Nei JAV, nei Europos Sąjunga (ES) nepatvirtino Ukrainai žadėtų pagalbos paketų, kurie būtini šaliai tęsti karą su Rusijos agresija. Vakarai turi suprasti, kad Rusija kariauja ne tik su Ukraina, tačiau ir su jais, interviu LRT.lt teigia opozicinių Krikščionių demokratų sąjungos atstovas Vokietijos parlamente ir buvęs Bundesvero pulkininkas Roderichas Kiesewetteris. Jis priduria, kad turime maždaug 5–8 metus pasiruošti karui su Rusija.
Anot R. Kiesewetterio, Vokietijos gynybos ministras Borisas Pistoriusas savo kalbomis apie keliamą Rusijos grėsmę siekia pažadinti pacifistinę visuomenę, o kartu ir Olafą Scholzą.
„Kancleris vis dar turi vilties ateityje derėtis su V. Putinu“, – įsitikinęs parlamentaras.
– Jūs kritikuojate Vokietijos kanclerį Olafą Scholzą dėl jo laikysenos Ukrainos atžvilgiu ir pagalbos skyrimo. Kodėl manote, kad Berlynas duoda per mažai?
– Vokietijos paramos tikslai skirtingi ir tai matoma pareigūnų kalbose. Kancleris visuomenei sako, kad jis bando padėti ir Ukraina nepralaimi, o Rusija nelaimi. Tuo metu Vokietijos gynybos ir užsienio reikalų ministrai skelbia, kad Kyjivo laimėjimas ir Maskvos pralaimėjimas svarbus, nes tai reikštų kaimyninės šalies pripažinimą su 1991 metų sienomis.
Kancleris labai nenoriai kalba apie Ukrainos narystę NATO arba kvietimą į Aljansą. Šiuo atveju turime aiškiai pasakyti, kad Ukrainai nėra jokios kitos saugumo alternatyvos ir V. Putinas negali dėl to derėtis, tačiau šio aiškumo trūksta ir tai lemia Vokietijos ambicijų stoką. Vokietijos ginkluotės pramonei nėra jokių papildomų užduočių, jokių papildomų finansų, kad ji galėtų padaryti daugiau. Šiai pramonei tokia parama reikalinga, tačiau kol kas Vyriausybė to nesuteikia, tai lemia ir apskritai labai neryžtinga šalies politika.
Oficialiai skelbiama, kad Vokietija yra antra pagal dydį paramos Ukrainai tiekėja. Bet net du trečdaliai Vokietijos skiriamos paramos yra socialinė pagalba Ukrainos pabėgėliams ir tik 15 proc. yra karinė pagalba. Esame antri, jei atsižvelgtume į socialines išmokas Ukrainos pabėgėliams Vokietijos viduje, nes su jais elgiamasi kaip su bedarbiais, jiems skiriama parama. Būtų geriau, jei Vokietija padidintų ir karinę pagalbą, nes čia mes esame tik 15 ar 17 vietoje.
– Kodėl Vokietijos karinė parama nėra tokia didelė, kokia galėtų būti?
– Manau, kad kancleris vis dar turi vilties ateityje derėtis su V. Putinu <...>. Mums reikia stiprinti opoziciją, pilietinę visuomenę ir susilpninti Putino gravitacijos centrą – Krymą. Tai susiję su diskusijomis dėl „Taurus“ (ilgojo nuotolio sparnuotosios raketos – LRT.lt). Su „Taurus“ gali būti nutrauktos ryšių linijos, tiekimo grandinės Rusijos kariuomenei, o Federalinė kanceliarija nenori jų perduoti, priešingai nei Gynybos ir Užsienio reikalų ministerijos.
Maždaug du trečdaliai Vokietijos visuomenės pasisako už didesnę ar bent išlaikytą panašią paramą Ukrainai. Jei kancleris geriau orientuotųsi ir parodytų, kad nori skirti didesnę paramą Ukrainai, tai įtikintų ir Vokietijos visuomenę, kad ji būtų atviresnė tam ir pripažintų, jog nėra kitos alternatyvos nei Ukrainos pergalė. Tačiau žmonės bijo, o kanclerio elgesys Rusijos atžvilgiu taip pat yra baimingas ir net pagarbus. Mes dar nesupratome, kad Rusija paleido savo karo mašiną. Esame ne tik Rusijos karo taikinys, bet galime tapti šio karo dalyviais, jei nebūsime sąmoningi ir nepalaikysime Ukrainos.
