika

Vienas politinis klausimas, rodos, „Eurovizijoje“ jau išspręstas – LGBT teisės. Vaivorykštės vėliavos gausiai plevėsuoja žiūrovų tribūnose ir ant scenos, o po Conchitos Wurst pergalės 2014 metais nebekyla abejonių, kas yra aistringiausi „Eurovizijos“ gerbėjai. LGBT teisių klausimas „niekam nekelia nė mažiausios problemos“, – įsitikinęs R. Zilnys.

Austrijos „drag queen“ Conchitos daina „Rise Like a Phoenix“ sukėlė pasipiktinimą kai kuriems žiūrovams, euforiją daug gausesniam jų būriui, tačiau tai tebuvo kulminacija ilgos ir garbingos „Eurovizijos“ tradicijos. Pavyzdžiui, 1998 metais konkursą laimėjo Dana International, translytė moteris iš Izraelio.

„Eurovizijos“ žinovai prisimena dar ankstesnį pasirodymą, Liuksemburgo atstovo Jeano Claude`o Pascalio dainą „Nous les amoureux“ („Mes, įsimylėjėliai), nugalėjusią 1961 metais ir laikomą gėjų išsilaisvinimo judėjimo giesme („Mus, įsimylėjėlius, norėtų išskirti, norėtų neleisti būti laimingiems...“).

Vis dėlto meilė tarp tos pačios lyties žmonių kartais tapdavo prieštaringu klausimu „Eurovizijoje“. 2003 metais Rygoje Rusijai atstovavo merginų duetas t.A.T.u. Prieš konkurso finalą pasklido kalbos, kad merginos ketina pasibučiuoti scenoje. Organizatoriams tai nepatiko ir jie netgi planavo transliuoti iš anksto įrašytą t.A.T.u, pasirodymą, nors vėliau EBU tokio plano atsisakė.

Kai po dešimtmečio „lesbietišku bučiniu“ turėjo pasibaigti suomės Kristos Siegfrids daina, niekam dėl to problemų nebekilo (nors Turkija, manoma, dėl pasirodymo nusprendė netransliuoti viso konkurso). 2015-ųjų Monikos Linkytės ir Vaido Baumilos pasirodymas su pritariančiųjų vokalistų bučiniais jokio pasipiktinimo nesukėlė net Lietuvoje.

Šiemet Tel Avive, kuris save pristato tolerantiškiausiu miestu regione, problemų dėl LGBT teisių politikos nesitikima.

Izraelio–Palestinos konflikto šešėlis

Vis dėlto politikos šiemet „Eurovizijoje“ nepavyks išvengti dėl to, kur vyks renginys. Izraelis, jau pusę amžiaus laikantis okupuotas palestiniečių teritorijas, sulaukia daug kritikos iš žmogaus teisių organizacijų ir periodiškų smerkiančių Jungtinių Tautų rezoliucijų.

BDS („Boycott, Divestment, Sanctions“) judėjimas, raginantis užsienio vyriausybes, verslo bendroves, menininkus ir akademikus boikotuoti Izraelį ir tokiu būdu spausti šalies vyriausybę pakeisti politiką palestiniečių atžvilgiu, išplatino raginimą atlikėjams nevykti į Tel Avivą.

BDS ir kitos organizacijos, palaikančios palestiniečių teises, tvirtina, kad Izraelis naudojasi kultūra ir menais, kad išplautų savo reputaciją – jie tai vadina „artwashing“.

Dėl gerbėjų spaudimo koncertus šioje šalyje yra atšaukę tokie atlikėjai kaip Lana Del Rey, Lorde ir kiti.

Pasak BDS judėjimo pareiškimo, Izraelis naudojasi „Eurovizija“, kad parodytų savo „gražesnį veidą, išplautų ir nukreiptų dėmesį nuo nusikaltimų prieš palestiniečius“.

Britų nacionalinis transliuotojas BBC sulaukė peticijos, kurią pasirašė Vivienne Westwood, Mike`as Leigh, Julie Christie, Peteris Gabrielis ir 50 kitų žinomų žmonių, raginančios Didžiąją Britaniją boikotuoti „Euroviziją“ Izraelyje. Panaši peticija pasiekė ir Australijos transliuotoją, nuo 2015 metų irgi dalyvaujantį Europos konkurse.

Atlikėja Netta Barzilai, kuri pernai ir iškovojo Izraeliui teisę rengti „Euroviziją“, sako, kad Izraelio–Palestinos klausimai neturėtų temdyti visos Europos renginio.

„Aš tikiu protestu, tame viskas gerai. Aš netikiu boikotavimu. „Eurovizija“ yra Europos konkursas, tai ne Izraelio, o pasaulio dalykas. Aš raginu kitus žmones atvykti ir dalyvauti“, – atlikėją cituoja „Reuters“.

Reaguodama į raginimus boikotuoti renginį, EBU išplatino pranešimą, kuriame teigia, kad „Eurovizijos dainų konkursas yra senas nepolitiškas renginys, skirtas suvienyti žiūrovus ir šalis. Todėl EBU ir konkursą rengiantis transliuotojas imasi visų būtinų žingsnių, kad išlaikytų nepolitinį renginio pobūdį viso konkurso metu“.

Lietuvos delegacijos vadovo Audriaus Giržado teigimu, mūsų šalis nėra sulaukusi raginimų boikotuoti „Euroviziją“ Izraelyje.

„Lietuvos ryto“ žurnalistas ir nacionalinės atrankos komisijos narys R. Zilnys sako negirdėjęs, kad kuris nors Lietuvos atlikėjas būtų atsisakęs bandyti sėkmę „Eurovizijoje“ vien dėl šių metų šeimininkės.

„Rimtų svarstymų, kad Lietuva boikotuotų šiais metais „Euroviziją“, tikrai neteko girdėti ir manau, kad tokių pasiūlymų nebus, – sako jis. – Nė iš vieno atrankos dalyvio nesu girdėjęs, kad turi kokių nors abejonių, nes „Eurovizija“ vyks Izraelyje.“

Visgi Donaldo Trumpo ir tokių lozungų kaip „America first“ („Amerika pirmiausia“) laikais, panašu, kad „vienyti žiūrovus ir šalis“ taip pat yra politinis pareiškimas – ir toks, kuris nebėra toks neprieštaringas, kaip atrodė anksčiau.

Paieškos rezultatai

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius