Pasaulyje

2019.02.27 08:50

Susiskaldęs ar stiprus žvėris: koks bus naujasis Europos Parlamentas?

LRT.lt 2019.02.27 08:50

Europos Parlamentas šiandien yra daug stipresnis organas nei buvo vos prieš penkerius metus, o po rinkimų gegužę Briuselį užplūsiantys euroskeptikai gali pakreipti Europos Sąjungos politiką nauja linkme, rašo Politico.eu.

Kažkada Europos Parlamentas buvo vien konsultacinis organas, dažnai pašiepiamas, dar dažniau tiesiog ignoruojamas Europos šeimos narys – tačiau per pastaruosius penkerius metus jis parodė savo raumenis.

Įvairiose srityse – nuo autorių teisių reformos, automobilių išmetamųjų dujų standartų iki pagarbos įstatymo viršenybei kai kuriose ES šalyse – Europos Parlamentas parodė, kad gali ryžtingai apriboti Europos Komisijos ir nacionalinių vyriausybių galias bei ambicijas.

Kaip bus toliau? Europos Parlamento rinkimai gegužės mėnesį bus svarbus įvykis, po kurio į Briuselį ir Strasbūrą atvyks nauja europarlamentarų karta, kuri, tikėtina, bus jaunesnė ir euroskeptiškiau nusiteikusi už dabartinius deputatus. Taip pat beveik neabejotina, kad naujasis Parlamentas bus politiškai susiskaldęs labiau nei per visą savo istoriją.

Ar gegužės rinkimai duos parlamentą, kuris bus linkęs konfrontuoti ir netgi aktyviau naudotis savo galiomis, keldamas Komisijai ir Vadovų Tarybai dar daugiau galvos skausmo nei iki šiol? O gal susiskaldymas ir vidiniai nesutarimai paralyžiuos šią instituciją, o jos pastaraisiais metais įgauta įtaka išgaruos? Sužinosime netrukus.

Įspėjamasis šūvis

Kaip ir visi įstatymų leidybos organai visame pasaulyje, Europos Parlamentas turi savo personažų – sukčių ir juokdarių – dėl kurių kartais primena politinį cirką. Tačiau kaip institucija jis pastaruoju metu ėmė daug kruopščiau prižiūrėti Komisijos veiklą nei dauguma parlamentų prižiūri savo vyriausybes.

Pavyzdžiui, prieštaringąją autorių teisių reformą, kuri vis dar keliauja Briuselio koridoriais. Europarlamentarų sprendimas atmesti direktyvos projektą liepos mėnesį buvo įspėjamasis šūvis Komisijai, kad Parlamentas nebebus pasyvi institucija, automatiškai dedanti antspaudą ant visų jos pasiūlymų.

Ir nors galutinę reformą daugiausia lėmė nacionalinės šalių narių vyriausybės, šios turėjo atsižvelgti į kai kurių europarlamentarų – pavyzdžiui, Vokietijos Piratų partijos narės Julios Redos – spaudimą, kuris prisidėjo formuojant viešąją nuomonę namuose.

Dauguma Briuselio senbuvių į Parlamentą žvelgia skeptiškai. Europos Komisijos pareigūnai tarpusavyje europarlamentarus vadina susireikšminusiais kietakakčiais. Diplomatai griežia dantimis dėl Parlamento išlaidų. Tačiau nekreipti į jį dėmesio darosi sunku.

Vienas iš tų, kurie šią instituciją priima rimtai, yra Michelis Barnier. Vyriausiasis ES „Brexito“ derybininkas į Parlamentą užsuka kone kas savaitę, kad praneštų, kaip einasi derybos su Jungtine Karalyste.

Nors Parlamentas šiose derybose formaliai nedalyvauja – jas veda Vadovų Tarybos mandatą gavusi Komisija – jis balsuos dėl galutinės sutarties.

Komisijos prekybos ekspertai taip pat atidžiai stebi Parlamentą. Kovo mėnesį šis balsuos, ar ES turėtų pradėti derybas su JAV dėl laisvos prekybos. Nors rezoliucija bus neprivaloma, aiškus europarlamentarų „ne“ būtų blogas ženklas, nes bet kokia laisvos prekybos sutartis galų gale turės būti ratifikuota Parlamente.

