S

LRT iš Ukrainos. Iš Soledaro mūšio į karo ligoninę: „Jie mūsiškių į nelaisvę neėmė. Iš karto nušovė“

Benas Gerdžiūnas, LRT.lt 2023.02.27 05:30
Karo ligoninė Ukrainoje | B. Gerdžiūno / LRT nuotr.
00:00
|
00:00
00:00

Karo ligoninė kažkur šiaurės Ukrainoje. LRT negali atskleisti jos buvimo vietos dėl per karą taikomų apribojimų žiniasklaidai. Viduje dega blausi šviesa. 

Mus nuveda į operacinę, kur gydytojų komanda būriuojasi aplink kūną, gulintį ant stalo. Vieni po kitų į leisgyves galūnes paleidžiami rentgeno spinduliai.

Šone esančiame ekrane matyti, kaip sukalami išdraskytos kojos kaulai. Dėl rentgeno vaizdo medikai gali taikyti mažiau invazinę procedūrą.

„Šautinės žaizdos pilve, krūtinėje, šlaunyje, – sako chirurgas Petro Nikitinas. – Padarėme pilvo operaciją, dabar darome kojos.“

Dabar tokios sudėtingos procedūros tapo kasdienybe. „Labai gaila, kad pas mus atsirado tokios patirties, – sako Nikitinas. – Labai gaila.“

Pagal vasario mėnesį Norvegijos žvalgybos tarnybos paskelbtus skaičiavimus, nuo plataus masto Rusijos invazijos pradžios Ukraina neteko tūkstančių, o gal net daugiau kaip 100 000 žmonių. Tokį patį skaičių praėjusių metų lapkritį ištarė ir Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen. Vėliau, Briuseliui publikavus jos kalbą, šie skaičiai buvo ištrinti.

Pats Kyjivas praradimus laiko paslaptyje. Tačiau apsilankius keliose ligoninėse aišku, kad Ukrainos nuostolių mastas yra milžiniškas.

Labas rytas, Lietuva II d. Iš Soledaro mūšio – į karo ligoninę: per apšaudymus kasdien Donbase evakuojami dešimtys ar šimtai ukrainiečių karių

Viena civilinė ligoninė yra pilna karių. Kai kurie šlubuoja, kiti vaikšto su ramentais. Vieni gydosi kulkų ir šrapnelių padarytas žaizdas, kiti guli lovoje, patyrę pirmąją ar jau kelintą iš eilės kontūziją – smegenų traumą, kuri kankina karius, išgyvenusius artimus sprogimus.

Karinėse ligoninėse, kaip sako patys kariai, tikroji kovų kaina išryškėja labiausiai.

Slaugytojos šurmuliuoja po kambarius, dalydamos vaistus ir vis nukreipdamos padrąsinimus ir šiltus žodžius hospitalizuotiems kariams.

Viename kambaryje lovas užima vidutinio amžiaus vyrai. Vienam iš jų, Grigorijui, amputuoti pirštai. Iš šrapnelio sužalotos jo kojos skverbiasi gelsvi skysčiai.

Jis nusiteikęs optimistiškai.

„Pas mus buvo artimas mūšis, į mane pataikė iš povamzdinio granatsvaidžio. Pataikė jau iš arti, jie bandė mus išstumti iš pozicijų. Išėjo, kaip išėjo, bet galėjo būti ir blogiau“, – sako Grigorijus.

„O taip nieko, atstovėjom, atmušėm [rusus]“, – prideda jis.

Jo kambario draugas Artiomas visą laiką tyli. Kai pokalbis pasisuka apie jį, prieš išeidama iš kambario slaugytoja tyliai ištaria: „Jis papasakos jums istorijų.“ Grigorijus atsidūsta ir neramiai pasitaiso lovoje.

Artiomas, antrasis vyras, pagaliau prabyla.

„Buvo pragaras“, – sako jis.

Artiomas buvo sužeistas ir ištrauktas iš Soledaro sausio 8 d., likus vos kelioms dienoms iki to, kai Rusija paskelbė užėmusi šį svarbų kalnakasybos miestelį į šiaurę nuo apgulto Bachmuto Donecko srityje.

„Daug dušimtinių (žuvusiųjų), trišimtinių (sužeistųjų). Labai daug. Daug dingusių be žinios“, – sako jis.

Kariai bazuodavosi ir laikydavo liniją vieno ar dviejų aukštų pastatuose, sudarančiuose didžiąją dalį statinių visuose Donbaso miestuose ir kaimuose. Kai artilerijos ar tankų ugnis sulygindavo namą su žeme, viduje ar rūsiuose esantys žmonės būdavo palaidojami po žeme.

Gyvi ar negyvi – nesvarbu, ukrainiečiams buvo per daug chaotiška ir pavojinga juos iškasti. Taigi, nors jie ir laikomi dingusiais be žinios, jie visi yra žuvę, priduria Artiomas.

Mūšis dėl Soledaro, įžanga į laukiamą Bachmuto šturmą, truko kelis mėnesius. Sausį Rusijos privati karinė kompanija „Wagner“ sugebėjo prasiveržti. Ji į Ukrainos linijas metė tūkstančius, kaip teigia analitikai, prastai aprūpintų ir apmokytų karių, įskaitant nuteistųjų grupes.

