Dieną prasiskleidęs rūkas atneša nepertraukiamą dronų koreguojamos artilerijos gausmą. Pakeliui į pozicijas sustojame keliolika kilometrų nuo vadinamojo nulio – apkasų linijų – atitolusiame komandiniame punkte.
„Kas ten danguje?“, – klausia vadas slapyvardžiu Istorik. „Lauk“, – atsako priešakiniai stebėtojai.
Po kelių minučių ateina pranešimas – artėja rusų žvalgybinis bepilotis „Zala“, kuris aptikęs taikinį koreguoja kamikadzės drono skrydį. Dar po kelių akimirkų mus pasiekia kitas pranešimas – stebėtojai rusų „Zalą“ jau mato savo akimis. Vadas atsako – „atidenkit ugnį, kiti leiskitės į rūsį“.
Nė vienas kvadratinis kilometras Ukrainoje nėra nematomas. Abi pusės leidžia bepiločius, kurie nuolatos fiksuoja laukus, miestus, kiekvieną blindažą, tranšėją ir iki juos vedančius priartėjimo kelius.
Radaro ekranas planšetėje rodo dešimtis virš ukrainiečių ratus sukančių rusiškų dronų. Jų tiek daug, kad žemėlapio nesimato – jis užpildytas skirtingais taškais ir šalia jų prirašytais bepiločių pavadinimais, kaip „Orlan“, „Zala“, „SuperCam“, „Lancet“. Jie virš mūsų sukiojasi keliais sluoksniais, skirtingais aukščiais.
Tokių dalykų kaip netikėta ataka ar dideli manevrai per atvirą lauką Donbase iš esmės nebeliko. Tačiau, norint fiziškai laikyti vieną ar kitą apsodinto miško juostą, lauką ar miestą, kariai vis tiek turi atsirasti ten. Bandantieji tai padaryti yra nuolatos persekiojami dronų koreguojamos artilerinės ugnies ar tų pačių bepiločių atvestų kamikadzių ir FPV (angl. first-person view – pirmojo asmens vaizdo) dronų ugnimi.
Pasislėpti tiesiog nebeįmanoma.
Dėl stipraus technologinio šuolio per paskutinius trejus metus artilerijos ir dronų sąveika vis labiau užvaldo kovos lauką. LRT.lt praleido kelias dienas su skirtingais daliniais, bandant suprasti, kaip atrodo šis sparčiai technologijų keičiamas mūšio vaizdas.
Artilerinė kova
Rusų dronai pasišalina ir mums atsidaro trumpas langas patekti į artilerijos poziciją. „Na ką, gazuokite“,– taria Istorik.
Su baterijos vadu slapyvardžiu Liova neriame žvyrkeliais ir miško atkarpomis iki užslėptos vokiško „Panzerhaubitze“ pabūklo, tokio pačio, kokie naudojami ir Lietuvoje.
Karo pradžioje ukrainiečiai ir likęs pasaulis nevengė pasijuokti iš rusų ant šarvuotos technikos montuojamų narvų, tą patį dabar sėkmingai daro ir ukrainiečiai bei kitos kariuomenės, įskaitant ir Izraelio. Būtent dėl tokios primityvios papildomos apsaugos Liovos komanda jau išgyveno vieną rusų drono kamikadzės smūgį, kuris sprogo atsitrenkęs į narvą, o ne į šarvuotą korpusą. „Be to būtų buvę viskas“, – ištaria jis.
Mus pasitinka miške po medžių pastoge užmaskuotas pabūklas, dar keli šimtai metrų nuo jo penkių žmonių įgula gyvena dideliame bunkeryje po žeme. Viskas, kas yra lauke, slepiama – net ant geriamojo vandens talpų ir kėdžių užmesti maskuojamieji tinklai.
Nuomonės dėl vokiškos technikos išsiskiria. Nors kariai pripažįsta jos sudėtingos priežiūros reikalaujantį „kapriziškumą“, tačiau dėl galimybės per kelias minutes pasiruošti kovai, išlįsti iš maskuotės ir atlikti vieną po kito šūvius šios sistemos yra naudojamos medžioti lygiai taip pat trumpam iš po maskuotės atsidengiančią Rusijos artileriją.
Vakarietiška technika yra prioritetinis rusų taikinys, kurios sunaikinimą Maskva naudoja tiek vidinei propagandai, tiek dezinformacijai Vakaruose, demonstruojant neva beprasmį ginkluotės tiekimą.
