Ukrainos Donbasas tapo plataus masto invazijos epicentru. Per kelis mėnesius trukusias kovas Rusijos pajėgos lėtai ir skausmingai pasiekė pergalių, tačiau Ukrainos kariai laikosi.
„Manome, kad puolimas gali prasidėti bet kuriuo metu, – sako Vaselyna, Karpatų sičės bataliono karininkė. – Bachmutas ir čia dabar yra dvi pagrindinės puolimo kryptys.“
Esame netoli Lymano, vienos iš trijų vietų kartu su Bachmutu ir Avdijivka, kurias Ukrainos generalinis štabas mini kaip pagrindinę Rusijos karių koncentracijos vietą.
Pasinaudoję nakties priedanga traukiame į kovų zoną, ten turime susitikti su karių komanda, baigiančia trijų dienų rotaciją apkasuose.
„Dėl nuolatinio apšaudymo [karius] į pozicijas atvežame tik esant blogam orui, labai greitai juos rotuojame, nes tai viena karščiausių fronto vietų, – sako Vaselyna. – Rusai dirba iš visų jėgų – jie taip pat naudoja aviacines bombas.“
Keliai nusėti sunkvežimių ir automobilių karkasais, sudraskytais tiesioginių artilerijos smūgių. Mūsų iš rusų atimtas šarvuotis važiuoja šokinėdamas per kraterius kelyje.
Ukrainiečiai patiria didelių nuostolių. Jų pozicijos, esančios vos už 300 metrų nuo rusų linijų, nuolat bombarduojamos. Vienoje kuopoje beveik pusė žmonių buvo sužeisti, sako vienas karys.
„Vien per pastaruosius du mėnesius dešimtys žmonių patyrė kontūzijų“, – sako Vaselyna, įvardydama vieną iš dažniausiai pasitaikančių artimų sprogimų sukeltų sužeidimų, dėl kurių gali būti pažeistos smegenys.
Nuo vasario 24 d. jų batalione, kuriame tarnauja apie 600 karių, žuvo 56 žmonės, atskleidžia ji.
Fronto linijoje nėra nė vieno nepažeisto namo, metalinės tvoros, stogo perdangos ir medinės plokštės guli išmėtytos ant neasfaltuotų kelių. Šiame griuvėsių masyve matyti ukrainiečių karių.
Tai pėstininkų dalinys, todėl jiems teko užduotis išlaikyti apkasus. „Psichologiškai tai sunkiausias darbas, nes tu tiesiog lauki, – sako Vaselyna. – Kai esi fronte, supranti, kad gali nutikti bet kas, bet dažniausiai tai būna tiesiog sėkmė.“
Net jei jie daugiausia kovoja apkasuose, fronto linija nėra statiška.
„Gavome įsakymą persikelti į kitą poziciją, – sako bataliono karys Fedia. – Užėmėme poziciją ir pridengėme puolančią brigadą. Paskui ten praleidome dar vieną naktį. Dėl puolimo apšaudymas buvo smarkus.“
Atvykstame į jų priešakinę bazę, esančią maždaug už trijų kilometrų nuo apkasų ir maždaug už penkių kilometrų nuo rusų linijų. Kariai yra išsimėtę po kaimą.
Tačiau rusai vis dar sugeba prasiskverbti pro jų gynybą.
Pasak Vaselynos, anksčiau rusų grupė priartėjo prie kaimo vilkėdama ukrainiečių uniformas. Kai sargyba juos pašaukė, jie atsakė ukrainietiškai. Tada rusai esą išžudė visus karius poste, kuriame buvo kitas dalinys, dislokuotas šalia Karpatų sičės. Priešo uniformos dėvėjimas laikomas karo nusikaltimu.
Nors prieš ukrainiečiams atgaunant kaimą per spalio mėn. kontrpuolimą jis buvo nesugriautas, dabar jame nėra nė vieno sveiko statinio. Rusų ginklai toliau talžo žemes, kurias jie melagingai vadina savo.
Įsikuriame vieno namo rūsyje. Lauke burzgia generatorius, o kariams šilumą tiekia savadarbė krosnis. Civiliai gyventojai atėjus ukrainiečiams pasitraukė.
