Pasaulyje

2018.03.22 15:37

Kaip sustabdyti populistinį potvynį?

LRT.lt2018.03.22 15:37

Buvusio Baltųjų rūmų vyriausiojo stratego Stepheno Bannono pasirodymas neseniai vykusiame Prancūzijos Nacionalinio fronto partijos suvažiavime yra vienas iš požymių, kad formuojasi transatlantinė populistų sąjunga. Idėjų kalvės „Institut Montaigne“ vyresnysis konsultantas Dominique`as Moisi klausia, ar įmanoma tam užkirsti kelią.

1965 m. Henry Kissingeris parašė knygą „Audringa partnerystė“ (The Troubled Partnership), kurioje apžvelgė šaltojo karo metu transatlantiniame aljanse tvyrojusią įtampą. Jis tvirtino, kad stabiliai tarptautinei tvarkai palaikyti reikėjo JAV lyderystės (įspūdingo demokratijos pavyzdžio) ir stiprių saitų su Europa. Ko gero, H. Kissingeris nė neįsivaizdavo, kad prabėgus mažiau nei šešiems dešimtmečiams JAV atliks visai priešingą vaidmenį ir ims formuotis nauja tamsesnė transatlantinė sąjunga.

Pažvelkime į praėjusią savaitę vykusį Prancūzijos kraštutinės dešiniosios pakraipos Nacionalinio fronto suvažiavimą. Marine Le Pen buvo perrinkta partijos vadove ir paskelbė, kad nuo šiol organizacija vadinsis Nacionalinė santalka. Šio svarbaus renginio garbės svečias buvo ne kas kitas, o buvęs JAV prezidento Donaldo Trumpo vyriausiasis strategas S. Bannonas.

Politikos nelaimėliai

„Visi pasaulio istorijos faktai ir personažai pasirodo dusyk, – kartą rašė Karlas Marxas. – Pirmąsyk kaip tragedija, o antrą – kaip farsas.“ Lilio mieste vykusį suvažiavimą nesunku priskirti farsui. Juk M. Le Pen ir S. Bannonas yra politikos atstumtieji.

Praėjusiais metais M. Le Pen triuškinamai pralaimėjo Prancūzijos prezidento rinkimus Emmanueliui Macronui. Be to, partijos viduje jai meta iššūkį gerokai jaunesnė ir intelektiniu požiūriu įspūdingesnė dukterėčia Marion Maréchal-Le Pen, kuri vasarį Vašingtone vykusiame Konservatyviosios politikos komiteto susirinkime pasisakė prieš pat JAV viceprezidentą Mike`ą Pence`ą.

2017 m. rugpjūtį D. Trumpas be didelių ceremonijų atleido S. Bannoną iš pareigų. Negana to, jis užpylė druskos ant žaizdos išplatinęs pranešimą, kad S. Bannonas labai menkai prisidėjo prie D. Trumpo pergalės JAV prezidento rinkimuose, ir kad atleistas ne tik prarado darbą, bet ir pametė protą.

Tamsusis aljansas

S. Bannono pasirodymas Lilio renginyje paradoksalus. Juk viena iš jo atleidimo priežasčių buvo būtent ekstremistinės pažiūros, o M. Le Pen bando išplėsti paramą partijai švelnindama poziciją. Tačiau kita prasme jo dalyvavimą galima nesunkiai paaiškinti: jis rodo, kad jau kurį laiką formuojasi transatlantinė populistinė sąjunga, tam tikras tamsus vadinamosios vertybių geografijos darinys, savo pobūdžiu primenantis šaltojo karo laikų aljansus.

Sipa/Scanpix nuotr.

Nepaisydamas savo politinių nesėkmių S. Bannonas tvirtina, kad „istorijos potvynis“ neišvengiamai juda populistų link. Jo manymu, D. Trumpui laimėjus JAV prezidento postą (ši pergalė sukrėtė pasaulio tvarką, kurią S. Bannonas ir jo bendraminčiai taip nori sugriauti) tik laiko klausimas, kada Europa paseks JAV pavyzdžiu.

Būtų pernelyg pavojinga nurašyti S. Bannono žodžius kaip paprasčiausias klejones. Galbūt šiandien Prancūzijoje laimėjo E. Macronas, bet D. Trumpo pergalė JAV taip pat nebuvo atsitiktinumas. To negalima pasakyti ir apie gerus populistų rezultatus šį mėnesį Italijoje vykusiuose rinkimuose, kuriuose prieš imigraciją pasisakanti Lygos partija ir nesisteminis Penkių žvaigždžių judėjimas drauge užsitikrino maždaug 50 proc. rinkėjų balsų.

Tam tikru lygiu net Vokietija nukentėjo nuo populistinių jėgų. Žinoma, čia vėl buvo sudaryta vaivorykštės koalicija iš kanclerės Angelos Merkel Krikščionių demokratų sąjungos, bavariškosios dukterinės Krikščionių socialistų sąjungos ir Socialdemokratų partijos. Tačiau partneriai ginčijosi daugiau nei penkis mėnesius ir šiandien didžiausia opozicinė partija yra kraštutinė dešinioji Alternatyva Vokietijai. Šalyje, kurią nacistinė praeitis, atrodytų, paskiepijo nuo populizmo, tokia padėtis kelia itin daug nerimo. Demokratija trapesnė, nei gali pasirodyti, ir jos niekada nederėtų laikyti duotybe.

Ar yra priešnuodis?

Tad kaip galėtume pristabdyti šį populistinį potvynį? Visų pirma, abiejose Atlanto vandenyno pusėse liberalia demokratija vis dar tikintys politikai privalo pripažinti, kad būtent jie yra kalti dėl šios populizmo bangos, nes nesugeba tinkamai patenkinti rinkėjų interesų. Jie turi nenuilstamai stengtis išspręsti esamas problemas nuo nelygybės iki migracijos, kurios paskatino žmones šlietis prie populistinių jėgų. Privalu atkreipti dėmesį ne tik į techninius iššūkius, bet ir į piliečių nerimą dėl silpstančių pilietinių teisių bei nykstančios tapatybės, kurį labai puikiai išnaudoja populistai.

Be abejo, JAV demokratai turi surasti patrauklų kandidatą, kuris 2020 m. rinkimuose paveržtų šalies vadovo pareigas iš D. Trumpo. O Prancūzija ir Vokietija privalo toliau stiprinti Europos integraciją. Šiuo klausimu išskirtiniai įsipareigojimai tenka E. Macrono vadovaujamai Prancūzijai.

Nesupraskite klaidingai. Kitaip nei S. Bannonas kalbėjo Lilyje, ne M. Le Pen ir jos pervadinta partija, o būtent E. Macronas turi demokratinės Prancūzijos ateities raktus. Jei jam valdant ši sistema nepasirodys palanki platesniam rinkėjų ratui, Prancūziją gali ištiki JAV likimas, kuris parodytų pavojingą pavyzdį visai likusiai Europai. Tokiu atveju transatlantinį aljansą ir juo grindžiamą pasaulio tvarką tikrai ištiktų gili krizė.