Pasaulyje

2018.05.02 08:07

NATO ir Vašingtonas nerimauja dėl rusų povandeninių laivų Tolimojoje Šiaurėje

LRT.lt 2018.05.02 08:07

Neslūgstant tarptautinei įtampai, JAV grįžo į karinių oro pajėgų bazę Islandijoje, kurią paliko prieš daugiau kaip dešimtmetį.

Kapitonas Jonas Gudnasonas, pastaruosius 30 metų vadovavęs Keflaviko oro bazei Islandijoje, su šypsena prisimena 2014 m. gegužę įvykusį trumpą telefoninį pokalbį su JAV pareigūnais. Jis buvo informuotas, kad amerikiečiai norėtų sugrąžinti pajėgas į prieš 8 metus paliktą bazę.

„Jie paklausė: „Ar galime atvykti rytoj?“ – „Deutsche Welle“ papasakojo karininkas, sėdėdamas savo kabinete karinėje bazėje. J. Gudnasonas nieko neklausinėjo ir pradėjo ruoštis. „Mes pratę prie tokių dalykų, – gūžtelėjo jis. – Tam čia ir esame.“ Vėliau amerikiečiai paaiškino, kad suaktyvėjus Rusijos povandeninių laivų veiklai Vašingtonas nori atnaujinti jūrų gelmių stebėseną. Šie ketinimai turėjo būti oficialiai patvirtinti dvišaliu susitarimu 2016 m.

Prabėgus ketveriems metams po to skambučio, Keflaviko oro bazė netapo ir, kaip sako Islandijos vyriausybė, niekada netaps dideliu kariniu avanpostu. Kaip per Šaltąjį karą, kai gausiai aprūpintoje JAV karinio jūrų laivyno stotyje rusus stebėjo maždaug 3000 amerikiečių karių. Šios pajėgos išsikėlė 2006 m., po daugiau kaip 50 metų nuo Keflaviko bazės įsteigimo, nes Rusijos povandeniniai laivai jau nebebuvo tokie aktyvūs ir pagrindinė bazės užduotis – jų medžioklė – nebebuvo svarbi.

Ole Magnus Rapp/Scanpix nuotr.

Bet atėjo nauji laikai, o drauge pasikeitė ir Islandijos strateginė reikšmė. Praėjusiais metais JAV Kongresas skyrė 14,4 mln. JAV dolerių (11,8 mln. eurų) Keflaviko bazės angarui ir kitai infrastruktūrai atnaujinti. Tai rodo, kaip nejaukiai Vašingtonas jaučiasi negalėdamas stebėti rusų Tolimojoje Šiaurėje.

„Visi suprantame, kas vyksta, – „Deutsche Welle“ sakė Islandijos užsienio reikalų ministras Gudlauguras Thoras Thordarsonas, sėdėdamas savo kabinete Reikjavike. – Jau senokai nematėme tokio rusų aktyvumo. Visa tai, kas anksčiau būdavo įprasta, dabar vėl tapo aktualu.“

Agresyvesnė Rusijos pozicija, prasidėjusi 2014 m. invazija į Ukrainą ir Krymo aneksija, pastebima ir po vandeniu. G. T. Thordarsonas paaiškino, kad 2014 m. iš bazės Islandijoje JAV 20 dienų stebėjo povandeninių laivų veiklą, o 2017 m. – jau 150 dienų. Bet esama ir dar šio to. „Šiandien visa NATO organizacija skiria nepaprastai daug dėmesio Šiaurės Atlanto vandenynui“, – pridūrė ministras.

NATO nenori įtampos Tolimojoje Šiaurėje

NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas patvirtino, kad NATO aktyviau žvalgo eismą Arktyje. Tiek povandeninių laivų ten nebuvo nuo Šaltojo karo pabaigos. „Manau, kad labai svarbu nedidinti įtampos Tolimojoje Šiaurėje, – pareiškė J. Stoltenbergas, kalbėdamas Leideno universitete. – Tai būtų naudinga mums ir Rusijai. Bet žinia ta pati: turime būti ryžtingi, privalome palaikyti gebėjimą atgrasyti, todėl NATO būtini didesni, pavyzdžiui, karinio jūrų laivyno pajėgumai.“

AFP/Scanpix nuotr.

NATO atstovo žiniasklaidai pavaduotojas Piersas Cazaletas plačiau paaiškino, kad „rusų povandeniniai laivai galėtų kelti pavojų NATO jūrų operacijoms ir sumažinti Aljanso galimybes ištikus krizei perkelti pastiprinimą tarp Šiaurės Amerikos ir Europos.“

Tokios grėsmės yra viena iš priežasčių, kodėl NATO steigia naują Atlanto vandenyno vadavietę, kuri užtikrins sklandų bendradarbiavimą. Taip pat nerimaujama dėl svarbių giluminių komunikacinių kabelių, kuriuos galima sugadinti arba sabotuoti. „Vienas iš pirmenybinių NATO tikslų yra atkurti kovos su povandeniniais laivais pajėgumą“, – pareiškė P. Cazaletas „Deutsche Welle“.

Amerikiečiai visada laukiami Keflavike

Keflaviko oro bazei paskirtos JAV lėšos bus panaudotos vienam iš karinių angarų atnaujinti, kad jame tilptų P8 – didesni ir sunkesni lėktuvai nei parėjusiais dešimtmečiais naudoti P3. Taip pat bus įrengta plovykla, kad būtų galima pašalinti Islandijai būdingą druską ir smėlį.

