Tūkstančiai ukrainiečių mokosi Jungtinėje Karalystėje, kur lietuvių kariai sudaro vieną pagrindinių instruktorių grupę. Po penkias savaites trunkančių bazinių mokymų ukrainiečių kariai išvyks į mūšį. Kai kurie iš jų namo negrįš.
Pirmiausia pajunti jūros vėją, paskui pastebi prieš kelis dešimtmečius pastatytą netikrą Airijos miestelį. Tada užuodi dūmų kvapą, išgirsti šūvius ir sprogimus, o tik tada pasigirsta ir ukrainiečių keiksmai.
Esame poligone pietryčių Britanijoje, kur lietuvių karių grupė ruošia ukrainiečių rekrutus karui.
„Malonu pabendrauti su lietuviais instruktoriais, net ir ne mokymų metu. Jie labai atviri ir mes puikiai suprantame vieni kitus, – sako Longo slapyvardžiu pristatęs karys iš Odesos. – Esame jiems labai dėkingi, kad palaiko mus tokiu sunkiu Ukrainai metu“.
Vis dėlto kiekvienas supranta tai, kas jų laukia. Nors jų atsitraukimas nuo pastovių oro pavojaus sirenų ir plataus masto karo truks tik penkias savaites, ukrainiečiai iškart po mokymų keliaus į mūšius.
Ukraina karo pradžioje vengė į kariuomenę imti jaunus vyrus, nebent jie turėjo ankstesnės kovinės patirties. Dabar, kai nuostoliai siekia dešimtis tūkstančių, tarp naujokų yra daugiau jaunų veidų. Vis dėlto iš to neįmanoma susidaryti aiškaus vaizdo apie Ukrainos mobilizacijos bėdas.
„Tikriausiai esu labai įsitempęs, labai išsigandęs, kaip ir visi kiti. Ką aš galiu pasakyti? Tai yra karas, – sako Longas. – Visi žinome, kokie dideli ten nuostoliai, bet mes ir esame čia tam, kad baigtume šiuos nuostolius, kad baigtume šį karą“.
„Mes visi esame pavargę, ir ne tik Ukrainoje, mes visi esame pavargę nuo šio karo“, – priduria jis.
Kai kurie iš tų, kurie šiomis gatvėmis bėgo vadovaujami lietuvių instruktorių, jau žuvo ir buvo sužeisti.
„Iš paskutinės pamainos kai kurie vaikinai jau buvo sužeisti, o vienas iš jų žuvo ir tai tik iš tų žmonių, kuriuos gerai pažinojau. Jų yra ir daugiau“, – sako Maryna Kornuta.
Ji yra viena iš bazėje gyvenančių vertėjų. Ji taip pat yra pabėgėlė – M. Kornuta atvyko į Jungtinę Karalystę praėjusių metų balandį, vos po kelių savaičiu nuo Rusijos kariuomenės veržimosi į Kyjivą pradžios.
„Kai gavau žinią, kad tas vaikinas žuvo, verkiau tris dienas, – priduria ji. – Bet ką mes galime padaryti, tai mūsų gyvenimas, tai karas“.
Atsisveikinimai pasibaigus mokymams būna ypač skausmingi.
„Kartais viskas būna labai emocinga, prieš porą dienų teko atsisveikinti su kita grupe. Visi vertėjai verkė. Penkios savaitės yra gana ilgas laikas, prie žmonių priprantama, – sako ji. – Labai sunku atsisveikinti [žinant], kad jie keliauja tiesiai į karą, į fronto liniją“.
Po išvykimo jie stengiasi palaikyti ryšį.
„Jie sako, kad pasiilgsta Britanijos, pasiilgsta instruktorių, – sako M. Kornuta. – Mes stengiamės juos palaikyti, sakydami, kad Dievas yra mūsų pusėje, kad viskas bus gerai, tik prisiminkite visas taisykles ir patirtį, kurią perėmėte iš čia, iš lietuvių taip pat“.
Pasak jos, neįmanoma praleisti penkias savaites kartu ir nesusidraugauti.
„Dabar kiekvieną kartą jaudiniesi, – sako M. Kornuta. – Galbūt tai paskutinis kartas, kai matai šiuos vaikinus, tai sunku psichologiškai“.
Kai kuriuos instruktorius slegia ir tai, kad daugelis ukrainiečių yra vos perkopę trečią dešimtmetį.
„Jie visi jauni, matosi, kad jų motyvacija yra aukšta, jie visi žino, kad važiuoja ne kažkur, o į karą, – sako kapitonas Edmundas Barzdys, lietuvių būrio vadas. – Visiems instruktoriams šitas karas yra svarbus, tai prideda patiems daugiau motyvacijos juos kuo geriau paruošti“.
Jis kelias ilgas sekundes pamasto prieš tęsdamas – „Gaila karių, neaišku, kuo jiems gali baigtis išvykimas į karą“.
Tiesioginis ryšys su kariu
2022 m. viduryje Lietuva prisijungė prie misijos „Interflex“ ir padėjo Didžiajai Britanijai apmokyti iki 11 000 Ukrainos karių. Dabar vietoje dirba 18 instruktorių, tikintis, kad apmokomų ukrainiečių skaičius išaugs.
