Pasaulyje

2018.03.06 09:30

Europos Sąjungai siūloma nauja gynybos strategija: kuo ji pavojinga

LRT.lt2018.03.06 09:30

Ispanų teisininkė ir politikė, buvusi Ispanijos užsienio reikalų ministrė Ana Palacio mano, kad neseniai pasibaigusi Miuncheno saugumo konferencija labai aiškiai parodė: tvarkos pasaulyje darosi vis mažiau. Europos Komisijos (EK) pirmininko Jeano-Claude`o Junckerio sumanymas siekti, kad užsienio ir gynybos politikos sprendimai Europos Sąjungoje (ES) būtų priimami nebe valstybių narių lygmeniu, o Europos Komisijoje, pasak jos, yra labai blogas. Apie tai, kuo pavojinga J.-C. Junckerio gynybos strategija, A. Palacio rašo nuomonių ir komentarų portale project-syndicate.org.

Susitikti visiems svarbiausiems tarptautinės politikos veikėjams mūsų laikais progų tėra trys: Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos kasmetis visuotinis susirinkimas, Didžiojo dvidešimtuko (G20) susitikimas ir Miuncheno saugumo konferencija. Dar liūdniau, pasak A. Palacio, yra suvokti, kad per paskutinę Miuncheno saugumo konferenciją, vykusią šių metų vasario viduryje, tebuvo iškelta viena vienintelė idėja, ir ta pati – anaiptol ne gera.

Pasigedo ir idėjų, ir sprendimų

Ilgus metus Miuncheno konferencija buvo ta vieta, į kurią įvairių pasaulio šalių atstovai suvažiuodavo ne tik parodyti savęs ir pasižiūrėti į kitus – čia jie atvykdavo pasiklausyti ir būti išgirsti. Deja, šių metų susitikime, rašo komentaro autorė, tai, kas liko nepasakyta, skambėjo daug garsiau negu tai, kas buvo pasakyta. Šiųmetė Miuncheno saugumo konferencija tapo savotišku verdiktu, skelbiančiu, kad tvarkos pasaulyje darosi vis mažiau. Stebėtojai didžiausią dėmesį atkreipė į tai, kiek mažai buvo pateikta naujų idėjų ir kiek mažai pasiūlyta inovatyvių sprendimų, nepaisant, kad prirašyta apie pasaulio būklę – išties daug.

Ankstesniais metais, A. Palacio teigimu, būta gerokai kitaip. Pavyzdžiui, 2015-aisiais Miuncheno konferencija padėjo subrandinti impulsą būsimam susitarimui dėl Irano branduolinės programos. 2016-aisiais būtent Miuncheno konferencijoje pagrindiniai JAV prezidento Donaldo Trumpo administracijos nariai pirmąsyk susitiko su savo pasauliniais partneriais. 2007-ųjų Miuncheno konferencijoje Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pasakė savo garsiąją kalbą, išpranašavusią Rusijos intervencijas į Gruziją ir Ukrainą.

Bene vienintelė šių metų konferencijoje pristatyta idėja priklauso Europos Komisijos pirmininkui J.-C. Junckeriui: jis paragino užsienio ir gynybos politikos sprendimų Europos Sąjungoje priėmimo įgaliojimus, kurie iki šiol priklausė valstybėms narėms, perduoti Europos Komisijai. Ir nors J.-C. Junckeris teisus, sakydamas, jog ES turėtų imtis veiksmų ir užsitikrinti gebėjimą pasaulio politikos lygmeniu veikti efektyviai, jo situacijos matymas yra stipriai ydingas, įsitikinusi tarptautinės politikos žinovė A. Palacio.

J.-C. Junckeris, AFP/Scanpix nuotr.

Pasiūlyta eiti trumpiausiu keliu

Kad galėtų imtis pasaulinės lyderės vaidmens, Europos Sąjunga turi turėti vidinių paskatų ir resursų siekti visapusės darnos ir bendradarbiavimo. Užuot pasiūlęs palaipsniui būtent šia kryptimi ir judėti, J.-C. Junckeris ragina eiti trumpiausiu keliu, argumentuodamas tuo, kad iš Europos Sąjungos esą negali būti nuolat reikalaujama vienbalsių sprendimų.

Europos Sąjungos idėja pagrįsta susitarimu, kad mainais už narystę valstybės sutinka kai kuriose srityse atsisakyti dalies suvereniteto. Tačiau užsienio ir gynybos politika – tai sritis, kurioje sprendimus valstybės narės priima pačios. Lengvabūdiški mėginimai pakeisti esamą susitarimą kelia grėsmę atitolti nuo politinės realybės ir Europos Sąjungos projektą pakreipti pavojinga linkme.

