Pasaulyje

2019.02.07 09:12

Parodymai iš V. Janukovyčiaus teismo: Rusija rengėsi Krymo aneksijai nuo 2010-ųjų

LRT.lt 2019.02.07 09:12

Sausio gale Kijeve baigėsi pusantrų metų trukęs buvusio Ukrainos prezidento Viktoro Janukovyčiaus teismas. Nors pats kaltinamasis, po 2014-ųjų Maidano revoliucijos pabėgęs į Rusiją, procese nedalyvavo, per šimto liudytojų parodymai atskleidė įdomių faktų apie V. Janukovyčiaus ryšius su Maskva, jo valdymą ir režimo pabaigą, rašo euromaidanpress.com.

V. Janukovyčius, kuris neatsiliepė į teismo šaukimus ir buvo teisiamas nedalyvaujant (in absentia), pripažintas kaltu pagal du kaltinimus: dėl valstybės išdavimo ir prisidėjimo prie karinės agresijos. Už tai skirta 13 metų nelaisvės bausmė. Teismas V. Janukovyčių išteisino dėl trečiojo kaltinimo, separatizmo, kadangi prašydamas Rusijos pagalbos jis nežinojo, prie ko prives jo veiksmai.

Teismo procese liudijo tuometiniai pareigūnai ir 2014-ųjų metų įvykių Kijeve dalyviai, atskleidę įdomių faktų apie V. Janukovyčiaus prezidentavimą, jo pabėgimą iš Ukrainos ir Rusijos karinius veiksmus.

V. Janukovyčius susilpnino Ukrainos kariuomenę

2010-aisiais laimėjęs prezidento rinkimus V. Janukovyčius ėmėsi griauti Ukrainos karines pajėgas.

Michailas Kovalis, ėjęs krašto apsaugos ministro pareigas 2014-ųjų kovo–liepos mėnesiais, pasakojo, kad kaip vyriausiasis karinių pajėgų vadas, V. Janukovyčius turėjo nurodyti generaliniam štabui parengti gynybos operacijų planus. Prezidentas to nepadarė ir, maža to, išformavo nemažai karinių padalinių, daugybę jų – strategiškai svarbiuose šalies regionuose rytuose, Kryme ir Moldovos pasienyje.

Viktoras Janukovyčius, AFP/Scanpix nuotr.

Buvo sunaikintos Ukrainos armijos logistikos, mobilizacijos ir aprūpinimo sistemos, liudijo M. Kovalis. V. Janukovyčiaus kadencijos metu nevyko nė vieneri rezervistų mokymai, o prasidėjus Rusijos agresijai „kariuomenė kaip tokia neegzistavo“, sakė M. Kovalis.

Ihoras Teniuchas, ėjęs krašto apsaugos ministro pareigas 2014-ųjų vasario–kovo mėnesiais, tvirtino, kad V. Janukovyčius vos atėjęs į postą ėmėsi kadrų valymo ir pradėjo nuo karinio jūrų laivyno.

V. Janukovyčius paprašė V. Putino įsiveržti į Ukrainą

Vienas svarbesnių įrodymų, kuriais remiantis V. Janukovyčius pripažintas kaltu dėl valstybės išdavimo, buvo laiškas, kuriame jis paprašė Vladimiro Putino įvesti Rusijos pajėgas į Ukrainos teritoriją.

„Prašau Rusijos prezidentą V. V. Putiną panaudoti Rusijos Federacijos ginkluotąsias pajėgas, kad atstatytų taiką, įstatymą ir tvarką, stabilumą ir apsaugotų Ukrainos gyventojus“, – rašoma 2014-ųjų kovo 1 d. laiške, kuriame – V. Janukovyčiaus parašas.

Šį laišką Rusijos pasiuntinys Vitalijus Čurkinas citavo Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos posėdyje, kuriame buvo aptariama Rusijos okupacija Kryme. Vėliau Rusija neigė jį egzistuojant, tačiau laiškas vėl išniro 2018-ųjų kovą.

Jame V. Janukovyčius, jau pabėgęs iš Kijevo, vadina save „teisėtu Ukrainos prezidentu“ ir tvirtina, kad „opozicijos atstovai… surengė antikonstitucinį ginkluotą perversmą ir užgrobė valdžią šalyje“.

V. Janukovyčius laiške taip pat mini 1997-ųjų Rusijos–Ukrainos draugystės sutartį, kuri neva suteikia teisę įvesti Rusijos kariuomenę į Ukrainą. Jis paprašė V. Putino surengti konsultacijas keturiais klausimais, kurių vienas – dėl galimybės Kryme dislokuotoms rusų pajėgoms „laikinai atlikti atskiras taikos palaikymo, taip pat ir policijos, funkcijas“.

2014-ųjų vasario 28 d., dienos, kurią datuojamas laiškas, išvakarėse, V. Janukovyčius Rusijos mieste Rostove prie Dono surengė spaudos konferenciją, kurioje tvirtino neprašysiantis Rusijos karinės pagalbos. Taigi V. Janukovyčius arba melavo, arba per naktį persigalvojo.

Po mėnesio kalbėdamas su NTV ir AP žurnalistais V. Janukovyčius pripažino, kad JT Saugumo Taryboje cituotas jo laiškas yra tikras, ir teigė apgailestaujantis paprašęs Rusijos dislokuoti karius Kryme. Vis dėlto dėl Krymo aneksijos jis apkaltino naują Kijevo vyriausybę.

