Žvelgiant iš Kremliaus perspektyvos, taika, grindžiama Paryžiaus chartija, – tai karas Vakarų primestomis sąlygomis. Bet nors ir įsivaizduoja esanti nuolatinio karo su Vakarais būklėje, Rusija baiminasi ne karinės invazijos, rašo Europos užsienio reikalų tarybos vyriausiasis analitikas Gustavas Gresselis šios idėjų kalvės svetainėje publikuojamoje politikos apžvalgoje.
Pasikeitęs Maskvos statusas jos netenkina
Maskvai visai patiko jos pasaulinis statusas paskutiniaisiais Šaltojo karo etapais. Tuomet Sovietų Sąjunga buvo „antrojo pasaulio“ lyderė, mėgavosi absoliučia valdžia savo įtakos zonoje, paskutiniame globalaus masto kariniame konflikte ji buvo nugalėtoja, o su JAV varžėsi kaip lygi su lygia kiekviename pasaulio kampelyje ir kiekvienu svarbesniu tarptautinės politikos klausimu, primena G. Gresselis.
Be to, nemažai sovietų lyderių tikėjo, kad šalies viduje jiems niekas negresia – KGB buvo patikėta tvarkytis su disidentais ir opozicija. Bene vienintelis dalykas, kurio baiminosi sovietų karo strategai – tai technologinis ir organizacinis NATO pranašumas.
Baigiantis Šaltajam karui skaitmeninės revoliucijos pradžia, vis pažangesnių ginklų sistemų atsiradimas ir vis didėjantis karinių operacinių lankstumas kėlė nerimą, kad Sovietų Sąjunga pradeda beviltiškai atsilikti ir nebepasivys Vakarų. Susirūpinimą kėlė ir tai, kad JAV vidutinio nuotolio branduolinės raketos Europoje būtų galėjusios suduoti mirtiną smūgį.
Ginklų kontrolės susitarimai leido Maskvai „išsaugoti veidą“ ginklavimosi varžybose, kurių ji nebūtų galėjusi laimėti jokia protu suvokiama kaina – taip ir atsirado Įprastinių ginkluotųjų pajėgų Europoje sutartis (CFE) ir Vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų sutartis su JAV (INF), aiškina ekspertas.
Vėlyvoji Sovietų Sąjunga buvo status quo galybė. Šiuolaikinė Rusija yra revizionistinė. Maskva nori persiderėti žaidimo taisykles, įsivyravusias Europoje po 1991-ųjų, nes Kremliui jos atrodo nepriimtinos. Rusija nori atkurti savo įtakos zoną, sustiprinti savo padėtį pasaulyje ir sulaukti didesnio pripažinimo iš Vakarų. Viso to Kremlius reikalavo daugybe skirtingų būdų. Vienas ryškesnių – 2008 m. Rusijos pasiūlyta pan-europinė saugumo sutartis. Siekdama savo revizionistinių užsienio politikos tikslų, Maskva nevengia naudoti ir karinio spaudimo.
Vakaruose įžvelgia ne invazijos, o destabilizacijos grėsmę
Pasak G. Gresselio, Rusija iš tiesų nesibaimina konvencinės karinės invazijos iš Vakarų, priešingai nei skalambija Kremliaus propagandos ruporai, kuriems NATO – priešas už vartų. Maskvą labiau neramina grėsmės šalies viduje. Rusijos lyderiai įtaria, kad Vakarai su savo žvalgybos agentūrų, nevyriausybinių organizacijų ir švelniosios galios pagalba „suorganizavo“ spalvotąsias revoliucijas ir kitus neramumus Rusijos pašonėje.
Paradoksalu, bet Rusijos karo literatūroje hibridinis karas – tai Vakarų, ypač JAV, operacijos Gruzijoje 2003 m., Ukrainoje 2004 ir 2013-aisiais, Vidurio Rytuose 2011 m. Žvelgiant iš Rusijos perspektyvos, ji viso labo perėmė hibridines priemones iš Vakarų kaip naują karybos rūšį.
Prezidento Vladimiro Putino akimis, Vakarų lyderiai, ypač Hillary Clinton, yra atsakingi už opozicijos protestus Rusijoje po 2011 m. prezidento rinkimų. Būtent ši prielaida galėjo tapti svarbiausiu motyvu Rusijai kištis į JAV prezidento rinkimus 2016 m. Panašiai sovietų lyderiai Vakarams vertė kaltę dėl neramumų Rytų Berlyne (1953 m.), Vengrijoje (1956 m.), Čekoslovakijoje (1968 m.) ir Lenkijoje (1980–1981 m.), primena analitikas.
