Vladislavas Dyrovas gimė Krasnojarske, kaip pats sako, „šaltame mieste su baisia ekologine situacija“. Po Krymo okupacijos ir Rusijos opozicijos lyderio Boriso Nemcovo nužudymo jis nebegalėjo likti tėvynėje ir išvyko į Baltarusiją, o po 2020 metų prezidento rinkimų Baltarusijoje buvo priverstas persikelti į Lietuvą.
Šią publikaciją galite skaityti ir rusų kalba.
Šiandien rusas dirba Vilniuje įsikūrusioje IT įmonėje kartu su ukrainiečiais ir baltarusiais. „Ukraina turi laimėti mūšio lauke ir pastatyti Rusiją į vietą“, – sako jis.
Krasnojarskas–Minskas–Vilnius
Vladislavas džiaugiasi šykščia žiemos saule Vilniuje ir prisimena, kad pirmosios mintys apie emigraciją jam kilo 2011 m. po masinių protestų Maskvoje, Bolotnajos aikštėje. Tuomet vieni pagrindinių daugumos protestuotojų šūkių buvo „Už sąžiningus rinkimus!“ ir „Rusija bus laisva“. Protestai tęsėsi keletą metų ir apėmė ne tik Maskvą, bet ir apie 100 Rusijos miestų.
„Tuomet iš esmės pradėjau suvokti, kas vyksta, skaityti įvairius šaltinius, lyginti faktus, mąstyti savo galva, o ne tuo, kas sakoma per televiziją ar ką suokia atstovai ryšiams su visuomene. Tačiau 2011-aisiais nieko negalėjau padaryti. Tuo metu mokiausi antrame kurse universitete, todėl turėjau baigti studijas, bent kažkaip atsistoti ant kojų, o tada jau spręsti, ką daryti toliau“, – pasakoja rusas.
Vladislavas mokėsi Sibiro federalinio universiteto Informacinių technologijų fakultete. Laikui bėgant, anot jo, šalyje buvo pradėta „vis labiau veržti varžtus“, nors Krasnojarskas toli gražu nebuvo įvykių epicentre.
„Buvo kažkokių vietinių mitingų, vietinių opozicinių judėjimų, bet nepasakyčiau, kad jie labai aktyviai reiškėsi. (...) Apskritai noriu pasakyti, kad įtakos mano apsisprendimui turėjo trys pagrindiniai įvykiai: Bolotnajos aikštė (tuo metu plačiai sklidusios kalbos apie „Vieningosios Rusijos“ sukčiavimą rinkimuose), Krymo okupacija ir B. Nemcovo nužudymas“, – teigia Vladislavas.
Vladislavą supantys žmonės į jo sprendimą reagavo skirtingai.
„Tėvai, esu jiems be galo dėkingas, nepasidavė jokiai propagandai. Ir šiandien nepasiduoda. Kalbant apie draugus, tame regione, kuriame gyvenau, buvo kur kas populiariau persikelti į Maskvą, į Sankt Peterburgą, o ne išvykti iš šalies. Kur nors kraustytis iš Rusijos... Apskritai tai buvo labai pavieniai atvejai. Draugai mano sprendimą priėmė, bet tikriausiai nesuprato. „Bičiuli, juk yra Maskva, kam tau reikia kažkur išvažiuoti? Juk ten daugiau pinigų, daugiau galimybių“, – sako Vladislavas.
Buvo ir dar viena priežastis, paskatinusi Vladislavą išvykti, – labai prasta aplinkosauginė situacija Krasnojarsko krašte. Visuomeninės organizacijos „Žaliasis patrulis“ 2021 metų „Nacionaliniame aplinkosaugos reitinge“ Krasnojarsko sritis užėmė 80 vietą iš 85.
