Europoje Rusijos karas prieš Ukrainą atrodo kaip didžiausia ir beveik egzistencinė pasaulio problema, tad dalį europiečių nemaloniai nustebino ir netgi supykdė tai, kad šalys už Europos ir Šiaurės Amerikos ribų, rodos, turi kiek kitokį požiūrį.
Dauguma vadinamųjų globaliųjų Pietų šalių neprisijungė prie ekonominių sankcijų Rusijai, o jei ir pasmerkė Maskvos veiksmus, tą išreiškė daug nuosaikiau. Tačiau analitikų teigimu, tokia reakcija išduoda ne jų abejingumą ar simpatijas Rusijai, o sudėtingą santykį su Europa ir Vakarais.
Europos problemos – nebūtinai pasaulio problemos
Kalbėdamas pernai birželį vykusiame GLOBSEC forume Bratislavoje Indijos užsienio reikalų ministras Subrahmanyamas Jaishankaras sukritikavo požiūrį, kad Vakarų šalys savo problemas regi kaip pasaulio problemas, o globaliųjų Pietų problemos laikomos tik jų pačių rūpesčiu.
„Pasaulis negali būti toks eurocentriškas, koks buvo praeityje, – kalbėjo ministras. – Jei apskritai paimčiau Europą, kuri apie daugelį dalykų, vykstančių, pavyzdžiui, Azijoje, išskirtinai tylėjo, galėčiau paklausti, kodėl kas nors Azijoje apskritai turėtų pasitikėti Europa?“
Tokiais žodžiais S. Jaishankaras atmetė priekaištus, vis dažniau metamus globaliųjų Pietų valstybėms, kad jos nepakankamai palaiko Ukrainą, neprisijungia prie sankcijų Rusijai ir tokiu būdu padeda Maskvai jas apeiti, o nenutraukdamos prekybinių ir politinių ryšių su agresore neva remia karą.
Ar globalieji Pietūs nepalaiko Ukrainos?
Pernai kovo 2 d., praėjus mažiau nei savaitei nuo invazijos pradžios, JT priėmė rezoliuciją, smerkiančią Rusijos veiksmus, raginančią išvesti karius iš Ukrainos teritorijos ir atšaukti vadinamųjų Donecko ir Luhansko „liaudies respublikų“ pripažinimą. Rezoliuciją palaikė absoliuti dauguma pasaulio šalių, 141, prieš balsavo tik 5: pati Rusija, Baltarusija, Sirija, Šiaurės Korėja ir Eritrėja. Dar 35 šalys susilaikė, dauguma jų Afrikoje ir Azijoje, įskaitant Indiją ir Kiniją.
Šiemet vasarį JT priėmė dar vieną rezoliuciją, vėl raginančią nutraukti karą išlaikant Ukrainos teritorinį vientisumą. Balsavimo rezultatai beveik nepasikeitė: tos pačios 5 šalys balsavo prieš, prie jų prisijungė Malis ir Nikaragva, susilaikiusiųjų liko 32.
Kaip tvirtina Vakarų Sidnėjaus universiteto Australijoje dėstytojas Michaelas Karadjisas, net ir šie skaičiai – kurie labiau atspindi savų geopolitinių išskaičiavimų turinčių elitų, o ne eilinių šių šalių gyventojų nuotaikas – rodo, kad kaltinimai prorusiškumu yra nepagrįsti.
„Taip, trečdalis Afrikos šalių susilaikė, tačiau 60 proc. balsavo už pasmerkimą. Paskutiniame Rusijos ir Afrikos aukščiausiojo lygio susitikime 2019 m. dalyvavo 43 Afrikos valstybių vadovai, o ką tik liepos mėnesį vykusiame susitikime – tik 17 ir jie iš esmės liepė V. Putinui nutraukti karą ir įspėjo, kad Afrikos aprūpinimas maistu patirs skaudžių pasekmių dėl to, kad Rusija sustabdė susitarimą, leidusį Ukrainai eksportuoti grūdus“, – žurnale „New Lines Magazine“ tvirtino M. Karadjisas.
