Į degalinę įeina kariškis. Jis vilki neperšaunamą liemenę, kamufliažą, ant peties kabo automatas. Už durų, atsidarinėjančių vos ne kas pusę minutės, stovi dešimtys į jį panašių vyrų. Į netvarkingą eilę išsirikiavę jų siluetai šią patalpą pavertė vientisu multikamu – kariuomenių naudojamu maskuojamųjų uniformų piešiniu.
„Devyni mėsainiai ir trys juodos kavos“, – degalinės kasininkas garsiai pakartoja vieno iš kariškių užsakymą. „Dar trys mėsainiai ir trys kavos“, – pakartojamas užsakymas.
Kitoje prekystalio pusėje paskubomis tvarkosi keturios darbuotojos, joms tempą užduoda iki pat išėjimo nusidriekusi eilė.
Dar vienas populiarus produktas čia – energiniai gėrimai. Maždaug trečdalį nedidelės erdvės užima masyvios į polietileno plėvelę suvyniotos skardinės. Šių iš energinių gėrimų pastatytų konstrukcijų aukštis viršija žmogaus ūgį.
Lauke vaizdas panašus. Priešingoje kelio pusėje stovi pėstininkų kovos mašina (PKM), šalia jos valgo ir rūko kareiviai.
Visa tai primena atokvėpį. Žmonės, dėvintys kamufliažo rašto drabužius, čia atvyko iš karščiausios Ukrainos fronto vietos – Bachmuto. Keliu nuo degalinės iki ten nusigauti užtrunka mažiau nei pusvalandį.
Esame Kostiantynivkoje, pirmame didesniame mieste į vakarus nuo Bachmuto. Ir paskutiniame, kuris dar neužimtas arba kurio prieigose ir gatvėse nevyksta kovos.
Dabar, kai mūšis dėl Bachmuto vyksta jau miesto viduje, o NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas kalba apie galimą miesto kritimą artimiausiu metu, Kostiantynivka taps kitu Rusijos taikiniu.
„Na, kur man važiuoti? Mano mama sena“
Nors Kostiantynivka yra pafrontėje ir nuolat apšaudoma, ten vis dar daug civilių. Prieš karą mieste gyveno apie 70 tūkst. žmonių, kiek jų yra dabar, nustatyti sunku, žmonės nuolat išvyksta, o paskui vėl grįžta.
Gyvenimas čia nesustojo, tačiau karas jį pavertė visai nepanašiu į tą, kuris buvo prieš metus.
„Normaliai gyvename, apšaudymų būna. Dažnai. Kas antrą dieną, o kartais ir kasdien atskrenda į skirtingas miesto dalis“, – sako vietos gyventojas Jevgenijus Jemecas.
Su juo susitinkame prie vienos iš Kostiantynivkos parduotuvių – jos vis dar dirba. J. Jemecas šiomis aplinkybėmis atrodo pernelyg ramus. Tačiau, regis, ši ramybė tėra širma, už kurios slepiasi nuovargis. Metus besitęsiantis karas Jevgenijui, kaip ir šimtams tūkstančių žmonių Ukrainoje, išugdė įprotį gyventi su nuolatiniu virš galvos tvyrančiu mirties jausmu.
„Štai čia buvo sprogimas, – vyras rodo į pastatą priešingoje kelio pusėje, – internato kieme.“
Pats J. Jemecas su šeima gyvena už 200 metrų nuo pastato, į kurį duria pirštu.
Likus kelioms dienoms iki mūsų atvykimo į Kostiantynivką, Rusija miestą apšaudė iš reaktyvinės raketų sistemos „Grad“, žuvo trys civiliai. Chaotiškas miesto apšaudymas keičia jo išvaizdą, namų langai užkalti fanera. Tą teko matyti tik Donbase. Kuo arčiau fronto, tuo daugiau faneros ant langų.
