Pasaulyje

2018.01.09 15:34

Vakarų liberalizmas pasiekė aklavietę?

LRT.lt2018.01.09 15:34

Pastaruoju metu regėjome, kaip įkvepiančiai apsisprendimo laisvės šaukiasi priespaudą išgyvenantys Irano piliečiai. Mūsų, vakariečių, padėtis šiandien atrodo visiškai kitokia: pernelyg dažnai laisve mėgaujamės iškreiptai, pramaišiui su švelniu autoritarizmu, kuris mums visai patinka. Perkame, ką norime. Išmetame, kai nebenorime. Ir leidžiame kauptis skolai. Galime matyti, kaip šių iš pirmo žvilgsnio neribotų asmeninių pasirinkimų gausoje auga valstybės ir tarpsta tarptautinės institucijos, priimančios begales politinių ir ekonominių sprendimų, kurių joks vidutinis pilietis niekaip nebesukontroliuos.

Jei protestuotojai Irane siekia būtent tokios laisvės, tuomet jų pergalė būtų ne kas kita, kaip tik Pyro pergalė, rašinį portale spectator.co.uk pradeda Nortdamo universiteto (JAV) politinės filosofijos profesorius ir knygos „Kodėl žlugo liberalizmas“ (angl. „Why Liberalism Failed“) autorius Patrickas J. Deneenas.

Panašu, teigia jis, kad laisvės ištroškusiame pasaulyje pažangusis Vakarų liberalizmas pasiekė aklavietę. Žadėjome laisvę nuo bet kokių suvaržymų, kurie prieštarautų paties žmogaus valiai, o sukūrėme ištisas valstybes už nieką neatsakingų individualistų, kurie kartu yra ir objektai visa aprėpiančios valstybės bei tarptautinės tvarkos plotmėje. Toks tad liberalizmas nusisekė. Toks jis, kaip kad matyti, ir žlugo. Vakarų liberaliosios demokratijos yra vidinės krizės būsenoje: visomis prasmėmis jos yra ir turtingos, ir galingos, maža to, jų nemėgina įveikti jokie ideologiniai konkurentai. Tačiau jose plinta vidinis puvinys: jų piliečiai, net ir turėdami kone visišką laisvę spręsti patys už save, jaučiasi absoliutūs bejėgiai. Liberalizmas žlugo, nes nusisekė.

Kaip suprasti šį paradoksą? P. J. Deneeno teigimu, atsakymas glūdi liberalizmo filosofijos – ideologijos, kuria siekta pasaulį perkurti savaip, – esmėje. Liberalizmo filosofijos pagrindas yra tikėjimas, kad žmonės iš prigimties yra laisvi ir nepriklausomi. Liberalizmo teorija teigia, kad ši įsivaizduojama būsena padeda žmogaus prigimtį iškelti aukščiau visuomenėje įsigalėjusių susitarimų; ji nustato žmonėms, kaip visuomenės nariams, siektinas normas; pagrindinis valdžios ir visuomenės tikslas pasidaro sukurti terpę, kurioje šios liberalios būtybės galėtų realizuotis.

Reuters/Scanpix nuotr.

Norint tokiems beišlaisvėjantiems žmonėms sudaryti palankias sąlygas, t. y. išvaduoti juos iš šeimos, bendruomenės, bažnyčios, kultūros ir tautos saitų, reikėtų pasirūpinti plataus masto ir itin paveikia politine ir socialine architektūra. Liberali žmonija turi tobulą laisvę. Tačiau ši būsena juos verčia jaustis bejėgiais prieš įtaką, kurios paveikti daugiau nebėra kaip ir kuriai nesvarbus nei asmens orumas, nei jo teisė į laisvą apsisprendimą.