Krymo okupacijos metu Rusija nutraukė ryšius su Ukraina

Tuometinis užsienio reikalų ministras Andrijus Deščycia teismui pasakojo, kad 2014-ųjų vasario gale kelis kartus bandė susisiekti su Rusijos užsienio reikalų ministru Sergejumi Lavrovu, tačiau sulaukdavo tokio paties atsakymo: kad Rusija nepripažįsta Ukrainos vyriausybės ir jos užsienio reikalų ministro.

„Rusija ignoravo bandymus [užmegzti ryšius] tiek Aukščiausiosios Rados, tiek ministerijų lygiu“, – sakė A. Deščycia.

Andrijus Plachotniukas, tuometis Ukrainos Užsienio reikalų ministerijos Politikos departamento direktoriaus pavaduotojas, sakė, kad ministerija bene kasdien siuntė protesto notas Maskvai.

„[2014-ųjų] vasario gale pasiūlėme konsultacijas. Kiek pamenu, Rusija pirma net nesutiko pasikalbėti telefonu. O į notas, reikalavusias skubaus atsakymo, taip ir nebuvo atsakyta“, – sakė jis.

Oleksandras Turčynovas, kuris 2014-aisiais buvo Aukščiausiosios Rados pirmininkas ir, pabėgus V. Janukovyčium, tapo laikinuoju šalies prezidentu, prisiminė, kaip sulaukė skambučio iš Rusijos Dūmos pirmininko Sergejaus Naryškino.

„S. Naryškinas informavo, kad mane pripažįsta parlamento vadovu, bet nepripažįsta laikinuoju prezidentu. Jie sakė, kad mes uzurpavome valdžią ir kad teisėtu prezidentu laiko V. Janukovyčių“, – teisme pasakojo O. Turčynovas.

Pasak jo, Rusijos Dūmos pirmininkas jam ėmė grasinti, kad jei žus Ukrainos rusakalbiai gyventojai, Rusija išties įsiverš į šalį. Turčynovas atkreipė dėmesį, kad Rusijos veiksmai pažeidžia tarptautinius susitarimus, tačiau S. Naryškinas atsakė, kad teisinių ir politinių priežasčių įvesti karius atsiras.

Invazija prasidėjo dar prieš V. Janukovyčiaus nuvertimą

Krymo invazija buvo speciali iš anksto suplanuota operacija, o ne spontaniškas atsakas į įvykius Kijeve, kaip bandė įtikinti Rusijos propaganda. V. Janukovyčiaus teisme liudiję pareigūnai užsiminė apie Rusijos pasirengimą, kuris prasidėjo gerokai anksčiau, nei V. Janukovyčius pabėgo iš Kijevo.

Tuometis pakrantės apsaugos vadovas Ihoris Vorončenka sakė: „Rusija rengėsi nuo 2010-ųjų, o tiesiogiai invazijai nuo 2013-ųjų lapkričio.“ Pasak pareigūno, operacijos metu Rusijos pajėgų Kryme buvo gerokai daugiau nei Ukrainos.

Žvalgybos pareigūnai I. Vorončenką 2014-ųjų sausį informavo, kad Rusija rengiasi karinei agresijai. Vienas iš to požymių – keturios Pietų karinės apygardos greitojo reagavimo brigados buvo ginkluojamos ir apmokomos. Vėliau tos pačios brigados atkirto Ukrainos kariuomenės padalinius Kryme. Sausio gale tapo žinoma, kad Hvardijiske netoli Simferopolio bazėje esama karių iš kitų dalinių. Vėliau šie specialiųjų pajėgų kariai užgrobė Krymo administracijos pastatus.

Vorončenka taip pat liudijo, kad jam buvo žinoma, jog Rusija dislokavo karius iš Novorosijsko į Sevastopolį ir padalinius kituose Krymo miestuose.

Buvęs laikinasis prezidentas O. Turčynovas teigė, kad Rusija pradėjo Krymo perėmimo veiksmus 2014-ųjų vasario 20 d., kai „Maidane buvo pralietas kraujas“. Tuo metu V. Janukovyčius dar buvo Kijeve, o pabėgo tik naktį į vasario 22-ą. Tuo metu Rusija Ukrainos pasienyje telkė karius.

„Pasak žvalgybos ataskaitų ir užsienio valstybių, slapta operacijos dalis prasidėjo vasario 20 d., kai buvome atsidūrę ant ribos, o 27-ą prasidėjo atviroji fazė, kai buvo užimtas Krymo ministrų kabinetas ir Aukščiausioji Taryba“, – sakė O. Turčynovas.

Laivyno vado asistentė Maryna Kanaliuk pastebėjo, kad 2014-ųjų sausio gale ir vasario pradžioje Sevastopolyje pasirodė daugybė jaunesnių nei 35 metų atletiško sudėjimo vyrų. Jie kalbėjo „specifiniu akcentu“ ir aiškiai nebuvo susipažinę su miestu. Netrukus, pasak M. Kanaliuk, šie vyrai ėmė blokuoti jos karinį padalinį, o vėliau atsirado „vietinės savigynos grupės“.

Julijus Mamčuras, tuo metu buvęs vieno pagrindinių Kryme Balbeko aeorodromo vadas, teisme sakė: „Prisidengdama olimpiada Sočyje, Rusija sutelkė galingus karines formuotes, apsimesdama, kad jie skirti palaikyti saugumą Sočio olimpinių žaidynių metu.“

Sočio žiemos olimpinės žaidynės vyko 2014-ųjų vasario 7–23 d. Sočis yra Rusijos Krasnodaro krašte, kurį nuo Krymo skiria Kerčės sąsiauris.