„Masėms, ypatingai arabiškai kalbančiose valstybėse, svarbiau ne infrastruktūros projektai, o tai, ką parodė Maroko rinktinė aikštėje“, – sako Šarūnas Rinkevičius, Vilniaus universiteto doktorantas. Pats Kataras, skyręs didžiules lėšas čempionato organizavimui, siekė padidinti savo žinomumą populiariosios kultūros srityje, kaip tą jau padarė kaimynės. Futbolą tarsi nustumiant į šoną, nors Kataro kaip šeimininkės pasirinkimas buvo argumentuojamas ir svarba rengti čempionatus skirtinguose regionuose ir taip populiarinti futbolą ir jo kultūrą.
Kai Argentina laimėjo pasaulio futbolo čempionatą ir Lionelis Messi buvo išrinktas geriausiu žaidėju, Kataro emyro šeichas Tamimas bin Hamadas al Tanis apgaubė futbolininko pečius plonu tradiciniu arabišku apsiaustu. Messi ir kiti nežinantys drabužio reikšmės liko suglumę, bet, kaip vėliau paaiškėjo, juodos spalvos apsiaustas buvo įteiktas kaip „garbės ženklas“. Kataras taip bandė pristatyti savo kultūrą ir tradicijas – tradicinį rūbą įprastai dėvi karališkieji asmenys ir aukšti pareigūnai, paprasti žmonės puošiasi per vestuves ar diplomų įteikimo ceremonijas. Bet ne tik šis gestas, futbolo čempionatui pirmą kartą vykstant arabų valstybėje, buvo neįprastas.
Viso čempionato metu, net ir finalinėse rungtynėse, stadionuose buvo tuščių vietų. O pats Kataras, kaip rašo „The New York Times“, palaikyti savo rinktinės vežėsi sirgalius iš kitų Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos šalių, turinčių senesnes futbolo tradicijas. Daugiausiai iš Libano, bet taip pat ir Egipto, Alžyro atvykę jauni vyrai išmoko Kataro himną ir, vilkėdami vienodus marškinėlius su užrašu „Kataras“, aistringai palaikė šios šalies rinktinę. Jeigu ne Dohos apmokėta kelionė ir viešnagė, futbolo sirgaliai nebūtų galėję sau leisti stebėti pasaulio futbolo čempionato rungtynių stadione. Tačiau juos motyvavo ne tik ši galimybė: „mūsų pareiga palaikyti arabų šalį“, teigė vienas iš libaniečių.
Kataras maža valstybė, turinti vos 3 mln. gyventojų, kurie nėra pajėgūs užpildyti stadionų, kaip tą daro sirgaliai kitose regiono valstybėse – Egipte, Maroke, Alžyre, Tunise, sako Š. Rinkevičius, Vilniaus universiteto Azijos ir transkultūrinių studijų instituto doktorantas, tyrinėjantis Artimųjų Rytų regioną ir futbolo kultūrą. Katare nėra ir susiformavusi tokia futbolo kultūra kaip minėtose arabų valstybėse.
Auganti Kataro įtaka
Nors ir politiškai įtakingas dėl savo gamtinių resursų, Kataras ilgą laiką buvo šešėlyje populiariosios kultūros srityje. Tad ir šio čempionato jam reikėjo, kad tai pakeistų bei parodytų pasauliui, jog atsiveria, kaip tą anksčiau padarė kaimynės Jungtiniai Arabų Emyratai ir Saudo Arabija.
„Galime palyginti su Saudo Arabija, kuri dar prieš 5 metus buvo labai uždara valstybė, ribojanti [turistų] atvykimą. Bet priėmė strategiją pritraukti kuo daugiau turistų ir diversifikuoti šalies ekonomiką. Dabar išgirdę Saudo Arabijos pavadinimą, pagalvojam apie Dakarą, „Formulę-1“, kitus sporto ir populiariosios kultūros įvykius, į antrą planą nustumiant įvairius socialinius ir politinius parametrus“, – sako Š. Rinkevičius.
Tačiau pirmo tokio lygio sporto renginio organizavimas Dohai galėjo baigtis ir nesėkme. 2017 metais Saudo Arabijos vedamos valstybės nutraukė santykius su Kataru, kaltindamos jį terorizmo rėmimu, artimų santykių su Iranu vystymu, kas arabų pasaulyje yra jautri tema. Šalys pateikė keliolikos punktų sąrašą, su kuriais Doha nesutiko. Prasidėjo šalies blokada, kaimynės nutraukė diplomatinius santykius.
„Buvo dedamos diplomatinės pastangos ir galiausiai 2021-ųjų sausį paskelbta, kad santykiai tarp Kataro ir Saudo Arabijos normalizuojami, reikalavimai atšaukiami, izoliacija baigiasi. Galima manyti, kad Kataras pateikė nuolaidų ir taip išvengė čempionato nesėkmės“, – teigia Š. Rinkevičius.
Kataras, pasak politologo, susikoncentravęs į regioną ir pirmiausia konkuruoja su JAE ir Saudo Arabija. Tačiau dabar, ypač dėl karo Ukrainoje, auga Kataro svarba ir pasaulyje. Vykstant čempionatui Doha pasirašė ilgalaikę suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) tiekimo sutartį su Vokietija. Dujos iš Kataro kol kas pakeis tik nedidelę dalį ir tik nuo 2026-ųjų to, ką Vokietijai tiekė Rusija. Tačiau anksčiau Europos šalys apskritai nenorėjo su Kataru sudaryti ilgalaikių sutarčių, nes baiminosi, kad bus priverstos per ilgai naudoti iškastinį kurą, kas prieštarauja ambicingiems Europos Sąjungos planams kovoti su klimato kaita. O JAV Katarą mato kaip sąjungininkę, su kuria kartu kaip didžiausios pasaulyje SGD tiekėjos gali mesti iššūkį Rusijos dujų dominavimui Europoje.