Europos Parlamentas ima atkreipti dėmesį ir į nacionalinių vyriausybių darbus. Žaliųjų grupės atstovės iš Nyderlandų Judith Sargentini ataskaita apie grėsmę įstatymo viršenybei Vengrijoje paskatino nemažą spaudimą Budapešte ir centro dešinės Europos liaudies partijoje – EP frakcijoje, kuriai priklauso Vengrijos premjero Viktoro Orbano partija. Rugsėjį Parlamentas priėmė rezoliuciją, teigiančią, kad Vengrija grasina pažeisti kertines ES vertybes.

Reuters/Scanpix nuotr.

Europos Parlamentas pirštinę metė ir Europos Vadovų Tarybai dėl to, kaip bus renkamas kitas Europos Komisijos prezidentas. Pernai vasarį Parlamentas pareiškė, kad atmes bet kokią nominaciją, kuri nebus iškelta per vadinamąją „Spitzenkandidat“ sistemą – kai didžiosios EP partijos iškelia savo „pagrindinius kandidatus“, kurie varžosi tarpusavyje prieš Parlamento rinkimus.

Netrukus ES lyderiai atmetė tokią Parlamento poziciją – jie pareiškė pasiliekantys teisę nominuoti kandidatą ne tik iš „Spitzenkandidaten“ gretų.

Stiprėjantys euroskeptikai

Artėjantys rinkimai ir po jų prasidėsianti penkerių metų kadencija parodys, ar Parlamentui pavyks išlaikyti savo įtaką.

Šios institucijos galios nuo 1970-ųjų buvo palaipsniui stiprinamos. Dabar europarlamentarai gali atmesti eurokomisarų kandidatūras, blokuoti laisvos prekybos sutartis ir tarti žodį leidžiant dešimtis milijardų eurų. Tačiau tą jie gali padaryti tik tokiu atveju, jei sugeba suformuoti daugumas.

Gegužės 23-25 dienomis prie balsadėžių ateisiantys 150 milijonų europiečių greičiausiai išrinks kaip niekad susiskaldžiusį Parlamentą, kuriame įprastos taisyklės gali nebegalioti.

Net ir po bet kurių rinkimų paprastai iš EP rinkėjai arba partijos išmeta apie pusę europarlamentarų. Tikėtina, kad taip bus ir šią gegužę. Politico.eu duomenimis, bent 190 narių nebesieks naujos kadencijos savo noru. Tad visiškai tikėtina, kad birželį į Briuselį atvyks apie 400 naujų narių.

Dalis jų bus jauni ir entuziazmo kupini naujokai, tačiau naujų vėjų turėtų įnešti ir kaip niekad anksčiau gausi populistinėms partijoms – kurios tradiciškai gana priešiškos ES – atstovaujanti minia.

Manoma, kad euroskeptiškos partijos gali laimėti 250 mandatų Europos Parlamente, trečdalį iš 705 vietų. Greičiausiai auganti EP frakcija yra kraštutinei dešinei atstovaujanti grupė „Tautų ir laisvės Europa“, kurios lyderė yra Prancūzijos nacionalistė Marine Le Pen ir kuriai priklauso tokios partijos kaip Italijos „Lyga“ ir Prancūzijos „Nacionalinis sambūris“.

„Lygos“ lyderis, Italijos vicepremjeras Matteo Salvinis – suprasdamas, kad būtent Parlamente euroskeptikai turi daugiausia įtakos – yra pasakęs, kad nori „suteikti daugiau galios vienintelei demokratiniu būdu išrinktai institucijai“.

Jis taip pat išreiškė ambiciją suvienyti ES euroskeptikus, paprastai gana susiskaldžiusią grupę. Šiuo metu dauguma euroskeptiškai nusiteikusių europarlamentarų yra išsibarstę po keturias frakcijas, tad jų balsas gana tylus.

