Vokietijos gynybos politika: šalis tebėra įstrigusi „laukimo režime“.
Susireikšminimas liejasi per kraštus?
U. E. Franke pastebi, kad Vokietijoje vykstantiems debatams Europos gynybos tematika būdingas vienas bruožas: kol diskutuojama idėjų ir abstrakcijų lygmenyje – pvz., apie Europos solidarumo ir bendrų pozicijų turėjimo svarbą ar apie bendros strateginės kultūros plėtrą – pokalbis liejasi laisvai ir sklandžiai. Tačiau kuo klausimai darosi konkretesni, tuo dažniau jie baigdavosi kalbomis apie „mažiausio bendro vardiklio“ kompromisų paiešką arba tokius darinius kaip PESCO (ES nuolatinis struktūrizuotas bendradarbiavimas), kuriems, kad taptų gyvybingi, reikalingas kitų valstybių narių įsitraukimas – mat Vokietija nebus ta, kuri imsis lyderio vaidmens.
„Tarptautiniai stebėtojai galbūt nepastebi, kad kai tik Vokietijoje pradedama kalbėti apie šalies vaidmenį Europos saugumo ir gynybos srityje, susireikšminimas pradeda lietis per kraštus“, – rašo ekspertė. Oficialus Vokietijos naratyvas, kuriuo tvirtai tikima (ar bent jau kuris propaguojamas) daugumoje ministerijų – kad nuo Kosovo karo praėjusio tūkstantmečio pab., tarptautinėje arenoje Vokietija lėtai, bet užtikrintai iškyla kaip patikima ir iniciatyvos nestokojanti veikėja.
Tokios pozicijos rėmėjai gal ir sutinka pripažinti, kad savaime suprantamų apribojimų kelia šalies istorija, bei kad šiokių tokių aprūpinimo ir pasirengimo problemų esama iš Vokietijos karinių pajėgų – Bundesvero – pusės. Bet iš principo jie įsitikinę, kad Vokietija – tai šalis, kryptingai siekianti ryžtingo ir konstruktyvaus tarptautinio veikėjo vaidmens ir netrukus jo tikrai imsis.
Vokietijos gynybos ministrė Ursula von der Leyen (centre) su kurdų peršmerų kovotojomis, AFP/Scanpix nuotr.
Jų akyse šios istorijas judėjimo trajektorija – nuosekliai pirmyn: Kosovas (1999 m. – pirmoji Bundesvero kovinė misija), Afganistanas (2001 m.), daugybė aukšto lygio kalbų 2014 m. po Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos. Iš naujesnių pavyzdžių – kurdų pešmergų dalinių aprūpinimas ginklais bei amunicija ir, žinoma, Vokietijos įsitraukimas stabilizuojant situaciją Malyje, – vardija autorė.
Žvelgiant iš šalies, lyderystės nematyti
U. E. Franke rašo, kad, net ir būdama vokietė, stebisi, kaip smarkiai šis naratyvas įsigalėjęs. Pasak jos, už šalies ribų jis mažai, ką įtikina – atvirkščiai, nemažai užsienio stebėtojų yra nusivylę Vokietijos tarptautiniu vaidmeniu.
Autorė pastebi, kad Vokietijos vaidmens pasaulyje vertinimai šalies viduje ir tarptautinėje bendruomenėje ėmė reikšmingai išsiskirti dar Afganistano laikais. Nors Vokietija buvo trečia pagal siunčiamų karių skaičių Tarptautinių saugumo paramos pajėgose (ISAF) ir įdėjo labai daug karinių pastangų (jau nekalbant apie politines), sąjungininkams Bundesvero įnašas nepasirodė itin reikšmingas. Kaip ne visai diplomatiškai savo atsiminimuose rašo vienas Britų armijos pareigūnas, „Neįmanoma palyginti to, ką septyni tūkstančiai britų darė Helmande, su Herate dykaduoniaujančiais vokiečiais, kuriems net nebuvo leidžiama naktį palikti dalinio teritoriją“.
NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas ir U. von der Leyen, Reuters/Scanpix nuotr.
Pasak U. E. Franke, Vokietijos susilaikymas 2011 m. Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje balsuojant dėl Libijos buvo dar vienas įspėjimas, kad daug tikėtis neverta. NATO sąjungininkės tai įvertino kaip Vokietijos grįžimą į saugią ir patogią atsiribojimo poziciją: pasislėpti už savo praeities ir santykinai pacifistiškos visuomenės. „Atsiribojimas“, pasak U. E. Franke, iš tiesų galėjo būti nuosekliai vykdoma politika, grindžiama argumentu, kad Vokietija turėtų būti civiline, o ne karine galybe. Visgi, autorės įsitikinimu, bent jau retoriškai šalis komunikuoja visai kitokias ambicijas.
Retorika keičiasi – metas imtis ir veiksmų
U. E. Franke nuomone, kurį laiką sąjungininkai buvo pasirengę patikėti, kad kažkas galėjo pasikeisti. Po to, kai Rusija aneksavo Krymą, ir Miuncheno saugumo konferencijoje 2014 m., ir kituose formatuose, aukščiausio rango Berlyno politikai demonstravo Vokietijos, kaip didžiausios Europos valstybės, ryžtą prisiimti atsakomybę už tarptautinį saugumą – gal net ir karine prasme.
Pasak vokiečių politikos analitikės Janos Puglierin, „jau atrodė, kad Vokietija (nors vangiai ir neišnaudodama viso savo gynybos politikos potencialo) pradeda naujai suvokti save pačią. Lėtai bet ryžtingai ji atrodė tarianti sudie „veltėdžiautojos“ ir „saugumo importuotojos“ vaidmeniui“.
Kiek vėliau Vokietijos kanclerė Angela Merkel pareiškė, kad „laikai, kai galėjome visiškai pasikliauti kitais, panašu, baigėsi“ ir „mes, europiečiai, turime perimti savo likimą į savo rankas“. Ir štai praėjusį mėnesį Vokietijos užsienio reikalų ministras Heiko Maasas pareiškė planuojantis naują pasaulio tvarką, kurioje Vokietijai galėtų tekti svarbus vaidmuo.
A. Merkel, AFP/Scanpix nuotr.
Bet, pasak rašinio autorės, visi šie pareiškimai nusipelno skeptiško vertinimo. Kad ir kaip sunku būtų tai girdėti, dauguma Vokietijos politikų iki šiol verčiau renkasi gyventi įsivaizduojamoje realybėje, kurioje užsienio ir gynybos politika – du atskiri dalykai, užuot pripažinę faktą, kad jei Vokietija iš tiesų nori imtis svarbesnio tarptautinio vaidmens, jai būtina įgyti ir kietosios galios. „Mažų mažiausiai, šalies viduje turėtų būti laisviau diskutuojama apie karinio įsitraukimo galimybes – dabar tokios diskusijos yra tapusios vos ne tabu.“
Jei Vokietija nori savo ambicijas suderinti su pajėgumais ir vis labiau neramumų purtomame pasaulyje būti matoma kaip patikima partnerė, ji turi padaryti daug daugiau, – įsitikinusi U. E. Franke. Pasak ekspertės, šalis dabar turi du pasirinkimus: arba mažinti ambicijas ir kontroliuoti retoriką, arba pradėti visaverčius debatus dėl savo strateginių tikslų ir priemonių jiems pasiekti.
