Pasaulyje

2019.03.10 12:54

Ekspertas: Kremlius primena poliklinikos darbuotoją, turintį visas šalių ligos istorijas

Maskva suprato, kad norint daryti poveikį kitų šalių vidaus politikai, nebūtina ieškoti didelių Rusijos simpatikų – tereikia silpninti oponentų visuomenes jas skaldant, įsitikinęs politologas Nerijus Maliukevičius. Jo ukrainietis kolega Jevgenas Magda vaizdžiai iliustruoja šį teiginį. „Kremlius primena poliklinikos darbuotoją, kuris turi visas ligos istorijas ir pasitelkiant jas, siekdamas savo interesų, kiršina skirtingus pacientus“, – sakė jis portalui LRT.lt.

Ukrainiečių politologas, Kijeve įsikūrusio Pasaulio politikos instituto direktorius Jevgenas Magda įsitikinęs, kad 2019 m. Rusija stengsis aktyvuoti „rinkiminius ginklus“. Kremlius puikiai supranta, kad šiuo metu pasaulyje nėra įstatymų, kurie leistų apriboti kišimąsi į rinkimus, ir tai labai aktyviai išnaudos, siekdamas savo interesų.

Anot J. Magdos, 2019 m. pirmoje pusėje Kremlius turi bent kelis svarbius taikinius: parlamento rinkimus ir referendumą dėl jo narių skaičiaus mažinimo Moldovoje vasario 24 d., prezidento rinkimus Ukrainoje (pirmas turas – kovo 31 d.), Europos Parlamento rinkimus gegužės pabaigoje ir, žinoma, prezidento rinkimus Lietuvoje.

Kolegai iš Ukrainos pritaria ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) dėstytojas ir tyrėjas Nerijus Maliukevičius. Jis primena, kad Vladimiro Putino akimis, buvusi posovietinė erdvė yra Rusijos interesų laukas. Tad joje organizuojami rinkimai visada buvo ir liks Kremliaus dėmesio centre.

Kremliaus tikslus lemia ne tik norai, bet ir galimybės

LRT.lt pašnekovai pabrėžia, kad Rusijos kišimasis į kitų šalių rinkimus nebūtinai reiškia, jog Kremlius juose turi savo statytinių. Kartais net sunku numanyti, kuris iš kandidatų Maskvai būtų parankiausias. Pavyzdžiui, artėjančiuose Lietuvos ir Ukrainos prezidentų rinkimuose abu ekspertai tokių nemato – bent jau tarp turinčių realių šansų laimėti.

J. Magda pastebi, kad neretai lengviau identifikuoti kandidatą, kurio pergalė Kremliui būtų blogiausias scenarijus. Pavyzdžiui, Ukrainoje, anot politologo, Maskvai tinka bet kokia valdžia, išskyrus dabartinę. „Su ja Kremliui nepavyksta susitarti ir tai Rusiją pastebimai erzina“, – sako jis. Pašnekovas priduria, kad atvirai, žinoma, prielankumas nebus rodomas jokiam kandidatui – dabartinėje situacijoje tai būtų meškos paslauga. Tačiau bus kurstomas nepasitenkinimas dabartine valdžia.

Eksperto nuomone, Kremliaus keliami tikslai, naudojamos priemonės ir, pagaliau, poveikio rinkimams galimybės smarkiai skiriasi ES ir ne ES šalyse. Pavyzdžiui, Moldovoje, kur Rusijos žiniasklaidos skvarba didelė, o Padniestrės klausimas – vis dar neišspręstas, Kremlius turi nemažai poveikio mechanizmų ir gali atvirai „žaisti“ priklausomybės nuo Rusijos korta.

Ukrainoje po Krymo aneksijos ir tebesitęsiant karui Donbase apie atsigręžimą į Rusiją ar susitaikymą, anot J. Magdos, viešai kalbėti neišdrįstų nė vienas kandidatas. Tačiau visuomenei, pavargusiai nuo karo, bus bandoma įpiršti taikos bet kokia kaina (suprask, Maskvos sąlygomis) idėją – ir politikus, kurie ją palaikytų. Spalį planuojamuose Ukrainos parlamento rinkimuose Rusija stengsis mažų mažiausiai susikurti „kontrolinį parlamentarų paketą“.