– Matome ir platesnę paramos Ukrainai problemą – parama stringa tiek iš JAV, tiek iš Europos Sąjungos (ES). Ar galime sakyti, kad Vakarų pagalbos vis dar trūksta, nepaisant to, kiek jos jau yra duota?
– Vyksta sekinimo karas ir kuo ilgiau jis trunka, tuo stipresnės Rusijos pozicijos, nes tai silpnina visuomenės nusiteikimą. Visuomenė tampa atviresnė populistinėms idėjoms, kurias skleidžia populistinės partijos, pavyzdžiui, kad mums reikia taikos, mūsų socialinei gerovei gresia pavojus, Rusija ieško sprendimų tik Ukrainoje, o karas nenukreiptas prieš mus. Kuo ilgiau karas tęsis, tuo mažiau bus perspektyvų Ukrainai tapti ES ar NATO dalimi, nes Vakarų visuomenės netiki, kad Rusijos agresija nukreipta ir prieš juos. Išeitis – paaiškinti visuomenei, kad esame puolami, o Ukraina kovoja už mus. Reikia pasakyti, kad geriausias saugumo modelis būtų kuo greičiau įtraukti Ukrainą į ES ir NATO. Turime pakeisti savo karo tikslą, kuris turi skambėti taip – Ukraina su savo 1991 m. sienomis, o pagalba skiriama ne tiek, kiek reikės, bet tiek, kiek reikia, ir kuo greičiau.
Reikia pagerinti karinės pramonės lygį ir duoti ženklą JAV, kad suprantame, jog reikia sąžiningai dalintis paramos Ukrainai našta. JAV parama sudaro maždaug 70 proc. visos pagalbos Ukrainai, tuo metu Europa prisideda tik 30 proc. O. Scholzas turėtų organizuoti kelionę į Vašingtoną, kur su kitais lyderiais turėtų pasakyti, kad mes pasiryžę padidinti parama Ukrainai. Taip pat ginkluotės pramonė turi veikti 24 valandas per dieną, 7 dienas per savaitę visus metus, taigi, turėtų pradėti veikti tam tikra karo ekonomika, kuriai būtų skirtas finansavimas ir Vakarų demokratijos nekartotų 1938 m. klaidos.
– Kaip Rusija naudosis šia situacija dėl Vakarų paramos vėlavimo ir įstrigimo?
– Jie jau naudojasi silpnindami mūsų visuomenės vienybę ir, žinodami kitas mūsų silpnybes, pradeda karą kitose srityse, pavyzdžiui, pažeisdami kritinę infrastruktūrą ir susprogdindami „Nord Stream“. Naudodamiesi visuomenės skilimu jie bandys daryti įtaką kitų metų rinkimams Vokietijoje, ypač Saksonijoje ir kitose federalinių žemių pažeidžiamuosiuose taškuose.
Svarbu ir tai, kad Rusijos plataus masto invazija į Ukrainą tampa pavyzdžiu Kinijai dėl Taivano, Iranui dėl Irako ir Serbijai dėl Kosovo. „Hamas“ grupuotė, kurią remia Rusija, jau užpuolė Izraelį, vėliau Maskva gali sukurstyti Vakarų Balkanus. Be viso to, jau matome migrantų srautus į Latviją. Rusija kuria įvairius karštuosius taškus, kurie nukreipia mūsų dėmesį ir užvaldo mintis, taip nukreipiamas dėmesys nuo Ukrainos. Maskva stengiasi, kad nepamatytume šio didžiojo žaidimo. Rusija turi strategiją, o mes – susirūpinimą.
– Vokietijos kariuomenės generolas Carstenas Breueris viename interviu tikino, kad „Vokietijai teks susitaikyti su mintimi, kad vieną dieną mums gali tekti kariauti gynybinį karą“. Ar dabar Europos šalys, pavyzdžiui, Vokietija, Prancūzija ar ta pati Lietuva yra pasirengusios karui su Rusija?