Tačiau, nepaisant nuolatinių apšaudymų, pasak vyro, žiemą namuose veikė šildymas, o elektra buvo tiekiama su pertraukomis.
„Su vandeniu blogai. Bet vandens problemų yra visoje Donecko srityje, nes vandentiekio vamzdynai sunaikinti“, – sako J. Jemecas.
Donbasas – Ukrainos pramonės centras, įvairiuose miestuose įsikūrusios vienos didžiausių šalies gamyklų. Bachmutas ir Soledaras garsėja druskos kasyklomis, Vuhledaras – anglių gavyba, o Rubižnė – chemijos gamyklomis. Šiame regione yra dešimtys tokių miestų. Ne išimtis ir Kostiantynivka, kuri kadaise buvo Ukrainos stiklo pramonės centru.
Vietiniame stiklo fabrike dirbo ir J. Jemecas, tačiau Rusijos invazija paliko vyrą be darbo, 2022 m. kovo 5 d. gamykla užsidarė. Dabar žmogus gyvena iš bedarbio pašalpos – jis registruotas užimtumo tarnyboje, humanitarinės pagalbos ir 2 000 grivinų, kurias jam, kaip pafrontės teritorijų gyventojui, moka valstybė.
Šiandien taikūs pramoniniai Donbaso miestai vienas po kito virsta betono ir dulkių krūva. Minėtus Bachmuto, Soledaro, Vuhledaro ir Rubižnės miestus vargu ar galima pavadinti tinkamais gyventi.
O šio karo realybė tokia, kad Kostiantynivka tikriausiai vieną dieną taps naujuoju Bachmutu, Rubižne.
Galvodamas apie tai, klausiu Jevgenijaus:
– Kokia kraštutinė jūsų išvykimo riba, juk suprantate, kad frontas artėja?
– Taip, žinau, už dešimties kilometrų nuo mūsų.
Pasirodo, vyras jau du kartus po plataus masto invazijos pradžios buvo išvykęs į Vinycios sritį, bet abu kartus grįžo. Jo motyvacija grįžti grindžiama tuo, ką dažnai galima išgirsti ir iš kitų ukrainiečių, susidūrusių su pasirinkimu tarp saugumo ir gyvenimo namuose: „Turbūt dėl pinigų trūkumo, ten mokėti reikia brangiai.“
Vinycios srityje Jevgenijus kaip perkeltas asmuo gaudavo iš valstybės 2 000 grivinų paramos. Už nuomą, pasak jo, per mėnesį teko mokėti 8–12 tūkst.
„Kai grįžome, čia buvo ramiau, dabar viskas pablogėjo. Galbūt dar ir išvyksime“, – sako J. Jemecas.
Tokius žmones kaip Jevgenijų nuo išvykimo sulaiko ir kitos priežastys.
„Visų pirma, turiu nuosavą namą, gyvulių, kaip galiu juos palikti? Mano mama sena, sunku ją išvežti. Yra senų, ligotų čia paliktų žmonių, kai kas prižiūri artimuosius. Kai kurie visai nenori išvažiuoti, gal kai kurie laukia [Rusijos atvykimo]. Yra tokių žmonių, žinoma. Manau, apie 30 proc.“
Bet J. Jemecas laukia, kaip pats sako, „tik mūsų pergalės“ ir yra pasirengęs išvykti, jei į miestą įžengs Rusijos kariuomenė.
Karas keičia požiūrį
Prorusiškas nuotaikas Rytų Ukrainoje jau daugelį metų kursto čia į valdžią patenkantys politikai.
2020 m. vietos rinkimuose Kostiantynivkoje daugiausia balsų gavo partija „Opozicinė platforma – už gyvenimą“ (OPUG). 2019 m. kandidatas į Ukrainos prezidentus ir partijos narys Jurijus Boiko ir OPUG politinės tarybos vadovas, liūdnai pagarsėjęs Viktoras Medvedčukas vyko į Maskvą susitikti su tuomečiu premjeru Dmitrijumi Medvedevu ir įmonės „Gazprom“ vadovu Aleksejumi Mileriu.