Islandija yra toli nuo kitų gyvenamų vietų ir neturi savo kariuomenės, bet J. Gudnasonas nesibaimina, kad sugrįžus amerikiečių žvalgybos lėktuvams ir jų stebimiems rusų povandeniniams laivams valstybė atsidurs naujos karinės akistatos centre.

„Nemanau, kad mes pavojuje. Mes nekalbame apie situacijos pavojingumą, – sako jis. – Kalbame apie tai, kad reikia išmanyti situaciją, žinoti, ką veikia kaimynas.“

Atnaujintus rusų povandeninių laivus derėtų stebėti

Atlanto tarybos Transatlantinės saugumo iniciatyvos direktorius Magnusas Nordenmannas šią sritį tiria savo knygai apie Šiaurės Atlanto vaidmenį naujojoje Europos saugumo aplinkoje. M. Nordenmannas šiuolaikinius įvykius vertina ne taip optimistiškai.

„Rusijos karinis jūrų laivynas – ne sovietinis laivynas. Jis gerokai mažesnis, jį sudaro nepalyginti mažiau antvandeninių ir povandeninių laivų, – paaiškino jis „Deutsche Welle“. – Kita vertus, jis gerokai pažangesnis ir labiau patyręs nei per Šaltąjį karą. Taip pat jie įgijo naujų pajėgumų, pavyzdžiui, gali leisti sparnuotąsias raketas. Tai keliskart pademonstravo prie Sirijos krantų.“

M. Nordenmannas pabrėžė, kad anksčiau šie ginklai buvo JAV ir Jungtinės Karalystės privilegija. „Tačiau dabar tai geba ir Rusija, – pabrėžė jis. – Todėl kalbant apie atsinaujinusias Rusijos povandeninių laivų pajėgas kone didžiausią nerimą kelia tai, kad jie gali paleisti ilgo nuotolio sparnuotąsias raketas prieš taikinius Šiaurės Europoje.“

Taikos aktyvistų įtarimai

Daugkartinis kandidatas į Islandijos prezidento postą Thoras Magnussonas, nuo seno kovojantis prieš militarizmą, nerimauja dėl kitų priežasčių. Jis baiminasi, kad JAV pajėgos Keflavike gali tik paaštrinti santykius su Rusija. Humanitarinės organizacijos „Peace 2000“ steigėjas T. Magnussonas įsitikinęs, jog panašiai mąsto ir jo kraštiečiai. Jis kaltina Islandijos valdžią slepiant planus plėsti karinį kontingentą.

„Jie žino, kad visuomenė tam visiškai nepritaria. Islandai nenori kariuomenės savo šalyje, – „Deutsche Welle“ pasakė jis per telefoninį pokalbį iš namų Ispanijoje. – Jie tam priešinasi ir žinodami tikruosius amerikiečių planus pasibjaurėtų.“

Kol kas islandai neišreiškė didelio nepasitenkinimo, o valdžia kartoja, kad bazė nebus atkurta iki Šaltojo karo lygio. T. Magnussonas baiminasi, kad amerikiečių kariai vėl pavers Islandiją taikiniu, jei tarp JAV ir Rusijos įsipliekstų karinis konfliktas.

Reuters/Scanpix nuotr.

Dėl visa ko

„Tai visiška nesąmonė“, – pareiškė buvęs Islandijos ambasadorius JAV Albertas Jonssonas, tvirtinantis, kad nerimauti nėra ko. Jis paaiškino, kad Islandija visada turės strateginį interesą, kad amerikiečiai būtų šalyje. Šiuo metu iš diplomatinės tarnybos jau pasitraukęs A. Jonssonas 2006 m. padėjo susitarti dėl JAV pasitraukimo iš Islandijos. Tai buvo nelengva, nes šalis nenorėjo, kad amerikiečiai imtų ir išvyktų po penkių dešimtmečių viešnagės.

„Viskas tik tam, kad būtume pasirengę, jei prasidėtų visiškai menkai tikėtinas tarptautinis konfliktas Europoje, Baltijos šalyse ar Sirijoje, – paaiškino A. Jonssonas. – Tai turėtų būti labai rimta tarptautinė krizė tarp JAV ir Rusijos, kuri paliestų strateginę branduolinę pusiausvyrą.“

Jis pabrėžė, kad didžiausi Rusijos pajėgumai – raketiniai povandeniniai laivai – daugiausia dislokuoti Barenco jūroje, toli nuo Islandijos krantų.

Kaip sako užsienio reikalų ministras G. T. Thordarsonas, visi islandai tikisi, kad taip reikalai niekada nepasisuks. Ji pabrėžė, jog įtampa anaiptol ne tokia, kaip senais laikais, kai pirštai būdavo laikomi ant mygtukų. Jo nuomone, šiandien Islandija jaučiasi saugi.

„Manau, suprantame, kad mūsų saugumo pamatą sudaro šis dvišalis susitarimas [su JAV] ir narystė NATO, – pasakė jis. – Idealiame pasaulyje karinių priemonių apskritai nereikėtų, bet tokiame pasaulyje dar negyvename.“