Nuo kalbų apie istorijos pabaigą nepraėjo nei trisdešimt metų, o Vakarų liberaliosios šalys jau išgyvena vidinę suirutę. Liberalizmo nebenorima – norima laisvės. Nežiūrint į tai, ar nacionalinio suvereniteto praradimo, ekonomikos globalizacijos, seksualinės revoliucijos ribų išplėtimo, įvedant galimybę pasirinkti lytį, ir kultūrinių normų bei religinių šaknų išnykimo neišvengiamybė yra būtina sąlyga tam, kad žmogus pagaliau pajustų asmeninę laisvę, ar ne, galime stebėti, kaip tarp paprastų, valdžios koridoriais nevaikštančių piliečių kyla bruzdesys – jiems reikia ne neišvengiamybės, o galimybės patiems save valdyti įvairiausiomis formomis.

Anglijoje, šalyje, sukūrusioje šiuolaikinį liberalizmą, – pirmosios jo užuomazgos kilo iš Thomo Hobbeso minties, paskui – Johno Locke`o ir Johno Stuarto Millio, – pusė tautos atsisakė toliau eiti tiesioginiu keliu į visišką nacionalinio suvereniteto praradimą ir gyventi globalios politikos ir ekonomikos sąlygomis. Šalyje, kuri pirmoji nusprendė imtis liberalizmo eksperimento, Donaldo Trumpo iškėlimas kandidatu, o vėliau ir neįtikimas išrinkimas labai panašiai, kaip ir Anglijoje, į šipulius sudaužė įsitikinimą, kad istorija yra tendencinga, o jos procesų baigtis – neišvengiama.

Sebas Ribas/Unsplash nuotr.

Liberalaus režimo šalininkai šiandien yra reakcionieriai: mirštančio režimo gynėjai, kovojantys visais įmanomais savo retorinio ir vis dažniau fizinio arsenalo ginklais, rašo P. J. Deneenas. Tai, kas anksčiau su pasididžiavimu laikyta demokratija, dabar laikoma populizmu, nacionalizmu ir, žinoma, fašizmu. Vėl ima reikštis įsisenėjusios liberalizmo abejonės – abejonės demokratija.

Kai kurie mąstytojai, visai kaip kadaise J. S. Millis, ragina nustatyti tam tikrus demokratinio sprendimų priėmimo proceso apribojimus – tokius, kurie padėtų iš anksto apsidrausti nuo epistokratams nepriimtinų sprendimų. Siekiama, kad mokyklose, universitetų miesteliuose, darbovietėse ir miestų parkuose būtų laikomasi nustatytų žodžio ir minties taisyklių, taip pasirūpinant visko, kas sena, cenzūra ir išlaikant tvarką, kurios funkcionavimas ir klusnumo kuriai užtikrinimas neapsieina be nuolatinio spaudimo ir bauginimų.

Tačiau ar, būdami įkvėpti nenoro priimti liberalųjį neliberalizmą, tikrosios žmogiškosios laisvės siekėjai visas viltis turėtų dėti į populistų inicijuojamus maištus, tokius kaip tie, kurie vyksta Amerikoje, Britanijoje, taip pat kitur Europoje? Nebelikus kultūrinių normų, kurios kadaise būdavusios svarbios rengiant ir orientuojant panašaus pobūdžio maištus, užspeistieji pernelyg dažnai šliejasi prie kultūros stokojančių ikonoklastų – lyderių, kurie nuosekliai plečia savo galias, tačiau nieko nekalba apie teisę į laisvą apsisprendimą. Tokių elito rūšių, kurios kadaise galbūt būtų pasiūliusios daugiau balso žmonėms, trokštantiems savarankiškai rinktis, kokiu keliu eiti, dabar reta.

Šiandien mokyklos ir universitetai yra išugdę kitokią lyderių klasę – tokią, kuriai tokie troškimai kelia šiurpą ir panieką. Turime liberalų elitą be liaudies ir liaudį be nuosaikaus elito. Tai, ar postliberalusis pasaulis, kuris dar tik atsiras, bus toks, kokiu mes džiaugsimės, ar toks, kokiu nusivilsime, priklauso nuo to, ar įvyks tai, kas mažai tikėtina: geresni žmonės pareikalaus geresnių lyderių arba geresni lyderiai suformuos rafinuotesnę liaudį. P. J. Deneeno teigimu, kalbėti reikėtų ne apie istorijos, o apie liberalizmo pabaigą.