Nusileidus į bunkerį pasimato ant sienos kabantis dronų dažnių lokatorius. Jis padeda ukrainiečiams matyti, kokio tipo ir kaip toli veikia rusų bepiločiai.
Dažnai diskusijos apie kovą prieš dronus koncentruojamos ties trikdymo priemonėmis, tokiomis kaip ir Lietuvoje gaminamomis sistemomis, kurios nevyriausybinių organizacijų vežamos į Ukrainą. Tačiau pafrontėje be antidroninių prietaisų gausiai naudojami ir tokie lokatoriai – jei antidronai nesuveiktų, bent jie padės sužinoti, kur ir kas yra danguje virš tavęs.
Tik pamačius, kad viršuje bent trumpam nėra drono, galima iš maskuotės traukti pabūklus, judėti tolyn automobiliu ar ruoštis atakai. Be lokatoriaus dabar, sako kariai, nė žingsnio.
Per raciją išgirstame, kad tuo pat metu ir ukrainiečiai į orą kelia bepilotį, kuris ieškos prioritetinių taikinių. Laukiam įsakymo paleisti ugnį.
„Kompiuteryje matau gyvai transliuojamus vaizdus iš dronų kamerų, – pasakoja artileristas slapyvardžiu Snaiper. – Kai šaunu, matau, kur nukrenta sviedinys ir pats galiu atlikti korekcijas.“
Pavyzdžiui, naktį pamačius priešų žvalgų ar diversinių grupių judėjimą, jis pats gali priimti sprendimą paleisti ugnį nelaukiant įsakymų iš viršaus. „Štabas tik pritaria siūlymui juos sunaikinti“, – pasakoja jis.
Belaukiant ateina kitas pranešimas – žvalgyba perėmė rusų kamikadzės drono signalą. „Privetikas ore“, – ateina pranešimas. Keli kariai atsidūsta. Tai reiškia, kad bet kuriuo metu aptikus svarbesnį taikinį rusų dronas smigs tiesiai į jį – šie bepiločiai atgal pas paleidėją, net neradus taikinio, nebegrįžta.
Netrukus ateina įsakymas pasiruošti vykdyti užduotį – žvalgybinis ukrainiečių dronas galimai aptiko rusų artilerijos poziciją. Nepaisant gresiančio pavojaus iš viršaus, komanda pakaitomis nuskuba paruošti pabūklą.
Įjungus kompiuterines sistemas savaeigė haubica suriaumoja. Po truputį klimpdama į purvą ji išrieda atbulomis, apsisuka aplink savo ašį ir dideliu greičiu nuskuba į greta esantį lauką. Iš dviejų pusių pabūklą dengia stačios kalvos, dėl kurių jiems nebaisūs FPV dronai – šie, bandydami smogti žemyn, praranda ryšį. Vienintelė rizika yra aukštai sklandantys kamikadzės.
Dar kartą apsisukus aplink, pasigirsta sviedinio užtaisymas, patranka dar kelis kartus kresteli į vieną ir kitą pusę ir netrukus pasigirsta pirmasis šūvis. Dar po minutės seka keli šūviai.
Su Liova stovime miško juostos pakraštyje. Vienu metu ir aš, ir jis pakeliame akis į dangų. „Girdi?“ – paklausiu. Jis tyliai linkteli – kažkur, bet vis dar toli, girdisi blausus bepiločio zvimbimas.
Pirmojo pasaulinio karo atgarsiai
Buvęs Ukrainos kariuomenės vadas Valerijus Zalužnas prieš jo pakeitimą interviu savaitraščiui „The Economist“ sakė, kad karas yra technologinėje aklavietėje. Dronai medžioja kitus dronus, artilerija ieško kitos pusės pabūklų, o pėstininkai į visą šį žudikišką sistemų mišinį žiūri iš savo apkasų. Prie visos Pirmojo pasaulinio karo tematikos galima pridėti ir abiejų pusių naudojamas dujas.
„Kaip ir Pirmajame pasauliniame kare pasiekėme technologijos lygį, kuris mus pastatė į aklavietę“, – teigė jis.
Didelio masto proveržio nei viena, nei kita pusė nepasiekia. Rusams keičiant taktiką, judėjimai fronte neretai vyksta grandies – penkių ar šešių žmonių – lygmeniu. Diversinės grupės kartais veikia vos dviejų ar trijų žmonių komandomis.
