Pasaulyje

2019.03.24 11:50

Kur šiemet kryps Kremliaus strategų žvilgsniai: išpuoliai prieš Baltijos šalis – nauja realybė

Galina Vaščenkaitė, LRT.lt2019.03.24 11:50

Saugumo ekspertas Tomas Jermalavičius portalui LRT.lt sako, kad siųsti tankų į Lietuvą Kremlius dabar neišdrįstų, o štai Aliaksandrą Lukašenką vieną dieną gali ištikti kitoks likimas. Pasak analitiko Mariaus Laurinavičiaus, jei Maskva ryšis naujam atviram karui, labiausiai tikėtina, kad taikinys bus Artimuosiuose Rytuose. Abu įsitikinę: intensyvinti karo veiksmus Ukrainoje Kremliui neapsimoka – bent jau šiemet.

Rusijai nėra skirties tarp taikos ir karo: jeigu norimo rezultato nepavyksta pasiekti hibridinėmis priemonėmis, per politinės įtakos operacijas – Kremlius imasi karinių būdų, sako Vilniaus politikos analizės instituto vyriausias analitikas M. Laurinavičius.

Taline įsikūrusio Tarptautinio gynybos ir saugumo centro tyrėjas ir studijų direktorius T. Jermalavičius primena: jau turėjome nemažai progų įsitikinti, kad Kremliaus režimas yra linkęs naudoti karinę galią. „Tai kaip važiavimas dviračiu: kai jau pradėjai – negali sustoti, tenka minti, nes kitaip nugriūsi“, – sako jis.

Kaip Kremlius pasirenka taikinius?

Abu LRT.lt pašnekovai pabrėžia, kad Vladimiro Putino režimas yra oportunistiškas. Aišku, jis turi apibrėžęs savo interesus ir identifikavęs grėsmes, bet konkretūs Kremliaus veiksmai tarptautinėje arenoje labai priklauso nuo to, kokios progos ar galimybės jam iškyla. Be to, pasak T. Jermalavičiaus, atsižvelgiama ir į vidaus politikos poreikius – ar tam tikru metu yra būtinybė konsoliduoti visuomenę, nukreipti dėmesį nuo sunkumų, padidinti paramą režimui.

Taigi Maskva neabejotinai reaguoja į konfliktus ar neramumus, kuriuos mato kaip keliančius grėsmę, ir nuolat „purena“ dirvą savo įtakos sklaidai. „Bet nemanau, kad Kremlius turi susidaręs sąrašą šalių, kurias 2019 m. ruošiasi „pataršyti“, paspausti panaudodamas karinę jėgą“, – sako pašnekovas.

Visgi iš Rusijos strateginių dokumentų labai aiškiai matyti jos interesų kryptys. Nors Maskva ir bando reikšti pretenzijas į globalios galybės statusą, iš esmės ji lieka tik regionine. Atitinkamai, tie regionai, kurie ribojasi su pačia Rusija ar jos sąjungininkais, Kremliui yra pagrindinis prioritetas, įsitikinęs T. Jermalavičius.

M. Laurinavičius mano, kad ilguoju laikotarpiu svarbiausiu Rusijos strateginiu prioritetu taps Arktis. Tačiau kol kas Kremliaus dėmesio centre – Artimieji Rytai, Juodosios jūros regionas ir Balkanai. Tik po jų, analitiko nuomone, rikiuojasi Ukraina, o Baltijos ir Šiaurės šalys šiame prioritetų sąraše – dar žemiau.

Pašnekovas priduria, kad Maskva suinteresuota mažais, lengvai laimimais karais. Jis sako, kad nustebtų, jei šiuolaikinė Rusija įsiveltų į didelį konfliktą, kurio negali laimėti, panašų į Afganistano karą.

Ukrainoje karas rusens, bet naujai neįsiliepsnos

Karo eskalacijos Ukrainoje abu LRT.lt pašnekovai neprognozuoja. Anot M. Laurinavičiaus, dabar Kremlius susikoncentravęs ne į Donbasą, bet į „nematomą karą“ visoje Ukrainos teritorijoje: vidaus padėties destabilizavimą, įtakos operacijas prieš pavasario prezidento, o rudenį – parlamento rinkimus.

Tai, kad atviras agresijos proveržis Kerčės sąsiauryje 2018 m. lapkritį, priešingai nei daugelis prognozavo, netapo naujos plataus masto karinės operacijos pradžia, M. Laurinavičiui patvirtina jo įsitikinimą: Rusija nėra suinteresuota dar didesniu karu. Kremliaus uždavinys buvo kitas: pademonstruoti visišką Azovo jūros kontrolę, o paskui – įsigalėti (žinoma, jei pavyks susitarti su Turkija) ir Juodojoje jūroje. Analitiko vertinimu, tai viena iš svarių priežasčių, kodėl Kremliui reikėjo Krymo – ne tik dėl V. Putino reitingų, įsivaizduojamos „istorinės teisybės“ ar propagandos tikslais.