Ukrainiečių karių liudijimuose teigiama, kad po pirmųjų atlaikytų „Wagner“ puolimo bangų sekdavo profesionalios ir gerai aprūpintos Rusijos sausumos pajėgos.

Kiti ukrainiečių kariai sako, kad šie „mėsmalės“ puolimai galiausiai leisdavo Rusijai žengti kelis brangius žingsnius į priekį Ukrainos stepėse. Tuomet kova vėl atsinaujindavo dėl už kelių šimtų metrų esančių pozicijų.

Artiomas turėjo pajaust šio puolimo brutalumą, kuris iš esmės mažai skyrėsi nuo Antrojo pasaulinio karo kovų, kai sovietai metė vyrus į mirtinas fronto atakas. Milijonai žmonių žuvo laukuose visoje Rytų Europoje, taip pat ir toje pačioje Ukrainos stepėje.

Soledare tūkstančiai „Wagner“ samdinių buvo nukauti, o bendras jų žuvusiųjų skaičius nuo invazijos pradžios galėjo viršyti 30 000.

Anot Artiomo, sausio 14 d. ukrainiečiai pasitraukė iš miesto. „Wagner“ užėmę šį miestelį pirmą kartą pareiškė sausio 11 d., o Rusija apie jo paėmimą paskelbė po dviejų dienų. Prireikė dar dviejų savaičių, kol sausio 25 d. Kyjivas paskelbė apie savo karių atitraukimą.

„[Rusai] jau vilkėjo mūsų uniformas, – sako Artiomas. – Vyko gatvės kovos, kontaktas 50, 70, 100 metrų. Buvo tiesiog košė.“

„Kažkokį dalinį mūsų pašalino, atlaisvino flangą, – tęsia Artiomas. – Mus jau pradėjo supti, granatomis užmėtė sodų teritorijose.“

Tada jis pats gavo kulką ir buvo evakuotas. Daug kitų žuvo.

„[„Wagner“] į nelaisvę neėmė, – sako jis. – Mūsų keturi žmonės supainiojo namus, užėjo [į priešų], juos iš karto sušaudė.“

„Mano brolis ten“

Kitoje palatoje guli Ramanas. Greta jo budi tėvas.

„Buvau sužeistas grįždamas iš vienos kovinės užduoties. Važiavau automobilyje, šalia sprogo mina. Cigarečių pakelio dydžio skeveldros perėjo per koją“, – pasakoja jis.

Jau sunkiai prisimenu, sako Ramanas. Dabar jis nebeturi dalies alkūnės sąnario.

„Ranka, koja, sunkiai sužeistas buvau, – prideda jis. – Jau buvo šešios operacijos, toliau nežinau, dar rytoj bus viena. Bet vaikščiosiu, daktarai čia geri, tai suteikia jėgų.“

Vis dėlto viskas, apie ką jis galvoja, – tai grįžimas į frontą.

„Ten brolis, apie visus saviškius galvoju, vaikinai kaip šeima tapo, – sako Ramanas. – Norisi greičiau grįžti į gynybą, bet kol kas nežinau, kaip bus, matysim.“

Yra mažai tikimybės, kad Ramanas dar kada galės kovoti.

„Kalbant atvirai, aš nesu tikras, – sako Volodymyras, ortopedas chirurgas, Ramano gydytojas. – Bet jis vis tiek bus labai naudingas armijai su savo patirtimi.“

Volodymyras sėdi atsirėmęs į šalia esančią kėdę. Savo poste jis jau tris dienas – ligoninėje trūksta gydytojų.

„Labai vertiname pagalbą iš Lietuvos“, – sako Volodymyras ir priduria, kad pirmosiomis invazijos dienomis jiems padėti atvyko lietuvis medikas.

„Čia taip pat trūksta antibiotikų. Sužeisti kariai perkeliami per daugybę ligoninių ir dėl to jie susirenka infekcijų kokteilį“, – sako Volodymyras. Kartais jos tampa atsparios įprastiems antibiotikams.

„Kareiviai iš Bachmuto ir Soledaro krypčių yra labai sunkiai sužeisti, – sako Volodymyras. – Daugiausia tai šrapnelių sužeidimai ir beveik visi mūsų pacientai turi kaulų defektų.“

Ramanas smalsiai stebi pokalbį, jo žvilgsnis vis šokinėja tarp tėvo ir Volodymyro. Išgirdęs gerą naujieną, kad jis sparčiai sveiksta, Ramanas nusišypso. Kai Volodymyras pasako, kad nėra tikras, ar Ramanas vėl kada kovos, kario žvilgsnis apsiblausia.

Ramanui belieka laukti.

Visą tą laiką greta jo bus tėvas, sako jis, nuo ryto iki vakaro. „O kaip kitaip, jis gali judinti tik vieną ranką“, – sako tėvas.

Jis vis paima Ramaną už rankos, sušnibžda, kad viskas bus gerai. Sūnaus akys sužiba.

LRT yra žiniasklaidos priemonė, sertifikuota pagal tarptautinę Žurnalistikos patikimumo iniciatyvos programą