Tas pats pasakytina ir apie Lotynų Ameriką. „Nors kelios Lotynų Amerikos kairiųjų vyriausybių valdomos šalys balsuojant JT susilaikė, kitos – Čilė, Meksika ir Kolumbija – balsavo už pasmerkimą kartu su didžiąja dauguma, – pažymėjo jis. – Liepos 18 d. Briuselyje vykusiame ES ir Lotynų Amerikos ir Karibų jūros regiono valstybių bendrijos susitikime Čilės kairiųjų pažiūrų prezidentas Gabrielis Boricius pasmerkė Rusijos invaziją kaip „nepriimtiną imperialistinį agresyvų karą, pažeidžiantį tarptautinę teisę“.
Kitoks požiūris į karą
Vis dėlto daugelis šalių už Europos ir Šiaurės Amerikos ribų į Rusijos karą Ukrainoje žiūri kitaip nei vadinamieji Vakarai.
„Su labai retomis išimtimis jos mato tai kaip karą tarp Rusijos ir Vakarų – JAV, Kanados ir ES, o ne tiek kaip karą, kovojamą dėl žmonijos ar visuotinių moralės principų“, – LRT.lt sakė Vašingtone veikiančio Quincy instituto Globaliųjų Pietų programos vadovas Sarangas Shidore.
Apeliavimas į moralinius principus, ypač girdimas iš JAV lyderių, jų neįtikina, nes „jos gerai prisimena invazijas į Iraką, Libiją ir kitas šalis“. Be to, pasak S. Shidore, kai kurios šalys skeptiškai priima teiginius apie demokratines vertybes ir žmogaus teises, nes šiais principais buvo teisinami jų pačių suverenumo pažeidimai.
„Galų gale beveik nė viena neturi jokių realių interesų konfliktų nei su Rusija, nei su Ukraina, todėl norėtų palaikyti gerus santykius su abiem šalimis“, – priduria jis.
Kita vertus, pasak Quincy instituto analitiko, dauguma globaliųjų Pietų šalių nėra patenkintos matydamos, kaip viena šalis pažeidžia kitos teritorinį vientisumą. „Šie kompleksiški veiksniai paaiškina jų santykinę tylą ir atsisakymą rinktis pusę tarp Rusijos ir Vakarų“, – sako S. Shidore.
Ne mūsų kova
Kaip pabrėžia Barselonos tarptautinių reikalų centro (CIDOB) asocijuotasis vyriausiasis tyrėjas Francis Ghilèsas, arabų pasaulyje centrinis geopolitinis klausimas yra Palestinos okupacija. „Ką palestiniečiai iškentėjo per pastaruosius 70 metų, yra labai svarbu jų mąstymui, ir tai, kad Vakarai padarė labai mažai, kad sustabdytų tai, kas akivaizdžiai yra Vakarų Kranto kolonizacija“, – LRT.lt sakė F. Ghilèsas.
Taigi, kai Europa ir JAV tvirtina, kad Šiaurės Afrikos ar Artimųjų Rytų gyventojams turi rūpėti ukrainiečių kančios, jiems tai skamba kaip dvejopi standartai.
Be to, pabrėžia F. Ghilèsas, šio regiono žmonės „turi labai ilgą atmintį“. Jie vis dar prisimena JAV nelegalią invaziją į Iraką ir brutalų Prancūzijos karą Alžyre, siekiant išlaikyti šalį savo kolonija, taigi, jų neįtikina argumentai, kad būtent Rusija yra didžiausia grėsmė „taisyklėmis pagrįstai pasaulio tvarkai“.
„Dar prisideda ir rasinis momentas“, – priduria analitikas.
Ukraina ir jos sąjungininkės dažnai pabrėžia kovojančios už europietiškas arba vakarietiškas vertybes, žmonėms Afrikoje ar Azijoje tai asocijuojasi su kolonializmu ir sufleruoja, kad tai ne jų kova.
„Nėra taip, kad arabų pasaulyje jie pritartų tam, ką daro rusai, jie nėra akli, tačiau jie nežino daug apie Ukrainą, apie istoriją ir jie jaučia, jog tai yra baltųjų žmonių kova“, – sako F. Ghilèsas.