Istorikai, nagrinėjantys Pirmąjį pasaulinį karą, neretai akcentuoja mirčių beprasmybę, kai vadai, naudodami pasenusią doktriną, siųsdavo dešimtis tūkstančių karių bėgti į kulkosvaidžių ugnį. Klausimas, ar nebus panašiai žiūrima į šį dronų karo etapą praėjus dar keliems dešimtmečiams. Kaip ir sakė V. Zalužnas – „šis karas negali būti laimėtas su praėjusios kartos ginklais ir pasenusiais metodais“.
Nes šio karo esmė išlieka ta pati – tranšėjos ir jas ginantys bei puolantys pėstininkai. Pastarųjų vis labiau pradeda kritiškai trūkti tiek karo nualintoje Ukrainoje, tiek šimtus tūkstančių vadinamuosiuose „mėsos šturmuose“ praradusioje ir dabar spragas korėjiečiais užpildyti bandančioje Rusijos kariuomenėje.
„Mes matome viską, ką daro priešas, o jis mato viską, ką darome mes. Kad galėtume išeiti iš šios aklavietės, mums reikia ko nors naujo, kaip, pavyzdžiui, parako, kurį išrado kinai ir kurį vis dar naudojame vieni kitiems žudyti“, – pridūrė V. Zalužnas.
Anot jo, atsakymas, kaip išeiti iš šios aklavietės, yra leidimas smogti toli, mobilizuoti pakankamai rezervo, pranašumas ore, didesnės ir efektyvesnės elektroninės kovos priemonės, kurios blokuotų rusų dronus, taikli ginkluotė artilerijai naikinti bei technologijos, leidžiančios greitai pralaužti minų laukus.
„Nauji, inovatyvūs metodai gali vėl paversti šį pozicinį karą manevriniu karu“, – 2023 m. lapkritį V. Zalužnas rašė savo straipsnyje savaitraštyje „The Economist“.
Bet po beveik metų prošvaisčių nepadaugėjo. V. Zalužną pakeitęs Oleksandras Syrskis tik dabar gavo Vakarų leidimą giliems smūgiams, mobilizacija stringa, ore kaip niekada dominuoja rusų sklendžiančios bombos, o dronų kovoje ukrainiečiai geriausiu atveju išlaiko balansą.
Rezultatas – vėl ta pati aklavietė, kurioje vykstantis pozicinis karas duoda Rusijai progą palengva, jos dydžiu ir brutalumu pranokti ukrainiečius, kaip ir perspėjo V. Zalužnas. „Didžiausią užsitęsusio tranšėjų karo rizika ta, kad jis gali trukti daug metų ir nualinti Ukrainos valstybę“, – sakė tuometis kariuomenės vadas.
Kaip pastebėjo „The Economist“, Pirmajame pasauliniame kare politika įsikišo anksčiau, nei technologijos galėjo padaryti proveržį, o galiausiai žlugo keturios imperijos ir kilo revoliucija Rusijoje.
Dronų ugnis
Artėjant dešimties kilometrų atstumu nuo nulio žengiame į dronų teritoriją. Gatvės ištuštėja, automobiliai ir technika slepiasi po medžių kupolais. Lauke judėjimo beveik nebesimato.
Čia mus pasitinka ir gausios ukrainiečių bepiločių pajėgos.
Iš vienos miško pusės kyla mažesnis dronas, kitas kabo virš lauko, o netrukus dar vienas po žvalgybinės misijos parskrenda atgal į kitos komandos rankas. Tuo metu dar kitas dronas besiruošdamas kilti jau leidžia su niekuo kitu nesupainiojamą zvimbimą.
Visame šitame garse susikaupę ir beveik be žodžių dirba „Azovo“ brigados trijulė – vadas slapyvardžiu Kūzė, Rusyk ir Olegas (vardas pakeistas). Tylą tarp trumpų komandų papildo tik dronų lokatoriaus perspėjimo signalai ir klaviatūros bei nešiojamojo kompiuterio pelės spragsėjimai. Dėl tokių komandų artilerija ir ukrainiečių vadovybė įgauna akis ore.
„Iš mūsų laukiama, kad surastume artileriją, ugnies pozicijas. Gal surasim ir kokią kitą techniką, jei pasiseks, gal ir elektronines kovos priemones“, – sako Kūzia. Jo komandos narių akys visą laiką įbestos į drono transliaciją ekrane.
„Labai daug informacijos atneša būtent oro žvalgyba, priskristi galime ten, kur daugelis neprieina. O tai realiai gelbėja gyvybes“, – priduria jis. Jų ukrainiečių gamybos bepilotis gali skristi 30–40 kilometrų atstumu beveik be trikdžių – ne tik rusai gali nevaržomai skraidyti virš priešlėktuvinių raketų stokojančių ukrainiečių dalinius.