Dėl šių priežasčių Kataras sulaukė palyginti mažai kritikos iš Vakarų valstybių lyderių dėl nusipirktos teisės rengti čempionatą, griežtų įstatymų LGBTQ+ bendruomenės atžvilgiu, kitų žmogaus teisių pažeidimų bei daromos žalos klimatui. Taip pat dėl plačiai aptarinėto darbo imigrantų iš neturtingų šalių išnaudojimo bei mažiausiai 6 500 žmonių mirčių, statant čempionatui reikalingą infrastruktūrą,
Š. Rinkevičius teigia, kad Persų įlankos valstybės dėl savo gausių išteklių pastaruosius kelis dešimtmečius auga kaip centrai, pritraukiantys įvairaus lygio ir kvalifikacijos darbuotojus. Pasak jo, tokiose valstybėse kaip Kataras ir Saudo Arabija tarp piliečių ir darbo imigrantų yra didžiulė atskirtis. O ir pačios visuomenės nekvestionuoja, bent jau masiškai, imigrantų teisių pažeidimų bei kitų suvaržymų.
„Visi neramumai, kurie vyko regione – galima išskirti Bahreiną, Saudo Arabiją – vyko tada, kai buvo kalbama apie lengvatų benzinui ar kitų mokesčių kėlimo atvejus. Neramumai dėl vienokių ar kitokių politinių sprendimų ar socialinio gyvenimo motyvų nekyla iš vidaus. Yra pavienių žmonių, bet masiškai pati visuomenė nekelia tų klausimų. Europoj mes turim visuomenę, kuri neleistų tų dalykų“, – teigia politologas.
Daliai futbolo sirgalių iš Vakarų valstybių boikotuojant čempionatą, šalių lyderiai vyko į Katarą. Antony Blinkenas, JAV valstybės sekretorius, Dohoje stebėjo kaip jo šalies rinktinė žaidžia su Velsu. Sulaukęs kritikos, kad taip parodė abejingumą žmogaus teisėms, ištikimas futbolo mylėtojas A. Blinkenas teigė priešingai: šis vizitas rodo glaudesnį JAV ir Kataro bendradarbiavimą žmogaus teisių srityje. Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas stebėjo dvejas Prancūzijos rungtynes, per apdovanojimus ant kaklo kabino žaidėjams medalius, o galiausiai pagyrė Katarą „už puikiai suorganizuotą čempionatą“.
Futbolo aukso amžius arabų valstybėse
Jeigu čempionatai vyktų tik gerą reputaciją turinčiose šalyse, jie rotuotų tarp kelių Vakarų valstybių, sako ginantys sprendimą rengti čempionatą Katare. „Tokių renginių diversifikavimas prasmingas, bet turėtų būti atrenkamas tikslingai“, – sako Š. Rinkevičius, pridėdamas, kad rengimas skirtinguose regionuose populiarina futbolą bei formuoja jo kultūrą. Ir šis čempionatas prisidės prie dar didesnio futbolo populiarumo arabų šalyse, tačiau ne dėl organizavimo Katare, o Maroko pasirodymo: „Masėms, ypatingai arabiškai kalbančiose valstybėse, svarbiau ne infrastruktūros projektai, o tai, ką parodė Maroko rinktinė aikštėje“. O pati Maroko sėkmė, pasak politologo, buvo ne atsitiktinumas, o veikiau tik laiko klausimas, kada komanda iš regiono, kuriame sparčiai populiarėja futbolas, parodys gerą rezultatą.
Marokui nereikėjo pirkti ir sirgalių. Gilias futbolo tradicijas turintys marokiečiai gausiai vyko į Katarą tribūnose palaikyti savo šalies rinktinės, pirmą kartą nukeliavusios iki pusfinalio.
„Šis pasiekimas turės įtakos kaip dar vienas inspiracinis faktorius – padės auginti futbolo populiarumą ir motyvuos jaunimą eiti į aikštes, spardyti kamuolį ir svajoti kaip tampa futbolininkais. Arba bent nuves juos į stadionus, kurie ir taps šiuo metu aukso amžių išgyvenančio arabų pasaulio futbolo kultūros dalimi“, – teigia Š. Rinkevičius.
Futbolo kultūros augimas prisideda ir pilietinės visuomenės formavimosi, sako politologas. Kartu važiuodami į rungtynes, dainuodami tribūnuose ir išgyvendami emocijas, futbolo fanai susivienija. Bent keliose Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos šalyse yra pavyzdžių, kaip gerai organizuoti ir vieningi futbolo fanai tapo svarbia jėga, prisidėjusia prie politinių permainų savo šalyse.
Per arabų pavasarį 2011 metais po protestų Egipte buvo nuverstas ilgametis prezidentas Hosni Mubarak, Tunise – Zinas Al Abidinas Ben Ali. 2019-aisiais gyventojai Alžyre išsireikalavo Abdelazizo Boutefliko atsistatydinimo. Protestuose dalyvavo nemažai sirgalių, atpažįstamų iš futbolo klubų atributikos bei vieningai, nes ne pirmą kartą kartu, dainuojamų tribūnose skambančių dainų. Futbolo ultrų įtaką per protestus tyrinėjantys akademikai teigia, kad prasidėjus susirėmimams su policija, jie būdavo tie, kurie neatsitraukdavo, nes su policija susiremdavo ne pirmą kartą. Jie taip pat sugebėdavo mobilizuoti ir motyvuoti žmones likti gatvėse iki kol bus patenkinti jų reikalavimai.