Vis dėlto jei po rinkimų euroskeptikai susivienytų – mažai tikėtinas scenarijus – jie galėtų sudaryti didžiausią frakciją Europos Parlamente. Tai jiems leistų blokuoti paskyrimus į Komisiją ir pretenduoti į šešis iš 20 EP komitetų.

Net jei euroskeptikai ir nesusivienys, jų antplūdis sudrums Parlamento veiklą. Jie pasinaudos tribūna, kad keiksnotų Europos Sąjungą, o vien jų kiekis privers tradicines proeuropietiškas grupes burtis į ne visada patogias sąjungas, kad galėtų priimti teisės aktus, kurie anksčiau būtų praėję nepastebimai.

Janas Zahradilas, europarlamentaras ir Europos konservatorių ir reformatorių grupės kandidatas į Europos Komisijos prezidentus, sako, kad jo grupės paramos kaina bus „mažiau vieno kurpaliaus ir vis glaudesnės sąjungos, daugiau decentralizuotos, lanksčios – galima sakyti, kelių greičių – Europos integracijos“.

EP vicepirmininkas Fabio Massimo Castaldo, atstovaujantis Italijos „Penkių žvaigždžių“ judėjimui, tvirtina, kad didžiosios proeuropietiškos partijos dabar „privalės derėtis su mumis dėl kiekvieno klausimo, kiekvienos pataisos“.

Pirmą kartą nuo 1979-ųjų, kai Europos Parlamentas pradėtas rinkti tiesiogiai, dvi didžiausios EP partijos – centro dešiniųjų Europos liaudies partija ir centro kairieji Socialistai – gali kartu surinkti mažiau nei 50 proc. balsų.

Tai privers šių grupių lyderius ieškoti naujų partnerių, pavyzdžiui ALDE liberalų ar Europos žaliųjų. „Tokiai keturių partijų daugumai bus daug sunkiau išsilaikyti ir funkcionuoti“, – sako ilgiausiai Europos Parlamente dirbantis Prancūzijos atstovas Alainas Lamassoure`as.

Kai kuriais klausimais Europos „sisteminiams“ konservatoriams gali būti paprasčiau kreiptis į euroskeptikus, kad prastumtų direktyvas.

„Europos liaudies partija turės su mumis kalbėti, kad išvengtume delsimų ir lėto įstatymų priėmimo“, – sako Jorgas Meuthenas, Vokietijos europarlamentaras, atstovaujantis euroskeptiškai AfD partijai.

Nepažįstamas žvėris

Koks bus naujasis Parlamentas, priklausys nuo rinkimų rezultatų ir po jų vyksiančių derybų. Tačiau viena aišku jau dabar: ES entuziastams, kurie iki šiol dominavo Vadovų Taryboje ir Komisijoje, lengviau nebus.

Pirmiausia, eurokomisarai greičiausiai bus patvirtinti labai maža persvara, o Komisijos sudėtį lems kompromisai tarp ideologinių priešininkų. Parlamento komitetų lyderių rinkimai taip pat sukels daug aistrų varžantis naujosioms jėgoms su senbuviais.

Triukšminga ir gausi euroskeptikų armija pakreips ES politinius debatus naujomis kryptimis, o susiskaldymas greičiausiai neleis Parlamentui palaikyti vieningo fronto, reikalingo kovojant su Vadovų Taryba ir Komisija.

Jei euroskeptikams pavyks susivienyti – arba daliai jų pasiekti susitarimų su tradiciniais konservatoriais – Tarybai ir Komisijai teks dirbti su nepažįstamu žvėrimi.

Dėl „Brexito“ dauguma euroskeptikų atvirai neragina išstoti iš ES – veikiau jie siekia sudrumsti vandenis Briuselio politikoje.

Jie sieks formuoti blokuojančias mažumas, kurių užteks sustabdyti tam tikroms iniciatyvoms – pavyzdžiui, kitai ataskaitai apie demokratijos padėtį Vengrijoje.

O jei euroskeptikai ims rimtai gilintis į Europos politiką, jų vaidmuo Parlamente gali jiems suteikti žodį sprendžiant ES ateitį.