Šis J.-C. Junckerio pasiūlymas primena jo 2017-ųjų pranešime apie Sąjungos padėtį pateiktas rekomendacijas dėl to, kaip reikėtų tvarkytis bendrojoje rinkoje. Abu šie sumanymai – tai dalis platesnio masto pastangų kai kurias Europos Tarybos galias perkelti Europos Komisijai. Kad šios pastangos duotų daugiau vaisių, Europos Komisijos generaliniu sekretoriumi, t. y. svarbiausiu šios institucijos pareigūnu, J.-C. Junckeris neseniai paskyrė savo Svengalį – Martiną Selmayrą.

Dabar M. Selmayras – kuris, kaip J.-C. Junckerio personalo galva, lyginamas su tokiomis istorinėmis figūromis kaip Niccolo Machiavellis ir Grigorijus Rasputinas, – turės gerokai daugiau įtakos, taip pat ir kitąmet renkant naująjį Europos Komisijos pirmininką. Tai, kokiu būdu šis pareigūnas buvo paskirtas, turėtų priversti ne tik pakelti antakius. A. Palacio teigimu, operacija buvo atliekama itin slaptai – kad tik neįsikištų valstybės narės.

Pasak jos, tokios machinacijos tik parodo, kad J.-C. Junckerio metodika yra iš esmės ydinga. Problema – ne tai, kad savo užmanymą jam gali pavykti įgyvendinti, – Jungtinės Europos Valstijos būtų gal ir visai nebloga išeitis. Problema yra tai, kad jam gali nepavykti. Europiečiai paprasčiausiai nepasirengę dar daugiau savo suvereniteto perduoti Europos Sąjungai.

Martinas Selmayras, AFP/Scanpix nuotr.

Reikėtų mažiau svaičioti ir daugiau dirbti

Nuo tada, kai prieš dešimtį metų praūžė visuotinė finansų krizė, Europa tvirtai tebeveikia tarpvyriausybiniu režimu. Jai mažiausiai reikia dar vienos įspūdingai skambančios schemos, kurios įgyvendinti ji dabar tiesiog nebūtų pajėgi, įsitikinusi A. Palacio. Tokių schemų Europos Sąjungoje jau ir taip apstu: tai ir ekonominė ir pinigų sąjunga, ir bankų sąjunga, ir energetikos sąjunga – apie visas jas daug skalambyta, tik, deja, visos jos taip ir liko tik popieriuje.

Užuot toliau mandagiai svaičiojus, ES pareigūnams ir valstybių narių vyriausybėms reikėtų daugiau dirbti, mano rašinio autorė. Atvirai ir realistiškai įvertinus padėtį, turi būti ieškoma bendro sutarimo užsienio ir saugumo politikos klausimais. Tai reiškia, kad reikia ne keisti taisykles iš viršaus, o siekti darnos iš apačios.

Siekiant užtikrinti, kad šių pastangų įgyvendinimas nebūtų ištęstas iki begalybės, kaip kad atsitinka su daugeliu ES aptarinėjamų klausimų, reikėtų visų pirma užsibrėžti konkrečius tikslus. Galima būtų pradėti nuo nuolatinio struktūrizuoto bendradarbiavimo gynybos srityje, dėl kurio praėjusių metų gruodį sutarė Europos Taryba. Šiuo tikslu, pavyzdžiui, valstybės narės galėtų Europos lygmeniu stiprinti strateginį planavimą. Įkvėptos Vokietijos kanclerės Angelos Merkel neseniai pateikto pasiūlymo susieti ES finansavimą su migrantų priėmimu, valstybės narės galėtų pasistengti sukurti tvirtesnių paskatų tarpusavio bendradarbiavimui.

Be abejo, 27-ioms suverenioms valstybėms veikti kaip vienai yra sunku. Tačiau kad ir kaip viliojančiai tai atrodytų, mėginimai nuslėpti skirtybes ir bet kokia kaina vengti nesutarimo, jau nekalbant apie mintį nukrypti nuo pamatinio Europos Sąjungos projekto susitarimo, klausimo išspręsti tiktai nepadės. Nėra kito kelio Europai patekti ten, kur jai reikia patekti, kaip tik per realistiškas ir laipsniškas pastangas siekti vienybės, įsitikinusi A. Palacio. Būtent tai Europa turėtų suvokti kaip pagrindinę Miuncheno saugumo konferencijos pamoką.