ES šalyse Rusijos tikslas – ne tik pademonstruoti, kad yra pajėgi paveikti jų politinį klimatą, bet susilpninti pačią bendriją, sukurti prielaidas, kad ji būtų „ištampyta po gabaliuką“, kurie kiekvienas vystytųsi atskirai ir skirtingomis kryptimis. Todėl Kremliui parankūs politikai, kurie kalba apie neišvengiamą ar net būtiną ES žlugimą, ragina grįžti prie tautų Europos – kaip Marine Le Pen Prancūzijoje ar Matteo Salvini Italijoje, aiškina J. Magda.

Jis pabrėžia, kad Kremlius aiškiai suvokia neturintis galimybių per Europos Parlamento rinkimus visiškai „perlaužti situaciją“, tačiau siekia bent jau paversti Europos Parlamentą „saliamiu“: kad jame būtų daugybė mažyčių frakcijų, o šiuo metu didžiausių tradicinių politinių jėgų – Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) ir Socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso frakcijų – pozicijos susilpnėtų.

Kas Kremliaus „įrankių dėžėje“?

N. Maliukevičius primena, kad Vakarų visuomenė apie Kremliaus poveikio taktikas nemažai sužinojo iš Maskvos kišimosi į 2016 m. JAV prezidento rinkimus tyrimo.

Pirmiausia vykdomos kibernetinės atakos, siekiant įsibrauti į reikšmingos informacijos turinčių asmenų elektroninį paštą (pvz., tokiu taikiniu tapo demokratų kandidatės Hillary Clinton kampanijos vadovas Johnas D. Podesta). Tuomet pavagiama informacija ir (ne iš karto, o tik sulaukus tinkamo momento) panaudojama šantažui arba „išmetama“ viešam vartojimui, siekiant diskredituoti konkretų politiką, partiją, instituciją ar kurį kitą taikinį, aiškina ekspertas.

Abu LRT.lt pašnekovai neatmeta galimybės, kad tiek Lietuvoje, tiek Ukrainoje Kremlius gali organizuoti ir programišių atakas, nutaikytas tiesiogiai į rinkimų infrastruktūrą. J. Magda primena, kad 2004 m. per rinkimus jo šalyje jau buvo fiksuotas nesankcionuotas įsiskverbimas į rinkimų komisijos serverius.

Tačiau ekspertas neprognozuoja tokio masto kibernetinių atakų, kurių nebūtų įmanoma neutralizuoti. Anot jo, žymiai paprasčiau destabilizuoti situaciją ir įrodinėti, kad rinkimų rezultatai – kokie jie bebūtų – yra suklastoti, negu įsilaužus į serverius iš tiesų juos pakeisti. Esminis bet kokių programišių atakų trūkumas – jos visada palieka pėdsakus, kurie vienaip ar kitaip nuveda iki organizatorių, primena J. Magda.

N. Maliukevičius priduria, kad ir Lietuvoje rinkimų laikotarpiu galime sulaukti nedidelių taktinio lygmens kibernetinių atakų, kuriomis siekiama ne padaryti realią žalą, ar suklastoti rinkimus, bet patikrinti, ar mūsų informacinės sistemos turi spragų, kurios, prireikus, galėtų būti išnaudojamos ateityje. Tokia taktika Rusijos karinėje strategijoje vadinama „žvalgyba mažo mūšio priemonėmis“, aiškina jis.

Visgi politologas pabrėžia, jog klaidinga įsivaizduoti, kad Kremliaus kišimasis į rinkimus apsiriboja kibernetinėmis atakomis prieš rinkimų komisijas arba propaganda. Iš tiesų, Maskva vykdo sofistikuotas, kompleksines operacijas, kurios nėra momentinės, bet gana ilgai planuojamos ir įgyvendinamos.

Be to, anot jo, nors pastaruoju metu sparčiai išpopuliarėjo naujoviškai skambančios hibridinių grėsmių ir informacinio karo sąvokos, Lietuvai ir kitoms mūsų regiono šalims Rusijos kišimasis į rinkimus – ne naujiena. Kremlius visuomet bandė tai daryti, pasitelkdamas tradicines „tamsios galios“ priemones: korupcinio poveikio schemas, papirkinėjimą, neaiškias verslo įtakas, energetinį spaudimą ir t.t. Šie senieji poveikio būdai, pasak N. Maliukevičiaus, iš Kremliaus „įrankių dėžės“ niekur nedingo ir nedings.