M. Laurinavičiaus vertinimu, konflikto Donbase (dabar jau, iš esmės, įšalusio) kaina Rusijai buvo minimali: tiesa, įvestos Vakarų sankcijos, bet žuvusiųjų santykinai nedaug. Be to, Rusijos visuomenės akimis, jei žuvusieji buvo savanoriai ar privatūs kontraktininkai – patys kalti, cinišką Kremliaus logiką aiškina analitikas. O didelis, pilnos apimties karinis konfliktas su Ukraina, į kurį jau tektų siųsti reguliariąją kariuomenę, kainuotų labai brangiai – ne tik ekonomiškai ar dėl Vakarų reakcijos, bet pirmiausia – dėl grįžtančių namo karstų, aiškina pašnekovas.

Jo nuomone, V. Putinas net būtų linkęs formaliai grąžinti Donbasą Ukrainai (aišku, išlaikydamas ten savo įtaką), jei Kijevas sutiktų su Kremliaus sąlygomis: sumokėti už regiono atstatymą. M. Laurinavičius sako, jog tikisi, kad Ukraina su tuo niekada nesutiks, bet Kremliui toks scenarijus būtų geriausias.

T. Jermalavičius nepritaria M. Laurinavičiaus vertinimui, kad karą Donbase galima laikyti įšalusiu konfliktu. Spaudimas ten nuolat palaikomas, kiekvieną savaitę skelbiami pranešimai apie žuvusius ir sužeistus ukrainiečių karius ir civilius, primena jis.

Jis pabrėžia, kad agresija Donbase ir Krymo aneksija Kremliui tapo Pyro pergale, konsolidavusia prieš Rusiją ir Vakarų pasaulį, ir Ukrainos visuomenę – net rusakalbius Ukrainos piliečius, anksčiau gal ir nelaikiusius savęs patriotais. „Reikia gerai pasistengti ir turėti talentą, kad susikurtum tokį priešą“, – ironizuoja LRT.lt pašnekovas.

Tad T. Jermalavičiaus argumentas, kodėl Kremlius nestiprins karinės agresijos Ukrainoje, bent jau iki prezidento ir parlamento rinkimų, – nes taip tik padėtų priešiškiausiai Rusijos atžvilgiu nusiteikusiems Ukrainos politikams susižerti daugiau balsų. Be to, ir Ukraina nebėra ta pati, kokia buvo 2014–2015 m. – jos kariuomenė sustiprėjusi ir duotų rimtą atkirtį.

Jeigu „ne tas“ kandidatas bus išrinktas prezidentu arba „ne ta“ partija laimės Rados rinkimuose, galbūt Kremliui vėl gali kilti minčių apie platesnę karinę eskalaciją, svarsto T. Jermalavičius. Be to, naują progą Maskva galėtų pamatyti ir galbūt išnaudoti, jei Ukraina patirtų itin smarkų sukrėtimą – tokį, kuris sukeltų nesuvaldomą chaosą, politinį paralyžių, itin neigiamai atsilieptų kariuomenės ir žvalgybos efektyvumui.

Eksperto nuomone, daug priklausytų ir nuo Rusijos vidaus politikos dinamikos bei nuo to, ar Vakarai išlaikys interesą ir dėmesį Ukrainai. Bet kol kas, anot jo, Maskva nerengs naujo karinio puolimo, bet toliau išnaudos esamą situaciją Donbase ir Kryme kaip įtampos palaikymo, karinės galios demonstravimo, spaudimo Kijevui priemonę.

Baltarusija gali „prisižaisti“

T. Jermalavičius pastebi, kad kaimynystėje turėtume stebėti dar vieną mums itin aktualų galimos Rusijos agresijos vektorių – Baltarusiją. Jos prezidentas Aliaksandras Lukašenka jau daug metų balansuoja tarp gilesnės integracijos, glaudesnės sąjungos su Rusija ir nepriklausomos politikos. „Vieną dieną gali ir prisibalansuoti“, – perspėja ekspertas.

Jis neatmeta galimybės, kad Kremliui suintensyvinus spaudimą, A. Lukašenka gali apsiskaičiuoti ir sulaukti griežto atsako iš Maskvos. Ypač jei ši paranojiškai įžvelgtų, kad Baltarusija slysta iš jos įtakos zonos.

Pasipriešinti Rusijos kariniam spaudimui ar, juo labiau, agresijai Baltarusijai būtų sunku: jos karinės ir saugumo struktūros persmelktos Rusijos įtakos. Jei ir atsirastų pasipriešinimo židinių, jie būtų silpni, aiškina pašnekovas.

Tad, jo manymu, jei Maskva apsispręstų, atvirų karinių veiksmų jai nė neprireiktų – užtektų parodyti karinę galią ir karinė intervencija be mūšio taptų paskutiniu „sąjunginės valstybės“ kūrimo – Baltarusijos sunaikinimo – akordu. Pavyzdžiui, po kurių nors planinių bendrų karinių pratybų jose dalyvavusios Rusijos karinės pajėgos pasiliktų Baltarusijoje.