„Šiais metais planuojame siųsti aštuonias rotacijas, dabar lankysime pirmąją, [kuri] atvyko sausio 25 dieną, – sako majoras Jurgis Norvaiša, Lietuvos kariuomenės atstovas spaudai. – Iš viso Lietuva, kaip atskiras vienetas, planuoja paruošti 500 karių“.
Be Lietuvos, misijoje taip pat dalyvauja Kanada, Šiaurės ir kitos šalys.
Didžiojoje Britanijoje vykstantys mokymai sutampa su įvairiomis Lietuvoje vykdomomis programomis, pagal kurias šalis rengia Ukrainos snaiperius ir specialistus, taip pat moko, kaip naudotis NATO tiekiamų ginklų. Tačiau čia, Didžiojoje Britanijoje, vyksta tik bazinis kariuomenės kursas.
„Tai yra bazinės žinios žmogui, kuris niekada neturėjo nieko bendro su kariuomene, – sako J. Norvaiša. – Tai penkių savaičių kursas, kai į kariuomenę pašaukti Ukrainos piliečiai gauna bazinių taktinių žinių [apie] ginkluotę, šaudybą“.
„Mūsų instruktoriai pasakojo, kad ukrainiečiai supranta labai paprastą dalyką – praeis šios intensyvios savaitės Jungtinėje Karalystėje ir jie grižę į savo šalį stos ją ginti“, – jis prideda.
Tai, kad lietuviai su ukrainiečiais gali kalbėti be vertėjų, instruktoriams teikia didžiausią naudą.
„Svarbiausias dalykas, ką mes iš savo pusės galime panaudoti, – tai tiesioginis ryšys su kariu, kalbos barjero nebuvimas, – sako E. Barzdys, instruktorių būrio vadas. – Tiesiogiai galime sukontaktuoti su kariais be vertėjų pagalbos, tie kariai gali pasipasakoti, išsakyti savo problemas [ir todėl galime] efektyviau juos mokyti“.
Šie ukrainiečiai yra tarp tūkstančių mobilizuotų arba savanoriškai į kariuomenę atėjusių žmonių. Jų teigimu, yra daug norinčių čia gauti apmokymus.
„Didelis privalumas tas, kad [lietuviai instruktoriai] moka rusų, kacapų [menkinantis rusus terminas] kalbą, – sako Pižonas iš Ivano Frankivsko. – Lietuviai mus labai gerai moko, Ukrainoje jie mūsų taip neišmokys, nes [čia] mes naudojame NATO metodus“.
„Mūsų instruktoriai kariavo Irake ir Afrikoje. Taigi esame labai jais patenkinti, – priduria jis. – Lietuviai mus moko naudodamiesi savo kovine patirtimi. Tai mums labiausiai patinka“.
Nors kai kurie instruktoriai yra matę kovų, nė vienas iš jų nėra pats patyręs to, ką per pastaruosius metus išgyveno Ukraina. Vienas lietuvių instruktorius sako tai puikiai suprantantis.
Jie daro, ką gali, sako jis, „Bet sunku ir didelė atsakomybė, žinant, kad ukrainiečiai netrukus dalyvaus mūšiuose“.
Lietuvos kariuomenės vadas generolas leitenantas Valdemaras Rupšys taip pat dalyvavo delegacijoje, kuri kartu su šalies ambasadoriumi Londone Eitvydu Bajarūnu ir Krašto apsaugos ministru Arvydu Anušausku lankėsi mokymo centre.
Kalbėdamas su žurnalistais vietoje, V. Rupšys teigė: „Treniruodami ukrainiečius [mes galime] ne tik perteikti žinias, bet ir mokytis patys, o paskui tą patį perteikti treniruodami mūsų karius.“
„Čia yra adaptuota tikrai labai daug pamokų [iš Ukrainos]. Taktinių procedūrų, foritifikacijų, įrangos ir technikos panaudojimas įvertinant tą patirtį, kurią Ukraina turi kare su Rusija,“ – sako V. Rupšys.
„Galų gale ir mes į savo taktikos vadovėlius, doktrinas įdėsime tai, ką patiriame čia“ – prideda jis.
Karo „normalumas“
Andrijus, kaip ir daugelis kitų karių, Jungtinėje Karalystėje lankosi pirmą kartą. Tai taip pat pirmas jo kartas užsienyje.
„Įdomu, – gūžteli pečiais jis. – Ir praktiška. Mums čia duoda kažką, ko galime išmokti ir kas mums pravers Ukrainoje.“
Pirmą kartą jis bandė stoti į kariuomenę namuose Odesoje vos prasidėjus karui, bet tada buvo pripažintas per jaunu.
„Po kurio laiko buvau priimtas, bet kitame regione, nes jiems nepatiko mano amžius: 19-mečiai vis dar laikomi nesubrendusiais, tarsi vaikai, – sako jis. – Nuo tada praėjo beveik metai, dabar man beveik 20 metų, ir mane priemė“.
Jo motina jau tarnauja kariuomenėje, yra karininkė. „Pusę metų likau namuose, prižiūrėjau jaunesnes seseris. Paskui dar pusmetį dirbau,“ – prideda jis.
Tuo metu Odesa buvo beveik nuolat bombarduojama. Užuot bijoję sprogimų, žmonės ėmė bijoti akimirkų, kai mieste įsiviešpataudavo nerami tyla, sako Andrijus.
„Deja, apšaudymai tapo normalumu“, – priduria jis.