Taika – tai karas
G. Gresselis atkreipia dėmesį, kad šiuolaikinėje Rusijos karinėje doktrinoje šalies destabilizacija „iš vidaus“ vertinama kaip didžiausia grėsmė šalies saugumui. Atitinkamai, šalies karinės struktūros ir sukarintos organizacijos aktyviai vykdo operacijas, skirtas užkardyti galimus sukilimus ir protestus. Daugelis tokių operacijų glaudžiai koordinuojamos su Rusijos ir NATO karo simuliacijomis, taip leidžiant numanyti, kad Maskvai šie dalykai – susiję.
Atsižvelgiant į šį kontekstą, anot eksperto, nesunku suprasti, kodėl ginklų kontrolės režimai, kurie Sovietų Sąjungai buvo naudingi, dabar Maskvai nebepatinka. Helsinkio susitarimai ir Paryžiaus Chartijoje akcentuojama demokratija bei žmogaus teisės dabartinei Rusijos valdžiai atrodo kaip Vakarų ardomosios veiklos įrankis – tad šiuos tarptautinius susitarimus Kremlius šiandien vertina kaip šališkus Vakarų naudai. Iš Maskvos perspektyvos, taika, grindžiama Paryžiaus chartija, – tai karas Vakarų primestomis sąlygomis.
Nors Rusija nemenkai investavo į savo vykdomą ardomąją veiklą ir informacinę karybą, jos propagandos ruporai neįgijo realios įtakos Vakaruose ir tegali šlietis prie ekstremistų Europos politinių sistemų pakraščiuose.
Efektyviausias būdas Maskvai atsverti savo švelniosios galios trūkumą – gebėjimas projektuoti karinę galią artimiausioje kaimynystėje. Bet tam, kad priverstų Vakarų politikus rimtai baimintis Kremliaus karinio keršto ir tokiu būdu atgrasytų Vakarus nuo menamų mėginimų kištis į Rusijos vidaus gyvenimą, Maskvai pirmiausia reikia sukurti puolamuosius pajėgumus prieš Vakarus.
Todėl Rusijos kariuomenė ir mėgina išnaudoti įvairiausias Vakarų silpnybes – nepakankamai apsaugotas teritorijas ir komunikacijos kanalus, pažeidžiamą kritinę infrastruktūrą, politinės valios, laiko ar pasirengimo trūkumą – kad susikurtų karinį pranašumą, aiškina G. Gresselis.
Geriausia gynyba – puolimas
Kai Kremlius skelbia, kad NATO yra „grėsmė“ Rusijos kaimynystei, turima omenyje tai, kad aljansas neleidžia jai stiprinti puolamuosius pajėgumus. O remiantis Maskvos logika, jei ji praras puolamąją galią, nebegalės atgrasyti Vakarų nuo mėginimų destabilizuoti Rusiją iš vidaus.
G. Gresselis primena, kad Rusijos karinė mintis – ir caro laikų, ir sovietmečio, ir šiuolaikinė – visuomet koncentravosi į puolimą. Maskvos logika: ne laukti puolimo ir jį atremti, bet geriau smogti pirmai, vykdyti operaciją savo sąlygomis ir eksportuoti karą į priešo teritoriją. Šalies istorinės traumos – prancūzų įsiveržimas 1812-aisiais ir nacių – 1941-aisiais – dažnai įvardijamos kaip Maskvos mąstymo atspirties taškai, net jei kitos Europos šalys priešų invazijas patyrė žymiai dažniau ir nuo jų nukentėjo smarkiau.
Rusijos karo teoretikai pabrėžia įsitikinimą, kad net jei svarbiausias karinių pajėgų tikslas yra apginti Rusijos strateginius interesus, jų pirmoji priemonė visuomet turi būti puolimas. Be to, Rusijos strateginiai gynybos interesai visuomet pirmiausia susiję su gebėjimu dominuoti artimiausioje kaimynystėje ir ją įbauginti, o ne su savo sienų gynyba. Bet kuriame kare Rusijos karo vadai siekia kuo greičiau pradėti puolimą.
Ekspertas atkreipia dėmesį, kad tai, ką Rusijos karinė literatūra vadina atgrasymu, Vakarai vadina prievarta, nes siekiama ne tik įtikinti oponentus atsisakyti priešiškų veiksmų Rusijos atžvilgiu, bet ir priversti juos gerbti negynybinius Maskvos interesus.