„Gražu, ką jie kalba apie grįžimą į 1991 metų sienas, bet reikia būti realistiškiems“, – sako Kūzia jų dronui lenkiant ratą virš nuo 2014 m. rusų kontroliuojamo Horlivkos miesto Donecko srityje.
„Realistiška būtų išlaikyti, ką mes jau dabar kontroliuojame, bet tai nėra realistiška be Vakarų paramos“, – priduria Kūzia.
Palikus jų komandą ir pajudėjus dar keliais kilometrais arčiau nulio, kariai pradeda akimis šukuoti dangų ieškodami bet kokio FPV drono pėdsako. Abi pusės dabar pasitelkia tūkstančius šių, iki 500 dolerių kainuojančių ir savomis rankomis iš skirtingų komponentų surinktų, bepiločių.
Socialiniuose tinkluose dažnai galime pamatyti montažų, kaip vienas po kito šie kelių plaštakų dydžio dronai naikinta šarvuočius, tankus ir artileriją. Tačiau realybė ne visada tokia preciziška ir graži.
„Per dieną paleidžiama ir daugiau nei 30, kartais paleidimo aikštelė atrodydavo kaip oro uostas – vieni kyla, kiti jau grįžta, – pasakoja pilotas slapyvardžiu Sol. – Šiandien, pavyzdžiui, paleidom 13 dronų: septyni pataikė, du nesprogo, keturi nepataikė arba kažkas nutiko skrendant pakeliui.“
„Da Vinčio“ bataliono bepiločių komanda veikia apie penkis kilometrus nuo rusų linijų Donbase. Kitaip nei tolimosios žvalgybos komandos, jų pozicijos jau yra atakuojamos artilerijos ugnimi.
Jų įtvirtintame bunkeryje po žeme greta amunicijos, asmeninių ginklų ir sprogdiklių įjungtos planšetės ir telefonai. Viename jų nuolat į grupinį „Signal“ šifruotos programėlės skambutį susijungusios visos bepiločių komandos, o kitame ekrane šviečia vaizdai iš bene dešimties skirtingų žvalgybinių dronų, kurie šukuoja priešakines pozicijas, norėdami FPV dronams užtikti taikinių.
Nors pastarieji gali skristi ir virš dešimties kilometrų, dažniausiai taikiniai būna arčiau – pastebėjus rusų šturmo grupes, judančias link ukrainiečių pozicijų, ar techniką, komandai tereikia poros minučių pakelti droną ir dar poros minučių nuskristi iki vietos.
„Mano draugas liko pėstininkuose, sako, buvo nerealu – mes išstumiam rusus iš vieno namo į kitą, o ten iš karto atskrenda FPV, jie pasitraukia į kitą, ir juos iš karto taško FPV“, – sako Sol.
Ilgai ieškoti taikinių nereikia. Komanda nusprendžia atakuoti jau prieš kurį laiką aptiktą rusų susitelkimo punktą. Dvidešimtmečio Sol poza pasikeičia. Adrenalinui ėmus pulsuoti, jis rikteli Suhar: „Pakelk retransliatorių.“
Į viršų šauna „Mavic“ dronas, kol inžinierius paruošia FPV su sprogmeniu. Netrukus ir šis nudūzgia link rusų pozicijų. Norint sunaikinti namo viduje esančius pėstininkus, reikia įskristi į siaurą, vos už patį droną didesnę, skylę.
Tik pakilus ekranas sutrūkčioja ir vaizdas dingsta. Sol nusikeikia – „transliacija užstrigo.“ Po kelių sekundžių atsiradus vaizdui dronas apvirtęs ir sparčiai krenta žemyn. Sol jį suvaldo.
Vienu metu vaizdas staiga trumpai pasikeičia ir pasirodo jau kito FPV drono vaizdas, kuris palengva neria į daugiaaukščių namų pusę.
„Tai rusų dronas, – sako Sol. – Jie irgi skrenda pagal mūsų radijo dažnius, bet jie turi stipresnius transliatorius, kurie užgožia mūsų vaizdą.“
Po kelių sekundžių vaizdas dingsta, nespėjame pamatyti, kur smogė rusų operatoriai.
Tokius vaizdo įrašus Sol ir jo komanda įsirašo ir perduoda žvalgybai, kad galėtų bandyti atsekti paleidimo aikšteles arba dažnius. „Kartais taip pamatom, iš kur kyla rusai, tai galim juos atakuoti“, – sako Sol. Tačiau tai veikia ir atvirkščiai. „Kartais ir jie mus taip prigauna“, – priduria jis.