Nors kariai kaltina visus vietinius gyventojus, kad šie yra prorusiški, vargu, ar taip yra iš tikrųjų. Nuo vasario mėnesio, kai prasidėjo plataus masto invazija, civiliai dažnai galėjo pasitraukti nuo karo tik bėgdami per Rusijos kontroliuojamas teritorijas ir jos filtravimo stovyklas.
Rūsyje per sienas ir visą kūną perbėga smūgio bangos, aplink mus griaudėja „Grad“ raketos ir artilerijos sviediniai. Vienintelis būdas išlikti saugiam – likti apačioje, kuo mažiau laiko praleidžiant virš žemės.
Tie, kurie to nedaro, yra nuolat sužeidžiami. Pasak Vaselynos, prieš kelias savaites vienas vyras nuo šrapnelio neteko kojos.
Prarandame orientaciją, kurie sviediniai skrieja nuo mūsų, o kurie į mus. Nors kariai sako, kad Rusija išlaiko ugnies persvarą, ukrainiečiai taip pat sugeba daryti spaudimą.
Tačiau rusų atsargos, anot vyrų, atrodo nesibaigiančios.
„Paėmėme į nelaisvę vieną artileristą, jis mums pasakojo, kad jiems be perstojo pristato amunicijos, – sako karys pravarde Happy. – Jie visą laiką šaudo, maždaug 900 šovinių per dieną. Mes džiaugiamės, jei mūsų daliniai iššauna 50.“
Jų tankų kuopa stovi be darbo netoliese esančiame kaime, nes trūksta sviedinių. Tačiau pėstininkams turėti tankų – jau triumfas. Šie buvo paimti iš rusų, suremontuoti ir dabar dalyvauja toliašaudėse dvikovose. Rusiškas „Lend-Lease“, juokauja kariai.
Priešo tankų įgulos yra gerai apmokytos ir veiksmingos – tokios veiksmingos, kad net kelia ukrainiečių pagarbą.
Vieno rusų tankų vado dėka neva buvo nukauta ir sužeista šimtai ukrainiečių karių.
„Bet jis geras karys, jam jaučiama pagarba, – sako Fedia. – Aš jo nenužudyčiau, jei jis būtų paimtas į nelaisvę, jis tiesiog normalus vaikinas.“
„Tėvams išvis nieko nesakau“
„Ar galiu keiktis? – klausia Saša, 20-metis karys. Sulaukęs linktelėjimo jis tęsia: – Yra tiesiog pizdec.“
Jų apkasai pradeda užšalti, o kai kurie vyrai jau atsidūrė ligoninėse su nušalimais. Žiema čia tik šaltės.
Į jų pozicijas nuolat smogia tankai ir artilerija, aplink apkasus skrieja šrapneliai. Vienas jų vos nepataikė bendražygiui tiesiai į veidą.
„Jei dronas ar tankas tavęs nemato, niekas tavęs neapšaudys. Jei sėdėsi slėptuvėje, nieko neatsitiks, bet jei tave pamatys dronas – tau galas“, – sako Saša.
Ar jie gali ką nors padaryti prieš dronus? Nieko – jis papurto galvą.
„Kai [pamatome], kad jie ruošiasi skraidinti droną, mes paprasčiausiai įlendame į slėptuvę ir laukiame.“
Kai prasidėjo invazija, Saša buvo antro kurso studentas. Per pradžioje vykusį chaosą jis nepakliuvo į kariuomenę, todėl jo kelias į fronto liniją vedė per Karpatų sičės padalinį, kuris tada veikė kaip ir 2014 m. – sudarytas iš savanorių, be atlyginimo ir oficialios paramos.
„Čia jie pasiruošę atiduoti savo gyvybę. Su jais jautiesi saugiau, jais pasitiki ir žinai, kad jie tavęs nenuvils“, – sako Saša.
2014 m., kai karas pirmą kartą atėjo į Donbasą, jam buvo vos 11 metų. „Nelabai supratau, kas vyksta“, – sako jis.
Dabar sunkiausia buvo pasakyti tėvams, kad jis išvyksta kovoti.