„Atrodytų, kad Rusija yra dujų šalis. Tačiau Krasnojarske, daugiau nei 1 mln. gyventojų turinčiame mieste, dujos turbūt niekur nėra įvestos. Ten visi šildosi anglimi – yra trys ar keturios šiluminės elektrinės, kurios visą miestą šildo anglimi“, – sako V. Dyrovas.
Visgi net ir apsisprendęs emigruoti Vladislavas negalėjo įsivaizduoti, prie ko prives 2022-aisiais karą prieš Ukrainą pradėjusio prezidento Vladimiro Putino valdymas.
„Prezidento kadencijos turi būti ribotos. Pažiūrėkite, kiek per tokį laiką visko galima pridirbti. Tiesą sakant, net negalėjau įsivaizduoti tokios situacijos. Man atrodo, kad karą buvo sunku numatyti. Man atrodo, kad mažai kas tai prognozavo, išskyrus garsias asmenybes, pavyzdžiui, Džocharą Dudajevą, sakiusį, kad „Rusija žus, kai patekės Ukrainos saulė“.
„Važiavau ne į Baltarusiją, o iš Rusijos“
2015 metais Vladislavas nusprendė persikelti į Baltarusiją, labiausiai dėl to, kad jo žmona yra iš ten kilusi. Tada atrodė, kad tai yra šalis, kurioje „nevyksta nieko tokio, dėl ko Rusija anuomet buvo peikiama“.
„Tada apie tą šalį nedaug težinojau. Aš, ko gero, važiavau ne į Baltarusiją, o iš Rusijos. Tada tikriausiai tai buvo geriausias pasirinkimas prisitaikymo, įsidarbinimo galimybių prasme ir, žinoma, dėl kalbos. Man tuo metu buvo 23 metai. Man tikriausiai būtų buvę baisoka išvykti į JAV ar panašiai“, – prisipažįsta IT specialistas.
Dar prieš išvykdamas iš Rusijos Vladislavas Minske susirado darbą toje srityje, kurioje įgijo išsilavinimą, – informacinių technologijų. IT specialistams Baltarusija 2015 metais buvo labai tinkama šalis.
„Iki 2020 metų tai buvo ne pati blogiausia šalis ir jei ne 2020 m. įvykiai, tikrai būtų buvę kažkas, kuo šiandien iš principo būtų galima didžiuotis ir iš ko būtų galima pasipelnyti tiek finansiniu, tiek reputaciniu, tiek žmonių ir investicijų pritraukimo požiūriu. Tai gana svarbu tokiai pakankamai sunkiai besiverčiančiai šaliai, kuri nėra turtinga gamtos ištekliais“, – svarsto V. Dyrovas.
Anot jo, prieš masinius protestus sukėlusius prezidento rinkimus IT sritis Baltarusijoje buvo „auksinius kiaušinius dedanti žąsis“.
„Ten sėkmingai dirbo ir užsienio įmonės, ir patys baltarusiai kūrė sėkmingas įmones. Įsteigus Aukštųjų technologijų parką su nuliniais pajamų mokesčiais ir kitais dalykais jie, galima sakyti, šovė į priekį ir įsitvirtino, demonstruodami puikius rezultatus. Kitaip tariant, buvo sudarytos iš tiesų palankios sąlygos. Bet visa tai tikriausiai jau praeityje. Kada viskas grįš į savas vėžes, vienas Dievas težino“, – sakė rusas.
„Žmonės, o ko jūs atvažiavote?“
Apskritai, pasak V. Dyrovo, gyvenimas Baltarusijoje jam tiko. „2015 metais vyko taikiausi rinkimai šalyje ir, ko gero, tada visuomenės sutartis su valdžia dar galiojo ir puodas dar nebuvo užviręs tiek, kad dangtis imtų kilnotis“, – svarsto jis.