Iš tiesų situacija būtų sprendžiama politinėje dimensijoje, o Rusijos karinė galia – tik demonstruojama fone, panašiai, kaip 1940-aisiais Maskva pasielgė su Baltijos valstybėmis, svarsto T. Jermalavičius.

Bastionas Sirijoje žada naujas lengvas pergales

Karas Sirijoje Rusijai – jei dar ir nebaigtas, tai artėja prie pabaigos, sako M. Laurinavičius. Tačiau abiejų pašnekovų nuomone, neverta tikėtis, kad Rusija iš šios šalies pasitrauktų. Santykinai nesunkiai Kremlius Sirijoje susikūrė bastioną, kuris leidžia jam dar labiau įsitvirtinti Artimuosiuose Rytuose – regione, kuris Maskvos prioritetų sąrašo pirmosiose pozicijose išlieka nuo Sovietų Sąjungos laikų.

Rusijos intervencija Sirijoje buvo sėkminga dėl to, kad ji puikiai išnaudojo Vakarų valstybių, ypač – buvusios JAV administracijos ten padarytas klaidas. Tad ir dabar JAV pajėgų išvedimas iš Sirijos ir galimas pasitraukimas iš Afganistano tik paskatins dar didesnį Kremliaus aktyvumą Artimuosiuose Rytuose, mano ekspertai.

M. Laurinavičius primena, kad Rusija labai aktyviai veikia Jemene ir Libijoje – remia įvairias kovojančias grupuotes, jas kiršina tarpusavyje ir taip didina savo įtaką. Jo manymu, jeigu Kremliui ir toliau pavyks savo tikslų šiose šalyse siekti svetimomis rankomis, per įtakos operacijas ar hibridinėmis priemonėmis, galima tikėtis, kad atvirų karinių veiksmų ji nesiims. Bet jei nepavyktų, galimas ir Sirijos scenarijaus pakartojimas.

Nors nuspėti, kada ir kur kitą kartą Rusija pradės atvirus karinius veiksmus, neįmanoma – labiausiai tikėtina, kad tai įvyks Artimuosiuose Rytuose, sako ekspertas.

T. Jermalavičius atkreipia dėmesį, kad Rusija tampa realia žaidėja Artimuosiuose Rytuose (ko anksčiau nėra buvę), o tai suteikia jai galimybių gerinti galios balansą su Iranu, Iraku, Turkija ir aibe kitų žaidėjų. Net tradiciniai JAV sąjungininkai jau ima pripažinti Kremliaus įtaką regione.

Pavyzdžiui, buvo pasirodžiusi informacija, kad Jungtiniai Arabų Emyratai esą svarstė galimybę įsigyti rusiškos ginkluotės, kuri „dūlėtų kažkur dykumoje“, nes jos techniškai neįmanoma integruoti į JAE jau turimą. Tad toks žingsnis, jei būtų žengtas, traktuotinas kaip reveransas raumenis auginančiai Rusijai, pastebi T. Jermalavičius.

Beje, pasak jo, panaši ir Kremliaus įsitraukimo Balkanuose logika. Ten Rusijai irgi neblogai sekasi „gadinti nervus“ NATO ir Europos Sąjungai, įvarinėti pleištus tarp regiono valstybių, kurti chaosą ir destabilizuoti situacijč. Tai suteikia Maskvai galimybes didinti savo ir mažinti Vakarų įtaką regione.

Grėsmės Baltijos valstybėms – ne karinės

Lyginant su aptartais regionais, Lietuva (kaip ir Latvija bei Estija) gali jaustis ramiau, tikina pašnekovai. Žinoma, Kremlius ir toliau taikys nekarines įtakos ir poveikio priemones (informacines, kibernetines, ekonomines), vykdys provokacijas ir demonstruos karinę galią, mėgindamas destabilizuoti situaciją.

Tačiau, kaip sako T. Jermalavičius, visa tai jau tapo naująja realybe – turime priprasti joje gyventi, mokėti pasipriešinti ir, jei reikia, galbūt netgi pereiti į kontratakas.

Jis pabrėžia, kad NATO skyrė daug dėmesio mūsų saugumui, o ir pačios Baltijos šalys sustiprino savo atsparumą bei gynybinius pajėgumus. Nepaisant „Brexito“, NATO ir ES demonstruoja susitelkimą ir solidarumą, tad Kremliui būtų neišmintinga pamėginti jų tvirtumą testuoti karinėmis priemonėmis, svarsto T. Jermalavičius.

Anot jo, situacija galėtų pasikeisti nebent dėl labai stipraus sukrėtimo – pavyzdžiui, jei Donaldas Trumpas iš tiesų pamėgintų išvesti JAV iš NATO. Baltijos šalims tai būtų geopolitinė katastrofa, o Maskvai atsivertų visiškai naujos galimybės ir progos.

Visgi bent jau artimiausiu metu, tiesioginės intervencijos grėsmės iš Rusijos pusės nematyti. „Nors Kremliaus režimas mėgsta rizikuoti, bet šiuo atveju ta rizika būtų per stipri“, – įsitikinęs T. Jermalavičius.

Naujausi

Paieškos rezultatai

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius