Ukrainai dėl nuolatinių Rusijos atakų susiduriant su elektros tiekimo sutrikimais, milijonai šalies gyventojų bando prisitaikyti ir ieško būdų, kaip tęsti įprastą gyvenimą ir be elektros. Į Ukrainos energetikos infrastruktūrą paleista per tūkstantį raketų ir dronų, pusė infrastruktūros stipriai apgadinta ar sunaikinta.
Kyjivo Solomjansko rajonas. Nors aplink šimtai langų ir gatvelių, viskas skendi aklinoje gruodžio tamsoje. Temperatūra nukritusi beveik dešimčia laipsnių žemiau nulio. Pasigirsta kiekvienam ukrainiečiui gerai pažįstamas garsas – generatoriaus burzgimas.
Iš tamsos išnyra mokykla, tapusi šildymo centru rajono gyventojams.
Kyjivo valdžia sostinėje atvėrė pusę tūkstančio vadinamųjų neįveikiamumo centrų, planuoja jų įrengti tūkstantį. Čia ukrainiečiai gali rasti elektrą, šilumą, vandenį, internetą. Šie centrai įkurdinti mokyklose, darželiuose, kai kurie jų – tiesiog palapinėse.
Tiesa čia, Solomjansko rajono mokykloje, tokį centrą įkurdino ne Kyjivo valdžia, o savanoriai. Jis duris atvėrė dar iki tol, kol buvo įrengti valstybiniai šildymo centrai.
„Kai pirmosios raketos pataikė į Kyjivo energetikos infrastruktūrą, supratome, kad žiema bus labai sunki. Taip pat supratome ir tai, kad valdžia viena nesusitvarkys su visu kiekiu žmonių, kuriems reikės elektros ir šilumos“, – sako Andrijus Erofejevas, vadovaujantis savanorių organizacijai „Solomjanskij Kotiki“.
„Esame pasiruošę bet kokiam scenarijui. Jei kažkas nutiktų generatoriui, turime krosnelę. Taigi naudodami malkas galime padaryti, kad čia būtų šilta. Esame pasiruošę dirbti ir ištisą parą, jei žmonėms to reikės“, – prideda jis.
Ši organizacija Ukrainos kariuomenei gabena automobilius, įrangą, bendradarbiauja su išminavimo darbus vykdančiais pareigūnais, vykdo taktinės medicinos mokymus kariams ir civiliams.
Viena iš vykdomų darbų krypčių – ir šildymo centrai. „Mes kaip katės, kurios prisiglaudžia ten, kur skauda, o žiema šiuo metu ir yra skausmas daugeliui ukrainiečių“, – sako Andrijus.
Čia elektros tiekimą užtikrina generatorius, internetą tiekia greta pastatyta „Starlink“ įranga, yra šilto vandens ir arbatos, prie stalų sėdi dešimtys studentų, prie sienos glaudžiasi šeima su vaikais ir šuniu. Kiti drauge su centro savanoriais rankomis neria maskuojamajį tinklą, kuris keliaus į frontą Ukrainos kariams.
„Šitą tinką nerė močiutės, vaikai, studentai... Visi, kurie atėjo į mūsų centrą ir leido čia laiką. Taigi tai mūsų bendras pasiekimas“, – pasakoja Bohdanas, vienas čia dirbančių savanorių.
Jo teigimu, pastaruoju metu vis daugiau žmonių nori įsitraukti į savanoriškas veiklas.
„Mes esame stiprūs žmonės, stipri tauta. Tikime tuo, ką darome. Ir čia turime didelę komandą, kuri nuo ryto iki vakaro dirba tam, kad greičiau pasiektume pergalę“, – sako jis.
„Ši mintis suteikia mums stiprybės padėti žmonėms šiuo sunkiu metu, tai tarsi spindulys tamsoje, kuris padeda viską įveikti. Nebijome apšaudymų, tiesiog dirbame savo darbą ir siekiame pergalės,“ – priduria Andrijus.
Kiek kitoks neįveikiamumo centras – netoliese esantis baseinas. Čia taip pat veikia kavinė, sporto klubas. Treneris Aleksejus Sevkovas ruošia vaikus plaukimo čempionatams.
„Mūsų klubas, mūsų baseinas žmonėms yra tarsi neįveikiamumo centras. Juk matėte, visas rajonas skendi tamsoje. Butuose nėra elektros, tad čia yra vienintelė vieta, kur gali gauti elektros, pavalgyti, gali sušilti“, – pasakoja A. Sevkovas.
„Pradžioje turėjome tik mažą generatorių, jo nepakako, kad sušildytume vandenį baseine. Prieš maždaug savaitę gavome naują generatorių, jis vos vienas, tačiau labai galingas. Taigi galime tęsti treniruotes. Veikia boileris. Viskas veikia“, – sako jis.
Anksčiau visi sportuodavo prožektorių šviesoje, priduria Aleksejus ir duoda vaikams nurodymą nuplaukti dar porą šimtų metrų. Plataus masto karo pradžioje viskas buvo uždaryta, bet nuo gegužės Aleksejus treniruotes pradėjo rengti tiesiog ežere, o vėliau požeminiame baseine. Vaikams, jų emocinei sveikatai tai buvo labai reikalinga, sako jis.
„Buvo labai sunku. Visi ruošėsi čempionatams, bet viskas buvo atšaukta. Kai varžybos buvo atnaujintos, visų rezultatai krito žemyn,– sako A. Sevkovas. – Vaikai buvo pavargę, visi pervargę psichologiškai. Dėl oro pavojaus sirenų reikėjo nuolat lipti iš vandens. Dabar žingsnis po žingsnio imame priprasti, jaučiu, kad dabar esame stipresni.“
Baseino viduryje iškelta didelė Ukrainos vėliava, palei sieną susėdę žmonės telefonuose skaito naujienas, stebi, kaip treniruojasi jų vaikai. Užkalbinu čia sūnaus laukiančią Svitlaną.
„Jei visiškai nutraukiama elektra mūsų rajone, ateiname čia, nes čia yra viskas. Jaučiu moralinį, fizinį nuovargį, yra tikrai sunku, nes nuolat turime viską planuoti, į priekį apsirūpinti maistu ir vandeniu“,– pasakoja ji.
„Bet žinau, kad visa tai išgyvensime. Esame pasirengę, bet niekada negali būti tikras 100 procentų. Visada yra ta nenuspėjama tikimybė – ką Rusija darys toliau, kokias atakas rengs. Nebijau dėl savęs, bet nerimauju dėl savo senyvų tėvų ir vaikų“, – sako Svitlana.
Baseino persirengimo kambaryje per garsiakalbį duodami nurodymai, kaip elgtis suskambus oro pavojaus sirenai – visi turi palikti baseiną ir eiti į netoliese esančią slėptuvę – požeminę automobilių aikštelę.
Šį gruodžio vakarą sirena nesuskambėjo.
Po tamsios nakties aušta dar vienas rytas, Ramazas Mustafajevas ir jo vandentiekio remonto brigada pradeda naują dieną. Scenarijus gerai pažįstamas – likviduoti Rusijos atakų padaryta žalą Kyjivo vandentiekio sistemai.
Žmonės, tokie kaip Ramazanas, paprasti darbuotojai, šiandien atlieka gyvybiškai svarbų darbą. Ramazanas čia dirba daugiau kaip 30 metų, beveik du dešimtmečius vadovauja ekstremaliųjų situacijų brigadai. Jo komanda dirba bet kokiu oru, tyloje ar gaudžiant oro pavojaus sirenoms.
„Kariuomenėje yra specialiosios pajėgos, čia taip pat – esame specialiosios vandentiekio remonto pajėgos. Kyjive tvarkome pačius sudėtingiausius atvejus“, – sako Ramazanas.
Jo komandoje dirba daugiau kaip 50 žmonių, prasidėjus plataus masto karui dalis išvyko kovoti į frontą, kiti liko čia ir šiandien. Pasak Ramazano, visi dirba petys petin – po atakos vandens tiekimą dažniausiai pavyksta atkurti praėjus mažiau nei parai.
Ukrainiečiai dažnai kartoja, kad kariai, gydytojai ir energetikos sektoriaus darbuotojai šiandien atlieka šaliai svarbiausią darbą.
„Esame kariai savo namų fronte ir jaučiamės pasiruošę. Kuo labiau Rusija mus spaudžia, tuo daugiau motyvacijos turime. Juk čia mūsų namai, mūsų šalis, norime ją apsaugoti“, – sako R. Mustafajevas.
„Norime, kad mūsų žmonės turėtų vandenį, šildymą. Patriotizmo jausmas niekada nebuvo toks stiprus kaip dabar. Pavyzdžiui, anksčiau būdavo atvejų, kad kas paprašydavo laisvos dienos, tačiau dabar visi kaip kariai, dirba visi. Kaip mes sakome – vienas už visus ir visi už vieną“, – prideda jis.
„Maži dideli herojai“ – apie Ramazaną ir jo komandos darbą sako drauge su manimi esanti ukrainietė Jevhenija.
Vos keli žingsniai nuo remonto darbų vietos veikia ir turgus, dėmesį patraukia čia skambanti akordeono melodija. Tarp turgaus palapinių groja Mykola. Anksčiau grojęs šventėse, šiandien jis rašo dainas apie karą.