Tuose pačiuose Kostiantynivkos miesto tarybos rinkimuose antra pagal populiarumą buvo kita prorusiška frakcija – „Opozicinis blokas“ (OPBLOK). Plataus masto invazijos pradžioje šios partijos narę Galiną Danilčenko Rusijos okupacinė valdžia paskyrė laikinai okupuoto Melitopolio mere, kai tikrasis miesto meras Ivanas Fiodorovas buvo pagrobtas ir šešias dienas praleido rusų nelaisvėje.
Prorusiškos jėgos Donbase, kaip ir pietiniuose Ukrainos regionuose, visada turėjo didelę įtaką. Todėl net ir prasidėjus plataus masto invazijai, kai Donbasas „užsiliepsnojo“ su nauja jėga ir bene labiausiai pajuto Rusijos agresijos pasekmes, čia tebėra žmonių, kurie mato Rusiją kaip gelbėtoją, o ne užkariautoją.
„Jie sugalvoja, kad apšaudymai vyksta neva dėl to, kad Ukrainos kariai šaudo į savus, – sako Kostiantynivkos gyventojas Vladyslavas Kyšinas. – Natūralu, kad mieste yra žmonių, kurie perduoda informaciją [Rusijos kariams], nes matome, [Ukrainos] kariai tik įsikuria tam tikrame rajone, praeina laiko, kažkas informaciją perduoda, kažkas nukreipia [artileriją], vyksta apšaudymas.“
V. Kyšinas atrodo nepajudinamas. Jo abejingumas virš galvos skambantiems artilerijos garsams vėl sukelia tik nuostabą.
Vyras gimė ir užaugo Kostiantynivkoje. Kai 2014 m. Donbase prasidėjo karas, V. Kyšinas žinojo apie Rusijos įtakos pavojus miesto gyventojams, todėl kartu su vietos aktyvistais, kaip pats sako, sekė OPUG ir OPBLOK partijų veiklą, pavyzdžiui, trukdė surengti Gegužės 9-osios minėjimą mieste.
Tačiau nors Rusijos įtaka Kostiantynivkos gyventojų sąmonėje išlieka, dabartinė karo fazė ją susilpnino.
„Gyventojų nuomonė keičiasi. Jau daugiau nei pusė žmonių čia pradeda suprasti, kas yra Rusija ir ką ji atneš: išsilaisvinimą nuo nuosavybės, nuo darbo, nuo ramaus gyvenimo ir apskritai nuo gyvenimo“, – sako V. Kyšinas.
Jis yra verslininkas, mieste turi žemės sklypų ir patalpų, skirtų parduotuvėms ir paviljonams. Nors nuolat vyksta apšaudymai ir nėra pajamų, žmonės gyvena iš valstybės subsidijų, parduotuvės ir toliau veikia. Be to, per karą valstybė iš esmės neapmokestina V. Kyšino ir kitų verslininkų.
„Ilgai dirbau, o dabar išeina, kad rusai ateis ir pasakys, kad mano dokumentai negaliojantys ir mano turtas man nepriklauso?“ – klausia V. Kyšinas.
Darbas, turtas, kadaise ramus gyvenimas – tai priežastys, dėl kurių vyras nesiruošia palikti gimtosios Kostiantynivkos. Jis turi ką prarasti.
„Mes neišvažiuosime. Jei bus tokia situacija kaip Bachmute, jei mūsiškiai neišlaikys miesto, išsiųsime savo tėvus, giminaičius – visus pagyvenusius žmones – kur nors į Charkivą, Dniprą, o patys eisime į kariuomenę ir grįšime čia su ginklais rankose. Gal mums pavyks išgyventi kare. Kitų variantų nėra“, – sako V. Kyšinas.