Sol dronas artinasi prie taikinio, kurį prieš kelias valandas atakavo dar keliais kilometrais arčiau nulio veikiantys vadinamieji „mėtytojai“ – dronai, kurie pasiekę taikinį išmeta granatas ar kitus užtaisus ir grįžta atgal.
Vaizdo ekrane pasirodo aptrupėjęs, krūmais apaugęs namas. Visur mėtosi namo statybiniai likučiai, dar rūksta seniau numestos granatos sukeltas gaisras.
Sol prisitaiko, kūnas įsitempia. Jo akių nesimato per akinius, kurie leidžia droną pilotuoti pirmuoju asmeniu.
Dronui sparčiai neriant žemyn ekranas sutrūkčioja, kol prie pat žemės transliacija iš viso nutrūksta. Pačio smūgio momento Sol nepamato.
„Vaizdas vėluoja, tuoj pamatysim per „Mavic“ transliaciją“, – tarsi sau, tarsi mums garsiai pasako Suhar. Abu tyloje spokso į ekraną.
Galiausiai pasirodo vaizdas – FPV praskrenda kiek per aukštai ir sprogsta nepataikęs į namą. Keturioliktasis dronas papildo į taikinį nepataikiusiųjų statistiką.
„Brolau, šiek tiek žemiau ir kairiau“, – nuskamba grupiniame programėlės pokalbyje tarp vadų ir bepiločių komandų.
Frontas keičiasi
„Viskas, užteks“, – sako vokiškos baterijos vadas Liova pasigirdus netoliese sklandančio bepiločio zvimbimui. Dar po vieno, paskutinio, penktojo, šūvio sukriokusi haubica nuskuba į priedangą, jos 60-ies tonų korpusas minkštėjančioje rudens žemėje palieka gilias provėžas. Dar pora savaičių ir jai sunkiai seksis judėti Donbaso purvynais, sako kariai.
Grįžęs į komandinį punktą paklausiu, ar pataikė. „Trūko dar poros šūvių“, – sako prie planšečių ir racijų triūsiantis Istorik. Atlikti daugiau korekcijų po kiekvieno šūvio nebebuvo laiko, nes bet kurią minutę galėjo atskristi kamikadzė.
„Nieko, kitą kartą“, – sako jis.
Dar prieš plataus masto karą Liova tarnavo kaip artileristas, tačiau prasidėjus 2022-ųjų invazijai prisijungė prie Teritorinės gynybos pajėgų. Atlaikę Kyjivo kampaniją jie išvyko į rytus, kur išryškėjo vadų nekompetencija ir nepotizmas, pasakoja Liova.
Susodinusi savo artimiausius giminaičius į štabą, vadovybė pasiuntė juos į eilę savižudiškų šturmų. Paskutinį kartą jie gavo nurodymą įsiskverbti septynis kilometrus į priešo teritoriją ir užimti apkasus. Tik jau tai padarę sužinojo, kad niekas neatvyks jų pakeisti, o jų pleištas priešo teritorijoje ir liks izoliuotas. „Po šturmo mes net nebeturėjom amunicijos, mus būtų tiesiog paėmę į nelaisvę“, – pasakoja jis.
Palikę savo žuvusiuosius, nes turėjo nešti sužeistuosius, jie be leidimo pasitraukė. Tiek dėl atsitraukimo be leidimo, tiek dėl neva neteisingai duoto įsakymo, jų dalinį ėmė krėsti ukrainiečių kariniai tyrėjai. Viskas išsisprendė vadams sutikus leisti Liovai ir jo būriui pereiti į kitą dalinį, iš kurio jis galiausiai grįžo į artilerijos sudėtį.
„Mes ten [šturme] nieko nepasiekėme, – sako jis. – Aš supratau, kad mano vieta artilerijoje.“
Dabar dėl pėstininkų trūkumo iš artileristų pradeda išiminėti mažiausiai svarbius komandos žmones ir permetinėti juos į apkasus. Didelė dalis jų praradimų yra ir dėl dronų smūgių.
„Seniau tiesiog pasistatydavom palapines ir gyvendavom greta pabūklų, net 2022-aisiais, – pasakoja Liova. – Išvykdavom, atidirbdavom ir grįždavom miegoti. Tuomet dangus būdavo švarus.“
„Bet tada buvo tada“, – priduria jis.
