Kodėl Vladimiro Putino pasisakymai prieš kolonialistinius Vakarus yra ne tik veidmainiški, bet ir pavojingi, pasakoja Vilniaus universiteto tyrėjas Fabio Belafatti.
Praėjus kelioms dienoms po to, kai V. Putinas pasakė savo garsiąją kalbą, kurioje paskelbė apie Ukrainai priklausančių Donecko, Chersono, Luhansko ir Zaporižios sričių aneksiją su visomis protu sunkiai suvokiamomis užuominomis apie satanizmą, gana atvirais grasinimais branduoliniu ginklu ir pusiau sugromuliuotomis neoeurazianizmo idėjomis, „Instagram“ puslapyje apie senovės meną aptikau šią citatą iš Vergilijaus „Eneidos“:
„Tu gi pasaulio tautas valdyt mokėki, Romėne,
Tau bus tokie menai – taikos tvirtovę statyti,
Pasigailėt nuolankių ir drausti ginklu išdidžiąsias.“
(„Eneida“, VI giesmė, 851–853 eilutės, vertė Antanas Dambrauskas)
Tiesą sakant, romėnų literatūra man reiškia šiek tiek daugiau nei seniai išgyventas vidurinės mokyklos laikų košmaras, kurį mielai ištrinčiau iš atminties. Kiekvieną kartą, kai socialiniuose tinkluose aptinku klasikinių citatų, pajuntu stiprų intelektualinio pretenzingumo dvelksmą.
Tačiau šios eilutės privertė mane susimąstyti. Ne todėl, kad jos būtų ypač geros, – kiek pamenu iš vidurinės mokyklos, „Eneida“ tebuvo prasta „Iliados“ ir „Odisėjos“ kopija, itin stipriai atmiešta pataikavimais Romos politiniam elitui. Greičiau jos įdomios dėl to, ką mums pasakoja apie imperinį mentalitetą. Ir apie V. Putiną.
Šiose eilutėse atsispindi bendra lyderių ir tautų, vykdančių imperinius užkariavimo projektus, samprotavimų linija: romėnai, Vergilijaus žodžiais tariant, yra tauta, kurios misija – „taikos primetimas“, kuri mielai „pasigaili nuolankių“ tautų ir priešinasi neteisybei, „drausdama ginklu išdidžiąsias“.
Tai gali skambėti absurdiškai – pati „Eneida“ yra persmelkta save išaukštinančios retorikos apie imperinės galios, kuri pavergė ištisas tautas Europoje, Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose, kai kurių jų atžvilgiu nevengdama to, ką šiais laikais vadiname genocidu, pavergusios milijonus ir išnaikinusios ištisas kultūras bei kalbas Viduržemio jūros baseine, didybę.
Ir vis dėlto besiplečiančios, ambicingos imperijos ir apskritai engėjai dažnai mėgsta save pateikti kaip silpnųjų gynėjus ir arogantiškųjų baudėjus, nuskriaustųjų užtarėjus, jei ne pačius nuskriaustuosius.
„Imperinio išvadavimo“ naratyvo iškilimas
19–20 amžiaus Amerikos imperializmas ir baltųjų viršenybės diskursai buvo ypač populiarūs retorikoje. JAV imperialistiniai politikai, generolai ir laikraščiai reiškė savo ambicijas per saviviktimizaciją ir nuolatinį praeityje patirtų skriaudų permąstymą.
„Prisimink Alamo!“ – toks buvo karo šūkis, su kuriuo lūpose Teksasas buvo atplėštas nuo Meksikos ir buvusioje abolicionistinės Meksikos Respublikos teritorijoje įtvirtinta vergovė. „Prisimink „Meiną“! Velniop Ispaniją!“ – su šiuo šūkiu buvo žygiuojama į Ispanijos ir Amerikos karą – konfliktą, kurį amerikiečiai vadino kerštu už (tariamą) kreiserio „USS Maine“ nuskandinimą ir kilniu siekiu išlaisvinti Kubą ir Filipinus iš Ispanijos kolonijinės valdžios jungo tik tam, kad nedelsiant daugybės vietos žmonių gyvybių kaina šios šalys būtų įtrauktos į JAV kolonijines valdas.
O štai ankstyvasis Kukluksklanas pateisino afroamerikiečių engimą JAV, tvirtindamas, kad gina baltaodes moteris ir baltuosius ūkininkus nuo buvusių vergų „priespaudos“, ir patvirtindamas seną posakį, kad „pripratusiems prie privilegijų lygybė atrodo kaip priespauda“.
Ir amerikiečiai tikrai nebuvo vieni šiame kelyje. Belgijos karalius Leopoldas II teisino genocidinį Kongo naikinimą, teigdamas, kad, būdamas mažos, kuklios šalies suverenu, jis neša prekybos laisvę regionui ir išsivadavimą visiems pavergtiems Afrikos žmonėms.