Rasizmu atsiduoda ir ES elgesys su pabėgėliais: nuo karo bėgantys ukrainiečiai priimami pagal visas tarptautines konvencijas, o migrantai ne iš Europos, bėgantys nuo karo, stichinių nelaimių ar skurdo, yra atstumiami. Politikai neretai tai teisina tvirtindami, kad gina Europos civilizaciją ir europietišką gyvenimo būdą.
Sankcijų kaina
Vis dėlto tai nereiškia, kad karas Ukrainoje neturi jokių pasekmių globaliųjų Pietų šalims ar kad šios tų pasekmių nemato.
„Jis dar labiau pablogino ir taip sunkią ekonominę padėtį po COVID-19 pandemijos, padidino infliacinį spaudimą ir apsunkino prekybą energijos ištekliais globaliųjų Pietų valstybėse. Be to, apsunkino atsarginių dalių ir kitų prekių tiekimą toms valstybėms, kurių saugumas priklauso nuo Rusijos ginklų importo“, – karo pasekmes apibendrina Quincy instituto analitikas S. Shidore.
Kaip pabrėžia F. Ghilèsas, ekonominės sankcijos buvo skausmingos pačių jas įvedusių ES šalių ekonomikoms. Šios šalys santykinai turtingos ir gali sau leisti sumokėti šią kainą, kad nubaustų Rusiją. Dauguma globaliųjų Pietų šalių tokios prabangos neturi. Rusija, kuri iki karo buvo didžiausia pasaulio kviečių eksportuotoja, galėtų jas nubausti atsakomosiomis sankcijomis.
„Grūdai yra labai bjaurus ginklas, bet jis veikia. Jei įvesi sankcijų Rusijai, ji nustos tau pardavinėti grūdus ir turėsi rimtų bėdų, – LRT.lt sakė F. Ghilèsas. – Mes pamirštame, kad Rusija eksportuoja ne tik dujų, bet ir grūdų, saulėgrąžų aliejaus, specialiųjų metalų.“
Kai ES ir JAV įvedė sankcijas Rusijai, Afrikos šalys jautė, kad neatsižvelgiama į jų poreikius. Senegalo prezidentas ir Afrikos Sąjungos pirmininkas Macky Sallas 2022 m. vasarą susitikime su ES lyderiais atkreipė dėmesį, kad dėl Europos sankcijų afrikiečiams tampa „beveik neįmanoma“ sumokėti už grūdų ir trąšų importą.
„Mes prašome iš europiečių tokio paties mechanizmo, koks egzistuoja dujoms ir naftai“, – interviu Prancūzijos savaitraščiui „Le Journal du dimanche“ sakė M. Sallas. Jis priminė, kad kai ES atjungė Rusijos finansų institucijas nuo SWIFT sistemos, ji paliko išimčių tiems bankams, per kuriuos mokėdavo už rusiškus energijos išteklius.
Kai kurios globaliųjų Pietų šalys nuo Rusijos yra priklausomos ir saugumo srityje. F. Ghilèsas kaip gerą pavyzdį pateikia Alžyrą.
„Alžyriečiai perka ginklų ir iš Vakarų, tačiau daugiausia iš Rusijos, nes kai Alžyras tapo nepriklausomas, Prancūzija atsisakė jiems parduoti ginklų. Anglija ir Amerika atsisakė jiems parduoti ginklų, nes jie rėmė palestiniečius ir Palestinos išsivadavimo organizaciją. Taigi, jie nuėjo pas rusus, – paaiškina F. Ghilèsas. – Nepaisant to, jie nėra Rusijos sąjungininkai. Alžyras yra pavyzdys šalies, kuri nesirenka pusių, o ragina ieškoti diplomatinių išeičių.“
Ar globalieji Pietūs prisijungs prie sankcijų?
„Aš nematau realaus kelio, kad jos (globaliųjų Pietų šalys – LRT.lt) prisijungtų prie sankcijų režimo“, – sako S. Shidore.
Vis dėlto įmanoma, kad šios šalys labiau prisidėtų prie spaudimo Rusijai ir privačiai ragintų Maskvą nusileisti daliai Kyjivo reikalavimų, pasak analitiko, „jei keistųsi padėtis mūšio lauke – tai yra Ukraina sėkmingiau atsikovotų teritorijų – ir kartu Ukraina sušvelnintų savo 10 punktų taikos planą ir pasiūlytų nuolaidų“.