„Beje, kai atvykau į Baltarusiją, manęs ir mano žmonos daugelis klausė: „Žmonės, o ko jūs atvažiavote?“ Rusijoje, jų nuomone, viskas buvo daug paprasčiau. Viskas šauniau. Aš bandžiau išsiaiškinti, kuo šauniau. Iš principo, be uždarbio, nes baltarusiai ten važiuoja uždarbiauti statybose, kitų argumentų kaip ir neišgirdau. Kas labiausiai stebina, nė vienas jų neišvažiuoja visam laikui – keikia Baltarusiją, bet lieka joje gyventi, nes tai laiko gero tono ženklu“, – neslepia nuostabos IT specialistas.
Visgi 2020-ųjų įvykiai viską pakeitė. Rugpjūčio 9-ąją, prezidento rinkimų dieną, visoje Baltarusijoje vyko masiniai protestai. Protestuotojai kaltino valdžią rinkimų rezultatų klastojimu, tačiau saugumo pajėgos žiauriai numalšino protestus. Šiuo metu Baltarusijoje yra per 1400 politinių kalinių.
„Viską, kas vyko rugpjūčio 9-ąją, matėme savo akimis, nes mes gyvenome, galima sakyti, įvykių epicentre, viename karščiausių taškų. Viską buvo galima matyti per mūsų langą. Ir apsvaiginamąsias granatas, ir šarvuočius, ir „kosmonautus“ su lazdomis, ir kaip jie vaikosi žmones, – pasakoja Vladislavas. – Tačiau baisiausia, ko gero, buvo tai, kad tą akimirką jaučiausi kaip 2015-aisiais, kad istorija kartojasi, kad mes vėl nubudome šalyje, kurioje nelabai norėtųsi kurti ateities planus, nes jie vieną kartą jau žlugo.“
Per kelias dienas rusas suprato nenorįs gyventi nuolatinėje įtampoje ir su nuolatiniu klausimu: kas rytoj?
„Su vietos rusais nebendrauju“
Šeima beveik iš karto ėmė krautis daiktus. Rusai turėjo du variantus – Estija arba Lietuva. Buvo pasirinkta Lietuva, nes, viena vertus, jie žinojo, „ko iš šios šalies tikėtis“, o kita vertus, baltarusiška Vladislavo įmonė nusprendė atidaryti savo biurą Lietuvoje.
„Buvau vienas pirmųjų darbuotojų, nusprendusių persikelti į Lietuvos biurą. Tada draugai ir pažįstami ėmė manęs klausinėti: „Lietuva? Ar gerai pagalvojai? Kodėl ne JAV? Kodėl ne Nyderlandai?“ Aš jiems sakiau, kad bent jau esu čia ne kartą buvęs. Apytiksliai įsivaizduoju, ko tikėtis iš šios šalies. Ir čia man neteks gyvenimo vėl pradėti nuo nulio“, – sako Vladislavas.
Jis taip pat pabrėžia, kad nepaisant to, jog Rusija ir Lietuva pastaruosius 30 metų ėjo skirtingais keliais ir žmonių mentalitetas gali skirtis, gyvenimo būdas šioje Baltijos šalyje yra labai panašus. „Iš esmės čia tos pačios problemos, tos pačios buitinės problemos ir tie patys jų sprendimo būdai“, – teigia rusas.
Vladislavą erzina ir tai, kad Rusijoje vis dar painiojamos Lietuva ir Latvija, nors tai „Dvi visiškai skirtingos šalys, bent jau pagal pavadinimą, etninę sudėtį, kalbą“.
„Persikraustėme ir tai nebuvo labai lengva. Neteko vėl visko pradėti nuo nulio, bet jau tada supratau, kad tai greičiausia bus paskutinis taškas mūsų gyvenimo kelionėje. Daugeliu atžvilgių. Pirmiausia todėl, kad užteks vis kelti sparnus. Kiekvienas toks persikėlimas visgi nėra tiesiog persikraustymas į kitą butą. Tai labai sudėtinga. Be to, tikiu, kad galime čia įsitvirtinti ir kurti savo gyvenimą. Trečia, man ir mano žmonai čia patinka“, – prisipažįsta pašnekovas.