„Niekas jiems nepasakys, kaip tai baisu, nes visi supranta, kad jei pasakysime tiesą, kiek turime nuostolių, kaip sunku, kai tave apšaudo, jie panikuos, – sako Saša. – Štai kodėl aš savo šeimai nesakau, kiek mus puola. Tėvams išvis nieko nesakau, sakau, kad viskas gerai.“
Ankstyvą rytą artilerija aptyla. Naktį apšaudymas ne toks intensyvus, nes rusai žino, kad dauguma karių yra saugūs po žeme. Tik dieną jis tampa daug labiau nenuspėjamas, pavienis ir mirtinas.
Iki aušros liko nedaug laiko.
Karių rotacija vyksta prie nedidelio namo. Nors šis dar stovi, viskas aplink šį nedidelį mūrinį statinį išardyta vienas po kito ėjusių artilerijos smūgių. Fronto linija – už netoliese esančios kalvos.
Po ramybės akimirkų artilerijos dvikovos vėl įgauna pagreitį, siųsdamos į dangų šviesos ruožus ir aidus per laukus.
Paskui dangų virš mūsų perskrodžia sviedinys. Jis nukrenta už kelių šimtų metrų.
Vyrai su ginklais ir krepšiais rankose išlekia laukan ir laukia šarvuoto transporto. Kai kurie iš jų nervingai rūko.
Klausiu vaikino, dėl panašumo į boksininką, tapusį Kyjivo meru, praminto Klyčko, kaip jis jaučiasi. „Normaliai“, – atsako jis. Jo balse pulsuoja adrenalinas. Paėjęs šiek tiek į šoną, atokiau nuo kitų, jis prisipažįsta: „Žinoma, šiek tiek baisu.“
Galiausiai, pasigirdus ginklų žvangėjimui, jie lipa ant MT-LB šarvuočio.
Netrukus jie iškeliauja į tamsą. Laukiame jų pamainos, lauke pradeda švisti.
„To neįmanoma paaiškinti žodžiais ar emocijomis“
Grįžęs šarvuotis girgždėdamas sustoja, nuo jo nušoka kelios dešimtys vyrų. Jų skruostai įdubę, veidai juodi nuo purvo ir dūmų, akys apsiblaususios iš nuovargio.
Jie neša įvairius NATO šalių suteiktus ginklus, įskaitant NLAW ir vokiškus „Panzerfaust“, taip pat perimtus rusiškus ginklus.
Beveik visi jų nauji AK automatai, šaudmenys, o kai kurie ekipuotės krepšiai ir net miegmaišiai yra rusiški. Vyrai teigia, kad jie yra geresnės kokybės nei ukrainietiški analogai.
Kariai tuoj pat nusileidžia į rūsį. Pirmiausia nori atsigerti – esant minusinei temperatūrai, jiems prireikia dujinių šildytuvų, kad atšildytų vos kelis gurkšnius vandens.
Tada jie paskambina savo šeimos nariams ir perduoda paprastą žinią – mes gyvi.
Fedia paima savo telefoną. „Pabandykime“, – sako jis. Po kelių sekundžių kitame laido gale suskamba jo žmonos balsas.
Jį išgirdęs Fedia vos sulaiko ašaras ir nusisuka nuo kameros. „Paskambinsiu tau vėliau“, – sako jis, tarp dantų kišdamas cigaretę.
„Manau, kad jai sunkiau nei man, – po kurio laiko sako Fedia. – Nes bent jau aš prie to [karo] priprantu.“
Jų ryšio linijas palaiko palydovinė sistema „Starlink“, ji padeda Ukrainai išvengti Rusijos sekimo ir blokavimo.
„[Iki „Starlink“] ryšio beveik nebuvo, ištisas savaites negalėjau susisiekti su savo šeima, – sako Fedia. – Tokioje situacijoje artimiesiems sunku, sunkiau nei mums.“
Kaip ir visi kiti vyrai, jis stengiasi kuo mažiau pasakoti apie savo išgyvenimus.
„[To] nesupras tie, kurie čia nebuvo. To neįmanoma paaiškinti žodžiais ar emocijomis. Su tuo, ką čia patiriame, kiekvienas turės gyventi visą likusį gyvenimą“, – sako Fedia.
„Sunku paaiškinti namuose, draugams ar sutuoktiniams, kas čia vyksta. Karas – žmonės apskritai supranta, kas tai yra, bet paaiškinti tai labai sunku“, – priduria jis.
