Pasaulyje

2019.02.21 10:46

Ar parama V. Orbano režimui Vengrijoje ima aižėti?

LRT.lt 2019.02.21 10:46

Viktoro Orbano nacionalistinė retorika ir karas prieš konstituciją bei nepriklausomą žiniasklaidą Vengrijoje sulaukė daug kritikos Europoje, tačiau padėjo premjerui užsitikrinti stiprią paramą šalies viduje. Bent iki dabar – esama ženklų, kad parama autoritariškam V. Orbano režimui pradeda aižėti, rašo VoxEurop.eu.

Sausio mėnesį Vengrijos premjero Viktoro Orbano vyriausybei teko dorotis su didžiausiais pastarųjų metų protestais – tūkstančiai vengrų išėjo į gatves, protestuodami prieš kontroversišką reformą, pavadintą „vergovės įstatymu“, kuriuo valdžia bandė išspręsti augančią darbo jėgos trūkumo problemą. Apžvalgininkai pastebėjo, kad šie protestai – tai pirmieji vieningos opozicijos neliberaliajam šalies lyderiui ženklai. Vis dėlto dar nežinia, ar šis judėjimas sugebės mesti iššūkį beveik dešimtetį Vengriją valdančiam režimui.

„Bertelsmann Stiftung“ paskelbtoje 2018-ųjų Tvaraus valdymo indikatorių (SGI) ataskaitoje pastebimos nerimą keliančios tendencijos net keliose Europos valstybėse, taip pat ir Vengrijoje. Ši šalis pagal demokratijos kokybę atsidūrė priešpaskutinėje vietoje iš 41 valstybės ir, pasak ataskaitos, nebegali būti laikoma konsoliduota demokratija. Vis dėlto nors Vengrijos demokratinės institucijos nuo V. Orbano atėjimo į valdžią 2010-aisiais tik silpo, visuomenės pasitikėjimas valdžia augo. „Eurobarometro“ duomenimis, 2012-aisiais Vengrijos valstybės institucijomis pasitikėjo 21 proc. visuomenės, o 2017-ųjų gale tokių buvo 47 proc.

V. Orbano ir jo „Fidesz“ partijos populiarumą iš dalies palaikė į valdžios rankas suimta žiniasklaida. Pasak tos pačios ataskaitos, Vengrijoje „žiniasklaidos laisvė egzistuoja tik popieriuje, nes daugiau nei 90 proc. žiniasklaidos kontroliuoja valdžia – arba tiesiogiai, kaip visuomeninės žiniasklaidos atveju, arba netiesiogiai, kaip „Fidesz“ oligarchams priklausančių priemonių atveju“.

Politinė opozicija, negaudama valstybės finansavimo, išlieka silpna ir susiskaldžiusi, o jos matomumą dar labiau apribojo 2017-aisiais priimtas įstatymas, kontroliuojantis politinę reklamą stenduose. Ši komunikacijos priemonė vaidino gana svarbų vaidmenį 2010-ųjų ir 2014-ųjų rinkimų kampanijose.

V. Orbanas, pasinaudodamas valdžios propagandos galia, rinkėjų paramą stengėsi mobilizuoti gąsdindamas apie išorės priešus: migrantus, vengrų kilmės amerikiečių filantropą George`ą Sorosą, netgi Europos Sąjungą, nepaisant dosnios ES fondų paramos, padėjusios šaliai atsigauti po pasaulinės finansų krizės.

Vis dėlto eiliniams vengrams migrantai veikiau yra retorinė tapatybės politikos priemonė nei reali problema. Pernai lapkričio mėnesį atliktos apklausos duomenimis, vos 6 proc. respondentų migracijos kontrolę įvardino kaip vieną iš trijų didžiausių problemų; 70 proc. minėjo sveikatos apsaugą, 55 proc. – korupciją finansų ir politikos srityje, 52 proc. – skurdą ir socialinę nelygybę.