Rusijos karinėje mintyje riba tarp karo ir taikos – išsitrynusi, o gal net ir visai neegzistuoja. Lygiai taip pat – ir riba tarp puolimo ir gynybos. Rusijos saugumo struktūros radikaliai interpretuoja karo mastytojo Carlo von Clausewitzo suformuluotą principą, kad karas – tai ginkluota kova tarp dviejų oponentų, mėginančių vienas kitam primesti savo valią. Kitaip tariant, karas tėra smurto proveržis prievartos varžybose, kurios vyksta ir taikos metu, – arba paprasčiausiai, politikos tęsinys kitomis priemonėmis.
Nuolatinio karo būklė
Rusijos karinė prievarta (kaip ją apibrėžia Vakarų mąstytojai) yra neatsiejama jos bendro prievartos mechanizmo dalis – šalia ekonominės, politinės, religinės, ideologinės, psichologinės ir kultūrinės prievartos, aiškina G. Gresselis.
Kremliaus akimis žiūrint, karas – ne vien reguliariosios kariuomenės reikalas. Jame dalyvauja ir korumpuoti ar įbauginti politikai, piliečių judėjimai, nevyriausybinės organizacijos, žiniasklaida, privatus verslas, finansų institucijos, religinės grupės ir institucijos, kriminalinės grupuotės, nereguliarioji kariuomenė, sukilėliai, tarptautiniai teroristų tinklai, samdiniai, privačios karinės kompanijos, žvalgybos agentūros, slaptosios specialiųjų operacijų pajėgos ir net taikdariai.
Jei kurios nors iš šių grupių kritikuoja Rusijos valdžią, Kremliui tai signalas, kad jos yra prieš Maskvą nukreipto Vakarų plano dalis. Iš esmės, pastebi analitikas, Rusija mano, kad yra nuolatinėje karo su Vakarais būklėje, tad visus savo veiksmus laiko pateisinamu atsaku į Vakarų agresiją. Labiausiai matoma iš tokių atsako priemonių – Rusijos informacinio karo kampanija prieš Vakarus.
Kitas svarbus Rusijos santykių su Vakarais aspektas – jos karinės galios projekcijos ir bauginimas užslėptais kariniais pajėgumais. Operacijos prieš Vakarus, kurias Rusija repetuoja savo karinėse pratybose „Zapad“ (rusų k. – Vakarai), kliaujasi greičiu ir netikėtumo faktoriumi, o ne brutalia jėga ir dideliu karių skaičiumi. Jos kuriamos taip, kad sukeltų Vakarams strateginį šoką, priblokštų ir suglumintų priešininkų politines sistemas, o tai leistų Rusijai pradėti diktuoti savo sąlygas mūšio lauke, kol Vakarai dar nespėjo sutelkti ir panaudoti savo pranašesnės karinės galios, rašo G. Gresselis.
Taikos rūkas – šiuolaikinės Rusijos ginklas
Žvelgiant iš Vakarų perspektyvos, Rusijos agresyvi laikysena, polinkis į prevenciniais smūgiais ir puolimu grįstą karybą, ir nuolat pasikartojantys „apsiskaičiavimai“ vertinant Europos veiksmus verčia daryti prielaidą, kad derėtų rimčiau imtis ginklų kontrolės ir savitarpio pasitikėjimo stiprinimo priemonių. Tačiau panašu, kad Rusija nėra suinteresuota, kad jos santykiai su Vakarais taptų labiau nuspėjami, mano ekspertas.
Pasak jo, Maskvos pasitraukimas iš CFE ir selektyvus kitų ginklų kontrolės susitarimų įgyvendinimas – ypač Vienos dokumento ir Atviro dangaus sutarties – padeda jai siekti užsibrėžto tikslo: kurstant baimę didinti galią savo kaimynystėje. Kuo mažiau skaidrumo, nuspėjamumo ir pasitikėjimo – tuo labiau Rusijos kaimynams tenka spėlioti, kas dedasi Kremliaus galvose, ir kiek tikėtinas ginkluotas kerštas, jei Rusijai staiga pasirodytų, kad kaimynai nerodo jai deramos pagarbos.
Rusijos nenoras būti skaidria ir nuspėjama yra ne laikinas, bet struktūrinis, įsitikinęs teksto autorius. Maskvos slapukavimas ir dviprasmiškas elgesys kyla ne iš nepasitikėjimo Vakarais ar diplomatinio balansavimo ties pavojinga riba, bet iš strateginio išskaičiavimo, kad tai leis išsaugoti Rusijos karinę galią NATO rytiniame flange.
Šio fakto nepakeisi jokiu dialogu ar jokiomis įtraukimo priemonėmis. Rusijos politikai ir pareigūnai puikiai supranta, kad Vakarai trokšta daugiau skaidrumo – būtent dėl to Maskva jo ir nesuteiks, įsitikinęs G. Gresselis.
