Pasaulyje

2018.06.08 19:37

Nikaragvą prezidentas valdo su žmona ir panašėja į diktatorių, kurį pats nuvertė

Greta Klimkaitė, LRT RADIJO laida „Ryto garsai“, LRT.lt2018.06.08 19:37

Nikaragvos prezidentas Danielis Ortega, kurio pasitraukimo reikalauja protestuotojai, iš pradžių valdė demokratiškai, bet vėliau pakeitė žaidimo taisykles. Taip LRT RADIJUI sako Ilinojaus universiteto politologas Andreasas Feldmannas. Valdymas tampa vis labiau autoritarinis, kontrolė telkiama D. Ortegos šeimos rankose, pvz., šalies viceprezidente yra D. Ortegos žmona. Protestuotojai jau lygina jį su diktatoriumi Anastasio Somoza, kurį nuvertė paties D. Ortegos vadovaujamas judėjimas.

Apdegę pastatai, išdaužyti langai, jokių durų, ant žemės mėtosi sulaužyti daiktai, gatvėje pilna plytų nuolaužų, protestuotojai stato užtvaras, mėto akmenis, šaudo... Toks vaizdas Nikaragvoje po protestuotojų susidūrimų su riaušių policija ir vyriausybės pajėgomis.

Balandžio 18-ąją Nikaragvoje prasidėję taikūs studentų protestai prieš socialinės apsaugos mažinimą netrukus peraugo į smurtinius susirėmimus. Žuvo per 100 žmonių, daugybė sužeista. Stebėtojai praneša, kad nuo protestų pradžios šalyje apie 100 žmonių dingo – ar jie sulaikyti, ar žuvę, nežinoma.

Protestuotojai reikalauja, kad iš posto trauktųsi prezidentas D. Ortega ir jo žmona viceprezidentė Rosario Murillo, kuri į šį postą paskirta pernai. Tačiau 72-ejų prezidentas nerodo jokių ženklų, kad paisytų protestuotojų reikalavimų ir užbaigtų vienos ilgiausiai Lotynų Amerikoje veikiančių kairiųjų vyriausybių valdymą.

D. Ortega į valdžią atėjo 1979-aisiais, kai jo vadovaujama revoliucinė partija – Sandinistų nacionalinis išsivadavimo frontas – nuvertė Jungtinių Valstijų remiamą A. Somozos diktatūrą. Nors amerikiečiai po revoliucijos Nikaragvai skyrė finansinę pagalbą, paaiškėjus, kad ši Centrinės Amerikos valstybė tiekia ginklus Salvadoro sukilėliams, pagalbą sustabdė.

Tuo metu pradėjo burtis opozicinės grupuotės, žinomos kaip kontros, siekusios pasipriešinti Nikaragvos valdžią užėmusių sandinistų judėjimui. Amerika pradėjo remti kontrų sukilėlius. Šie, pasak istorikų, ėmėsi teroro prieš kaimuose gyvenančius nikaragviečius, kad sutrikdytų sandinistų socialines reformas. Sugriauti sveikatos centrai, mokyklos, vyko žudynės, prievartavimai, kankinimai. Per šį sandinistų ir kontrų grupuočių karą žuvo 30 tūkst. žmonių.

AFP/Scanpix nuotr.

Grįžęs į valdžią ėmė griauti demokratiją

O 1990-aisiais rinkimuose D. Ortegos vadovaujamus sandinistus nugalėjo opozicinių partijų koalicija, vadovaujama Violetos Chamorro. Vėliau D. Ortega pralaimėjo dar dvejuose rinkimuose, tačiau 2006-aisiais, po 16 metų pertraukos, vėl grįžo į prezidento postą ir nuo tada, kaip sako ekspertai, pradėjo griauti jauną Nikaragvos demokratiją.

„Jis labai gudrus politikas. Kai D. Ortega grįžo į valdžią 2006-aisiais, pradėjo skaldyti opoziciją ir įtraukti arba bauginti žmones. Tarp jų – ir teisėjus, ginkluotųjų pajėgų pareigūnus, partijos narius. Tam jis naudojo tuo metu Venesuelos teikiamą pagalbą Nikaragvai per „Petrocaribe“ programą. Tai tapo tarsi D. Ortegos pinigine, kuria jis naudojosi plėsdamas savo valdžią.

Tad dabar jis tikrai labai galingas. Jis yra partijos lyderis, vadovauja kariuomenei, policijai, kontroliuoja daugybę kitų visuomenės sričių. Todėl nelabai yra institucijų, galinčių atsverti tokią D. Ortegos galią“, – sako Lotynų Amerikos politikos specialistas Andreasas Feldmannas iš Ilinojaus universiteto Čikagoje (JAV).

Jo teigimu, D. Ortegos valdymas tampa vis labiau autoritarinis. Prezidento oponentai kaltina jį nepotizmu, nes į svarbius postus skiriami giminės ir taip Nikaragvos kontrolė telkiama D. Ortegos šeimos rankose. D. Ortegos žmona, viceprezidentė, priima daugybę esminių sprendimų, o ministrai atlieka tik parodomąjį vaidmenį.

„Manau, Nikaragva, deja, nebėra demokratiška valstybė. Jei šalyje vyksta rinkimai, dar nereiškia, kad ji turi pagrindinius elementus veikti demokratiniu būdu. Nuo 2006-ųjų, kai D. Ortega vėl išrinktas prezidentu, jis pradėjo ardyti demokratiją Nikaragvoje. Pakeista Konstitucija, kad jis vėl galėtų būti perrinktas neribotai. Teismai ir įstatymų leidžiamoji valdžia jo rankose, nebėra valdžios atskyrimo. Be to, Nikaragvoje opozicija yra bauginama, imamasi represijų. Tai paveikslas valstybės, kuri jau nebėra demokratinė“, – tvirtina A. Feldmannas.