Šios vengrų jaučiamos šalies vidaus problemos iš dalies paaiškina tiek V. Orbano populiarumą, tiek pastaruoju metu jam kylančius iššūkius. Nuo 2008-ųjų krizės Vengrijos ekonomika atsigavo. BVP augimas trečiąjį 2018-ųjų ketvirtį siekė 5 proc., vienas aukščiausių ES, o nedarbas nukrito nuo 11,8 proc. 2010 metais iki 3.6 proc. pernai.

Vis dėlto SGI ataskaitoje teigiama, kad ūkio atsigavimas stovi ant gana netvirtų pamatų. Kad sumažintų nedarbą, valdžia pradėjo didžiulių viešųjų darbų programų, kuriose 2017-aisiais dirbo 4 proc. Vengrijos darbo jėgos. Vis dėlto šios programos daugiausia siūlo nekvalifikuotą ir prastai mokamą darbą, o dirbantiesiems vėliau būna gana sunku rasti darbą privačiame sektoriuje.

Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas, Reuters/Scanpix nuotr.

Nedarbo lygį sumažino ir emigracija – judėjimo laisve ES pasinaudojo ir iš šalies išvyko maždaug 600 tūkst. vengrų arba 9 proc. potencialios darbo jėgos. V. Orbano vyriausybės kryžiaus žygis prieš migrantus reiškia, kad paliktos tuštumos negali užpildyti darbuotojai iš užsienio. Taigi Vengrijai gresia rimtas darbo jėgos trūkumas.

Vadinamasis „vergovės įstatymas“, priimtas pernai gruodį, buvo skirtas būtent šiai problemai spręsti. Jis leidžia darbdaviams reikalauti iš darbuotojų per metus dirbti iki 400 valandų viršvalandžių (iki tol buvo leidžiama 250 valandų), o sumokėti už papildomą darbą galima per trejus metus. Įstatymo gynėjai tvirtina, kad jis neįpareigoja darbuotojų dirbti viršvalandžių, jie gali atsisakyti, jei nenori, tačiau priešininkai atsako, kad realiai dauguma neturi pasirinkimo, bijodami prarasti darbą.

Įstatymas iškart išprovokavo protestų bangą. „Fidesz“ bandė kaltę suversti įprastiems kaltininkams – neva neramumus sukėlė „Soroso tinklas“, siekiantis apjuodinti Vengrijos vardą. Vis dėlto, kitaip nei ankstesni protestai prieš šalies valdžią, šįkart demonstracijos paplito ir už sostinės ribų. V. Orbano vyriausybei, net ir kontroliuojančiai žiniasklaidą, vis sunkiau apsimesti, kad visa tai – iš užsienio organizuojama provokacija.

Prieštaringos šalies rinkimų registracijos taisyklių reformos prieš 2014-ųjų rinkimus leido V. Orbanui suskaldyti opoziciją – 2017-ųjų rudenį šalyje buvo registruota 219 partijų – ir iki šiol dabartinę valdžią kritikuojančios jėgos nesugebėjo rasti jas suvienyti galinčio politinio klausimo. Vis dėlto dabar visos pagrindinės opozicijos partijos, taip pat ir ultradešinieji, išreiškė paramą protestams.

Pernai gruodį atliktų apklausų duomenimis, 23 proc. rinkėjų remia „Fidesz“. Artimiausi valdančiosios partijos konkurentai turi vos 9 proc. rinkėjų paramos. Vis dėlto net pusė tos pačios apklausos respondentų atsakė nežinantys, už ką balsuotų, jei rinkimai vyktų kitą dieną. Akivaizdu, kad konkurencija dėl šių balsų dar tik prasideda. Jei Vengrijos opozicija sugebės susivienyti, išnaudoti visuomenės nepasitenkinimą ir patraukti rinkėjus, kurie jaučiasi neatstovaujami dabartinės valdžios, beveik dešimtmetį trunkantis „Fidesz“ viešpatavimas Vengrijoje gali baigtis. Artimiausias testas – šiemet spalį laukiantys savivaldybių rinkimai.