„Jeigu diskutuodami, kaip apsaugoti mūsų rinkimus ir politinę sistemą, kalbėsime vien apie trolius ir informacines grėsmes, galime atsidurti labai blogoje situacijoje, nes pražiūrėsime tradicines agresyvaus spaudimo ar poveikio priemones“ – įspėja politologas.

J. Magda jam antrina. Jis pasakoja, kad Ukrainoje su Maskvai neparankia dabartine valdžia konkuruojantiems kandidatams Kremlius „atidaręs gerų paslaugų biurą“ – siūlo nemenkas grynųjų pinigų sumas, organizacinius išteklius, žmones, turinčius patirties ir įtakos regionuose. Na, ir žinoma, organizuoja plataus masto poveikio kampanijas – be kita ko, išnaudodamas ir ukrainietišką žiniasklaidą.

Ne kiekvieną krizę Kremlius sukelia, bet visas – išnaudoja

N. Maliukevičius atkreipia dėmesį, kad nebūtinai visų poveikio kampanijų pėdsakai veda į Kremlių. Pavyzdžiui, prieš Švedijos visuotinius rinkimus, vykusius 2018 m. rugsėjo 9 d., nors ir buvo pastebėtas trolių, remiančių kraštutinės dešinės kandidatus, suaktyvėjimas, neatrodo, kad jie turėjo tiesioginių sąsajų su Rusija. Didelių kompleksinių Kremliaus operacijų nebuvo fiksuota.

Panašiai, eksperto nuomone, nebūtinai Kremliaus ausys kyšo ir už vadinamųjų mediageninės kilmės krizių – medijų sukeltos panikos, smarkiai supriešinančios visuomenę (pavyzdžiui, miškų kirtimo, smurto prieš vaikus, įvaikinimo užsienyje, šauktinių ar kitais rezonansiniais klausimais). Tokios krizės, pasak eksperto, dažnai prasideda nuo realių probleminių situacijų, o jų eskalavimą paskatina objektyvios priežastys – informacijos revoliucija, visuomenių įsitinklinimas, kuris lemia, kad emocingos temos išjudina jausmus.

Pašnekovas primena, kad panašių krizių nuolat kyla ir JAV, tik kitais klausimais – pavyzdžiui, dėl rasinės nelygybės, priešpriešos tarp Šiaurės ir Pietų, ginklų kontrolės.

„Bet reikia suprasti, kad Kremlius ir V. Putinas būtų kvaili, jeigu svarstydami apie potencialią savo įtaką vienoje ar kitoje valstybėje neišnaudotų tokių krizių, kad dar pagilintų susipriešinimus“, – aiškina politologas. Anot jo, Maskva įsisavino modus operandi: nebūtina ieškoti didelių Rusijos simpatikų – tereikia silpninti oponentų visuomenes ir sistemas, jas skaldant.

J. Magda pateikia Lenkijos ir Ukrainos santykių pavyzdį. Tarp šalių objektyviai egzistuoja rimti istoriniai nesutarimai, tačiau ne be Kremliaus pagalbos jie nuolat pakurstomi, išlaikomi dėmesio centre. Tam, šalia kitų priemonių, Rusija puikiai išnaudoja jos teritorijoje saugomus archyvinius dokumentus – ne tik sovietmečio, bet ir caro laikų. „Kremlius primena poliklinikos darbuotoją, kuris turi visas ligos istorijas ir jų pagalba, siekdamas savo interesų, kiršina skirtingus pacientus“, – vaizdžiai aiškina politologas.

N. Maliukevičius pastebi, kad visuomenės susipriešinimais Lietuvoje ir kitose valstybėse naudojasi ne tik Kremlius, bet ir tų šalių politikai, kartais – ir žiniasklaida, siekdama didesnio skaitomumo, verslo interesų. Tai dar labiau didina įtampas visuomenėje ir tikrai neprisideda prie jos atsparumo informacinėms grėsmėms. Jeigu norime tapti atsparesni Kremliaus įtakos kampanijoms, turime pradėti nuo savo problemų sprendimo, pasitikėjimo savo valstybe ir visuomene didinimo, įsitikinęs ekspertas.