„Man jau 70 metų, 4 vaikai, 8 anūkai... O dabar tenka ir tokiu oru dirbti, kad surinkčiau daugiau pinigų Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms. Mano žentas šiuo metu prie Bachmuto. Dabar jiems renku pinigus termovizoriui“, – sako jis.
Praeiviai vienas po kito į kartoninę dėžę meta monetas, sustoja paklausyti. „Žmonės klauso manęs, verkia. Ir aš verkiu. Visi, žinoma, laukia mūsų pergalės, kitų variantų nėra“, – sako Mykola ir pradeda groti dar vieną dainą – šį kartą apie Juodąją jūrą.
Išgyventi tamsą
„Štai turiu turistinius indus. Paskutinį kartą šią turistinę įrangą naudojome, kai su vyru buvome Kryme, 2013 metų lapkritį. Buvome netoli Jaltos. O tada Maidanas, Krymo aneksija, karas“, – savo namuose Kyjive sako Olena Churanova.
Čia nėra elektros, šildymo, interneto ryšio. Olena verda arbatą naudodama turistinį dujų balionėlį.
„Pliusas, jei prieš karą mėgdavai turistauti, dabar viskas, ką sukaupėme, labai reikalinga, – sako ji. Mūsų bute viskam reikalinga elektra, be jos negalime nieko, net paruošti maisto vaikams, tad turistinės dujos dabar gelbėja mūsų gyvybes“.
Dabar O. Churanova viena augina du vaikus, aštuonerių ir beveik dvejų metų berniukus. Jos vyras kovoja Donbaso fronte.
„Man skaudžiausia, kad jis toks geras tėvas ir negali matyti, kaip jie auga“, – prie krūtinės glausdama jaunesnį sūnų sako O. Churanova.
Ji kasdien kovoja savo fronte – dirbdama rusų dezinformaciją demaskuojančioje organizacijoje ir augindama sūnus šią, kaip sako ukrainiečiai, bene sunkiausią istorijoje žiemą.
„Po paskutinės atakos kaskart, kai dingsta elektra, nebeturime ir šildymo, temperatūra bute krenta žemyn, kiekvieną savaitę mano sūnūs jaučia peršalimo simptomus, bėga nosis, kosėja“, – sako O. Churanova.
Jos namuose, kaip ir pas daugybę ukrainiečių, pilna žvakių, baterijomis maitinamų lempų, kalėdinių lempučių, kurios, priešingai nei pas kitus europiečius, ne puošia eglutes, o tampa dar vienu šviesos šaltiniu šią tamsią žiemą.
Didelė baterija kompiuteriui ir telefonui pakrauti yra „karščiausia šio sezono prekė“, juokaudama sako O. Churanova. Jos daugiabučių rajone elektros kartais nebūna ir visą dieną.
„Pasiruošiau ir branduolinei katastrofai – nusipirkau FM radiją. Mūsų vyriausybė patarė jį nusipirkti tam atvejui, jei nebūtų jokio ryšio, kad žinotume, kas vyksta pasaulyje“, – O. Churanova įjungia mažą raudoną radijo imtuvą.
„Žinome, kad rusai nesustos, toliau atakuos mūsų jėgaines. Gyveni nuolatiniu laukimu ir tai labai vargina. Jei būčiau viena, viskas būtų kitaip, bet dabar jaučiu atsakomybę už savo vaikus, – sako ji. – Kiekvieną kartą, kai išgirstu oro pavojaus sireną, galvoju, o Dieve… Tiesa ta, kad viskas yra loterija. Tiesiog sėdi, lauki ir tikiesi, kad šį kartą tai nebūsi tu.“
„Bet aš esu optimistė, manau, kad viskas bus gerai, išgyvensime šią žiemą ir laimėsime. Kito pasirinkimo neturime“, – priduria O. Churanova.
Ji atkartoja mantrą, kurią Ukrainoje kartoja visi, – be elektros, šildymo, vandens, bet ir be rusų.
„Net jei vyksta karas, šiuo metu gyvename geriausius savo laikus“
Miestą užkloja vakaro tamsa. Būdamas čia, Kyjive, gali lengvai pamiršti, kad tai pusketvirto milijono gyventojų turinti moderni Ukrainos sostinė. Vienas rajonų, Podilas, taip pat skendi tamsoje, kažkur girdisi generatoriaus burzgimas, jau tapęs ukrainiečių žiemos garso takeliu.
Šiame rajone viename bute glaudžiasi 18 jaunuolių, drauge jie yra pasiruošę išgyventi šią žiemą. Visi čia gyvenantys – aktyvistai, kaip patys sako, patriotiški ukrainiečiai. Į savo bendruomenę jie vis priima naujų narių, tačiau prieš tai visada paklausia, kam priklauso Krymas ar ką jie galvoja apie vadinamą gerųjų rusų klausimą.