„Galų gale globaliųjų Pietų valstybės nori, kad šis karas baigtųsi kuo greičiau, jų požiūriu, diplomatinis kelias tam yra būtinas“, – LRT.lt sakė S. Shidore.
Besikeičianti galios pusiausvyra
Globaliųjų Pietų reakciją į Ukrainos karą komentuojantys analitikai dažnai pažymi, jog situacija išryškino pasikeitusią galios pusiausvyrą pasaulyje, JAV ir Europa nebegali primesti savo valios visiems kitiems.
Ekonominių ryšių su Rusija nenutraukė net ir artimiausiais JAV sąjungininkais Artimuosiuose Rytuose laikomi Jungtiniai Arabų Emyratai ir Saudo Arabija. Jų sprendimas pernai rudenį kartu su kitomis OPEC narėmis sumažinti naftos gavybą kaip tik tuo metu, kai Vakarai ieškojo būdų sumažinti šoką atsisakius rusiškų energijos išteklių, priimtas kaip spjūvis prezidentui Joe Bidenui į veidą.
Globaliųjų Pietų siekį burtis į nuo Vakarų nepriklausomą bloką signalizuoja ir BRICS plėtra. Rugpjūtį Pietų Afrikos Respublikoje susitikę penkių narių lyderiai prie grupės pakvietė prisijungti dar 6 šalis. Prieš susitikimą Johanesburge jo šeimininkė PAR tvirtino, kad norą tapti BRICS narėmis išreiškė apie 40 valstybių.
Kaip prieš susitikimą sakė Pietų Afrikos ambasadorius BRICS Anilas Sookhalas, globaliųjų Pietų šalyse gyvena absoliuti dauguma pasaulio populiacijos, tačiau jos išlieka sprendimų priėmimo paraštėse, o tarptautinėse politinėse ir finansinėse institucijose tebedominuoja Vakarų atstovai.
„Turime beveik Pietų Afrikos apartheidą primenančią sistemą, kurioje mažuma sprendžia už daugumą, tokia šiandien yra situacija pasaulinėje scenoje, – kanalui „Al Jazeera“ duotame interviu sakė A. Sookhalas. – Nenorime, kad mums kiti sakytų, kas mums tinka, norime, kad dabartinės pasaulinio valdymo architektūros lūžio linijos būtų pertvarkytos, reformuotos ir pakeistos. Ir mes norime dalyvauti procese, kurio tikslas – sukurti teisingesnę, įtraukesnę, daugiapolę pasaulinę bendruomenę, kurioje elgtumėmės sąžiningai ir teisingai.“
F. Ghilèso teigimu, Vakarai ir ypač Europos šalys ne iki galo suvokia pasikeitusią situaciją.
„Daugeliui mūsų lyderių sunku suprasti, kad jie nebeturi tos galios, kuri jiems leido gauti, ko nori, prieš 20 ar 30 metų, o dabar turi kalbėtis su žmonėmis, su kuriais nebūtinai sutari geopolitiniais klausimais“, – LRT.lt sakė analitikas.
Jo manymu, prieš 30 metų Vakarai padarė klaidą, kad bandydami integruoti iš po geležinės uždangos išlindusias Rytų Europos valstybes visiškai pamiršo Afriką, žemyną su sparčiausiai augančia populiacija ir konfliktais, iš dalies kylančiais iš kolonijinio palikimo.
„Ir kai žmogus iš Šiaurės Afrikos ar Artimųjų Rytų, net ir išsilavinęs ir geopolitiką suprantantis, mato, kiek pinigų dedama į Ukrainą, jis tik pasikaso galvą. <...> Mes atradome šitiek pinigų, kad galėtume siųsti ginklų Ukrainai, visiškai pagrįstai, mano manymu, tačiau kodėl negalėjome bent dalies tų pinigų per pastarąjį dešimtmetį ar du investuoti į Afriką? – klausia F. Ghilèsas. – Šios problemos niekur nedings.“