AFP/Scanpix nuotr.

Perima stilių diktatoriaus, kurį pats nuvertė

Nikaragvoje kilę neramumai, pasak A. Feldmanno, rodo, kad visuomenė nėra patenkinta tokia situacija. Tai ryšku ir pačioje D. Ortegos vadovaujamoje sandinistų partijoje.

„Yra šioks toks pasidalijimas partijoje. Tačiau D. Ortega su žmona R. Murillo išvalė iš partijos jiems oponuojančius žmones. Tai partiją susilpnino, bet buvo užtikrinta D. Ortegos kontrolė. Daug buvusių partijos narių ar jai prijautusių nusivylę D. Ortega dėl autoritarinės krypties. Jis kritikuojamas dėl palankumo labiau konservatyvioms vertybėms. Daugybe aspektų tai nėra vieninga partija, bet ji D. Ortegos rankose“, – teigia LRT RADIJO pašnekovas.

Ironiška, bet sandinistų partija pavadinta vardu sukilėlio Augusto Sandino, trečiajame dešimtmetyje kovojusio su konservatyviu režimu ir Jungtinių Valstijų jūrų pėstininkais, okupavusiais Nikaragvą nuo 1912 m. iki 1933 m. Atsitraukus amerikiečių pajėgoms, netrukus revoliucionierių A. Sandiną savavališkai nužudė tuometis Nacionalinės gvardijos vadas A. Somoza, kuris, susidorojęs su kitais partizanais bei privertęs atsistatydinti prezidentą, pats užėmė valdžią. Tai tas pats A. Somoza, kurį vėliau – 1979-aisiais nuvertė D. Ortegos vadovaujamas Sandinistų nacionalinis išsivadavimo frontas. O dabar ir patys sandinistai nuogąstauja, kad D. Ortega perima nuversto diktatoriaus A. Somozos valdymo stilių. Protestuotojai gatvėse skanduoja „Ortega ir Somoza yra tas pats“.

Ir skurdžiausia, ir viena saugiausių

Pasak Lotynų Amerikos ekspertų, Nikaragvoje D. Ortega gudriai susidoroja su opozicija. Užuot įkalinęs, oponentams neleidžia kandidatuoti. Vietoj žurnalistų cenzūros kompanijos skatinamos nepirkti reklamos kritiškose žiniasklaidos priemonėse. Opozicija bauginama, tačiau fizinė grėsmė jiems nekeliama. Nepatogius klausimus užduodantys užsienio ekspertai tiesiog išvaromi iš šalies. Vis dėlto „Reporteriai be sienų“ sako, kad Nikaragvoje žurnalistai bauginami, savavališkai sulaikomi ir sulaukia grasinimų mirtimi. Nors šiaip Nikaragva yra viena saugiausių valstybių Centrinės Amerikos regione, liūdnai pagarsėjusiame dėl nusikalstamumo.

AFP/Scanpix nuotr.

Nikaragva yra skurdžiausia valstybė Centrinėje Amerikoje. Kas trečias žmogus gyvena žemiau skurdo ribos. Tačiau per pastarąjį dešimtmetį ekonominė padėtis pagerėjo, ekonomika augo, buvo vystoma infrastruktūra. Tai, anot ekspertų, lėmė du dalykai: prekių bumas po 2000-ųjų ir Venesuelos teikiama parama. Tačiau šių dviejų dalykų neliko, ekonomikos augimas mažėja, nelieka resursų socialinėms programoms.

„Manau, situacija tik blogės. Bendra atmosfera atbaido investuotojus. Pastaruosius dešimt metų su D. Ortega dirbusi verslo bendruomenė, radusi būdą, kaip suderinti abipusius interesus, dabar nusivylusi, nes žino, kad esant dabartinei situacijai sunku imtis verslo ir išlaikyti veikiančią ekonomiką. Dabar dėl to kentės ir turizmas, tapęs labai svarbus. Todėl verslas susirūpinęs, kad dėl investicijų trūkumo, neužtikrintumo ekonomika, neatvyksiančių turistų ekonominė padėtis tik prastės. Tai gana problemiška“, – sako A. Feldmannas.

Galimi keli scenarijai

O kas toliau? Ekspertas sako, kad nėra vieno būdo, kaip išspręsti Nikaragvoje kilusią krizę. O dar sudėtingiau ką nors prognozuoti.

AFP/Scanpix nuotr.

„Galimi keli scenarijai. Vyriausybė išlaikys kontrolę imdamasi represijų ir malšindama protestus. Tai tikėtina. Kitas scenarijus – kad įtampa stiprės: įvyks koks pučas partijoje, D. Ortega bus nuverstas, įsikiš kariuomenė. O trečias scenarijus – kad tokia situacija tęsis dar ilgai: vyks sukilimas, protestai, valdžia toliau imsis represijų, bet nepakankamai veiksmingų.

Manau, D. Ortega atnešė daug gerų dalykų Nikaragvos žmonėms, tačiau jis vadovavo autoritariniu būdu. Žmonės nesutinka, kad tai yra vienintelis šalies suklestėjimo kelias. Ir aš galiu įsivaizduoti ateityje labiau klestinčią, demokratiškesnę Nikaragvą, tačiau ne tuomet, kai valdo D. Ortega. Jis iš pradžių valdė demokratiškai, bet vėliau pakeitė žaidimo taisykles. Jei D. Ortegos neliktų, būtų bent kiek reformuotos institucijos, Nikaragva gyventų gana gerai“, – mano A. Feldmannas iš Ilinojaus universiteto.