Pusė dešimtos vakaro, gyvenantys šiame bute vienas po kito grįžta į tamsius namus po „generatorių medžioklės“.
„Visi ieško vietos, kur prisėsti dirbti“, – sako čia gyvenanti Mariana. Ji pati, pasišviesdama žibintuvėliu, tapo paveikslą.
Visi po truputį susėda prie stalo, vakarieniauja, dega žvakės, viena kitą veja istorijos. Čia gyvenanti Mariana sako, kad žmonės seniai nesijautė tokie stiprūs.
„Net jei Ukrainoje šiuo metu vyksta karas, šiuo metu gyvename geriausius savo laikus kaip visuomenė. Turime savo šalį ir daugybę aktyvių žmonių, kurie nori daryti viską, kad gyvenimas čia būtų kaip įmanoma geresnis“, – sako ji.
Šis karas nėra vedamas kariuomenės be veido ar vien prezidento su vyriausybe, šį karą kovoja visi žmonės, visi, kurie vasario 24-ąją į rankas paėmė ginklus, kovoja ne tik už valstybę, kovoja už savo žemę, tapatybę, namus“, – prideda Mariana.
Dar kelios minutės ir namus užpildo netikėti džiaugsmo šūksniai – bute atsirado elektra. Jai sugrįžus, atgyja aplinkinis pasaulis. O čia visi sutartinai kartoja, kad niekur neketina važiuoti iš šalies.
Ir nors apskritai išvykstančiųjų yra, jų nėra daug.
„Noriu mokytis, noriu susitikti su draugais kaip anksčiau“
Atėjus rytui sėdu į traukinį, važiuojantį į Chmelnickio miestą. Šis, tarp Lvivo ir Kyjivo kiek piečiau esantis miestas skendi tamsoje. Priešingai nei Kyjive, aklinoje tamsoje skendi ir miesto centras. Atsidūręs čia jauti, kaip Rusijos atakos paliečia net esančius toli nuo fronto.
Chmelnickyje gyvenanti Olenos ir Aleksandro Sobolevų šeima ruošiasi vakarienei. Olena į lėkštes krauna šiltą vakarienę, dega žvakės.
Didžiausia problema šiai šeimai – tai, kad nutrūkus elektrai bute dingsta ir šildymas, karštas vanduo. Jų daugiabutyje elektra būna vos keturias valandas per parą. Tiesa, drauge su kaimynais jie rado išeitį – 180 butų surinko pinigų, už kuriuos nusipirko generatorių katilinei.
„Dabar, kai nupirkome generatorių visam pastatui, turėtų būti geriau. Žinoma, kad visi šalyje esame pavargę nuo karo, bet neturime jokio kito pasirinkimo“, – sako Aleksandras. Jie su žmona Olena įsitikinę, kad Putino režimas priėjo liepto galą.
„Dar kartą matome, kad rusai siekia sunaikinti mus, ukrainiečius. Tai matėme per ilgą istoriją, tokius įvykius kaip Holodomoras, deportacijos, sušaudymai. Jie ateina į mūsų žemę ir visa tai kartoja“, – sako Olena.
„Bet mūsų pasipriešinimas tik auga. Tai, kas dabar vyksta, yra patvirtinimas, kad turime daryti viską, kad išvarytume juos iš mūsų žemės, nes kitaip jie darys viską, kad mus sunaikintų, niekada mūsų nepaliks ramybėje“, – priduria ji.
Olenai kyla nerimas ir dėl prastėjančios švietimo kokybės. Jos sūnui, septintokui Vadimui, pamokos vyksta ir gyvai, ir nuotoliu. Ironiška tai, kad dažnai, kai mokykloje būna elektra, jos nebūna namie, tad pamokos kartais tiesiog nevyksta.
„Dabar daug sunkiau, pavyzdžiui, kai bandome mokytis nuotoliu, ryšys būna toks prastas, kartais nesuprantu, ką mokytojas sako, bet negaliu paklausti. Noriu, kad greičiau sugrįžtų ramios dienos,“ – sako Vadimas.
„Noriu mokytis, noriu susitikti su draugais kaip anksčiau, noriu, kad nebereiktų jaudintis dėl oro pavojaus sirenų. Kai skamba sirenos, dingsta elektra, atrodo, kad pasaulis sustoja ir nieko negali padaryt“, – priduria jis.
Pasibaigus vakarienei, visi nekantriai žvilgčioja į laikrodį, elektra turėjo atsirasti prieš penkiolika minučių.
Dar kelios minutės ir butą nušviečia šviesa.
Lieka dvi valandos pasiruošti naujai dienai.