Keletą metų gyvendamas Lietuvoje jis pastebėjo, kad žmonės čia „Jaučiasi laisvesni, kad gali realizuoti savo projektus, savo galimybes“.
„Jie gali keliauti, tiesiogiai dalyvauti Europos Sąjungos remiamuose projektuose, mokytis ir iš principo sugerti į save visą tą kultūrinio gyvenimo įvairovę – jie nesijaučia valstybės įkaitais, – aiškina rusas. – Lietuva iš tikrųjų yra stipriai į priekį pažengusi šalis, o Baltarusija ir Rusija tiesiog sustojo ir kažkuriuo momentu net pradėjo judėti atgal, kai visas pasaulis stengiasi stumti į priekį mokslą ir technologijas. Dabar Rusija užpuolė Ukrainą, tai man netelpa galvoje. Kas turėtų būti žmonių, kurie žudo kitus žmones, galvose?“
Anot Vladislavo, kaip rusas, jis nuolat jaučia gėdą. „Kartais net nesinori prisipažinti, kad esu iš Rusijos, gimęs Rusijoje“, – neslepia jis.
Šiuo metu vyras dirba daugiataučiame kolektyve, kuriame yra ir ukrainiečių, ir baltarusių, ir lietuvių.
„Esu labai dėkingas savo kolegoms iš Ukrainos, su kuriais dirbu. Jie supranta, kad aš asmeniškai nesu tas žmogus, kuris turėtų sėdėti pirmame suole Hagos teisme. Viena vertus, tai mane ramina, kita vertus, viskas nėra taip paprasta. Tai sudėtingas jausmas – gėda ir neturėjimas galimybių ką nors pakeisti“, – sako V. Dygovas.
Jis pabrėžia, kad lietuviai į jį reaguoja ramiai. „Aš nesijaučiu ignoruojamas. Tikiu, kad lietuviai, kaip ir visi sveiko proto žmonės, nepamiršo, kaip atskirti žmones, kaip įžvelgti tikruosius jų motyvus, pamatyti esmę“, – priduria pašnekovas ir prisipažįsta šiuo metu besimokantis lietuvių kalbos.
Kaip dažnai Vladislavas susiduria su vietiniais Lietuvos rusais?
„Tiesą sakant, aš su jais nebendrauju. Ir, ko gero, laikausi tos nuomonės, kad norint adaptuotis šalyje, nereikia bandyti ieškoti savo diasporos, nes tam tikra prasme save apriboji. Apie ką turėčiau kalbėti su vietos rusais? Pilstyti iš tuščio į kiaurą? Be to, aš nežinau jų nusistatymo (V. Putino ir karo Ukrainoje atžvilgiu – red.)“, – sako IT specialistas.
Kalbant apie rusus, Vladislavas linkęs tikėti, kad yra tam tikra virimo temperatūra, kuri turėtų nupūsti jo šalyje verdančio puodo dangtį.
„Tačiau aš taip pat tikiuosi, kad Ukraina pergalę mūšio lauke iškovos anksčiau. Labai norėčiau, kad Ukraina pirmiausia iškovotų neginčijamą pergalę. Be šito nieko nebus. Ukraina turi laimėti ir pastatyti Rusiją į vietą“, – savo pasakojimą baigia rusas.
„LRT Novosti“ jūsų dėmesiui pristato projektą „Naujieji ir senieji: ukrainiečiai, rusai, baltarusiai“, kurio rėmuose pasakosime sąlyginai naujų (neseniai atvykusių) ir senų (čia gimusių ar ilgai gyvenančių) skirtingų tautybių Lietuvos gyventojų istorijas. Mus taip pat domina, ar tarp jų užsimezgė kontaktas – ar „naujieji“ ir „senieji“ bendrauja tarpusavyje?