– Lietuva labiau pasiruošusi nei Vokietija ar Prancūzija. Prancūzija – visai ne. Tačiau tai nėra varžybos, kas pasiruošęs labiausiai, tai klausimas dėl supratimo, kad reikia keisti savo mąstymo ir pasiruošimo kryptį. Puikus signalas, kad mūsų generolas Breueris ir gynybos ministras B. Pistoriusas skatina vokiečius suprasti, kad šalis yra puolama ir reikia būti pasiruošusiems karui. Bet toks požiūris yra opozicinis Vyriausybėje, ji kartu su kancleriu nenori turėti tinkamos kariuomenės, kuri būtų pasiruošusi kariauti. Jie nori gynybinės kariuomenės, kuri galbūt būtų tik šiek tiek geriau pasirengusi.
Tokie pareiškimai yra provokacija prieš pacifistinį kanclerio ir daugumos Socialdemokratų partijos narių požiūrį. Tai, kad gynybos ministras skelbia, jog turime būti labiau pasirengę karui, yra išskirtinis ir naudingas dalykas, tai signalas visuomenei. Manau, kad mums reikia eiti pasirengimo keliu ir aš už tai kovoju Vokietijoje. Toks požiūris, mano manymu, yra vienintelis kelias iš dabartinės dilemos.
– Prieš kelias savaites Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis įspėjo, kad Rusija ruošia karinius pajėgumus, skirtus prieš NATO. Pats Vladimiras Putinas tikino, kad kitais metais Rusijos kariuomenė pasipildys 500 tūkst. savanorių. Ar galime sakyti, kad Rusijos grėsmė NATO šalims didėja?
– Mes turime tik 5–8 metus pasiruošti, kai kurie teigia, kad mažiausiai trejus metus. Rusija jau aktyvavo karo ekonomiką ir pradėjo žodinius išpuolius prieš kai kurių šalių, pavyzdžiui, Latvijos, vientisumą. Maskva naudoja migraciją kaip ginklą. Turime suprasti, kad Rusija pradės daugiau provokacijų ir bandys suskaldyti mūsų visuomenę, stengsis sukelti sumaištį, pavyzdžiui, padidėjusia migracija.
Pesimistinis scenarijus išsipildys, jei žiemos metu Ukrainai kils dar didesnė grėsmė ir matysime milijonus bėgančių žmonių. Tai Europos Parlamento rinkimų išvakarėse išprovokuos kai kuriuos rinkėjus balsuoti už populistines partijas. Matau iššūkius, kurie bus sukurti masine migracija, baisiais įvykiais Ukrainoje, o mūsų labai pacifistinės nuotaikos išaugtų ir atgrasytų nuo didesnių karinių investicijų. Tam turime pasipriešinti.
– Jūs teigiamai atsiliepiate apie B. Pistoriusą, tačiau Vokietijos žiniasklaidoje gausu kritikos Vokietijos kariuomenei, vykdomiems pirkimams, biurokratiniam šalies aparatui. Ar situacija gerėja, kai Vokietijos aukščiausi pareigūnai atvirai kalba apie karinę Rusijos grėsmę ir reikalingą pasiruošimą?
– Pistoriusas susiduria su keliais iššūkiais – finansų ministru ir pinigų trūkumu ginkluotosioms pajėgoms. 100 mlrd. eurų nepakankama pinigų suma dideliems projektams, kurie vykdomi per lėtai. Jau praradome 20 mlrd. eurų dėl infliacijos ir kylančių palūkanų normų, taigi liko tik 80 mlrd. eurų, kurie nenaudojami dideliems projektams, o dabartiniame biudžete jie naudojami branduolinio dalijimosi programai ir F-35 (2022 metais Vokietija paskelbė, kad pirks 35 naikintuvus F-35, kurie pakeis „Tornado“ branduolinio dalijimosi programoje – LRT.lt) bei sprendžiant kai kuriuos oro gynybos klausimus.
Visi kiti numatyti klausimai nėra finansuojami. Zeitenwende jau yra istorija, todėl B. Pistoriusas pasakė, kad turime būti pasirengę karui, jei ne, karas ateis pas mus. Ministras taip atvirai kalba ne tik dėl Rusijos grėsmės, jis taip atvirai kalba ir dėl finansinių apribojimų, kuriuos turime, ir dėl paramos trūkumo.