Rusijos imperializmas Vidurinėje Azijoje buvo įteisintas teigiant, kad Rusijos kariuomenė žudo turkmėnus, Bucharos ir Chivos gyventojus, siekdama išlaisvinti baltuosius vergus, kurių (iš tikrųjų labai nedaug) turėjo Vidurinės Azijos genčių vadai ir chanai.
Nacistinės Vokietijos bandymai pateisinti savo užkariavimus pasakojimais apie būtinybę apginti visoje Europoje „engiamus vokiečius“ jau seniai įsirėžė į visuomenės sąmonę ir yra gerai žinomi visiems, kurie bent kiek domisi istorija.
Italijos imperializmas, kurio nešėjai pagarsėjo karo nusikaltimais prieš Etiopijos kariuomenę ir koncentracijos stovyklų tinklu bei masiniu badu Libijoje ir Balkanuose, teigė vykdą teisingumą: „Didysis proletaras [tauta] pajudėjo“, 1911 m. pareiškė italų poetas, aukštindamas savo šalies imperines avantiūras. Jo nuomone, svarbus teisingumas skurstančiai tautai, ji nusipelnė geresnio gyvenimo, nepaisant to, kad šio „išsivadavimo“ prielaida taps kažkieno mirtis ir pavergimas.
Panašiai ir Benito Mussolini kiek vėliau bandys pateikti savo pastangas atkurti Romos imperiją kaip istorinio teisingumo užsitikrinimą prieš tokius kaip britai, kurie nepaliko Italijai „deramos vietos po saule“. Demonstruodami orvelišką demagogiją, per kruviną Etiopijos užkariavimą fašistų kariai dainavo apie „išvaduotą Advą“ ir, pavergę visą šalį, garsioje ketvirtojo praėjusio amžiaus dešimtmečio dainoje „Faccetta nera“ („Dailus juodas veidas“) prisiėmė nuopelnus už išlaisvintus pavienius pavergtus asmenis:
„Jei pažvelgsi į jūrą nuo kalnų,
Juodoji mergele, buvus verge tarp vergų,
It sapne pamatysi spiečių laivų,
Ir trispalvę, tau mojančią su džiaugsmu.“
Imperijos prieš imperializmą
Tarpukariu ši daug žadančių ir „engiamųjų išvaduotojomis“, jei ne pačiomis engiamosiomis, pretenduojančių būti imperijų tendencija pasiekė paradoksalų kraštutinumą.
Tuo metu per didžiąją dalį kolonizuoto pasaulio nuvilnijo ankstyvieji nacionalinio išsivadavimo kovų etapai, kurie trečiajame 20 amžiaus dešimtmetyje kai kuriais atvejais buvo vainikuoti sėkme (Airija, Afganistanas, Lenkija, Suomija), o kai kuriais taip ir liko nesėkmingais bandymais sulaužyti imperinius pančius (Sakartvelas, Ukraina ir dauguma buvusių Rusijos imperijos teritorijų), tačiau daugeliu atvejų tapo atspirties tašku būsimoms antikolonijinėms kovoms po Antrojo pasaulinio karo.
Šiame kontekste ambicingų naujų imperijų naratyvas apie gelbstinčią ranką „atstumtiesiems“ įgijo kiek kitokią formą – „Draust ginklu išdidžiąsias“, ką imperijos tvirtino geranoriškai vykdančios nuo Vergilijaus laikų, iš karo prieš konkrečių grupių ar priespaudą patiriančių asmenų engėjus virto tariamu karu prieš kitas imperijas ir patį imperializmą. Arogantiškos „išdidžiosios“, kurias geranoriški imperialistai siekė nuleisti ant žemės, tebuvo jų pačių veidrodinis atspindys.
Tarpukariu kelios šalys bandė mobilizuoti pasipriešinimo Vakarų imperializmui (kaip ideologijai) ir kolonializmui (kaip praktikai) retoriką, tuo pat metu pačios siekdamos imperialistinių ambicijų.
Fašistinė Italija ir nacistinė Vokietija bandė pozicionuoti save kaip britų imperializmo priešininkes, tačiau vargu ar joms pavyko įtikinti ką nors už savo pačių ribų, nes, kaip pažymėjo Aime Cesaire`as, fašistai „Europai pritaikė kolonialistines procedūras, kurios iki tol buvo skirtos išimtinai [kolonijoms]“. Režimai, kurie buvo imperialistiniai pačioje Europoje ir kurie taip akivaizdžiai niekino ne baltuosius, vargu ar galėjo patraukti savo antikolonijine retorika.
Sovietų Sąjungai ir Japonijos imperijai, kurių įvaizdis nebuvo taip apsunkintas akivaizdžiai rasistinį prieskonį turinčio požiūrio į pasaulį kaip, pavyzdžiui, fašistinės Italijos ar nacistinės Vokietijos, bene geriausiai sekėsi skleisti antikolonijinę retoriką, dėl imperijos konsolidacijos ir ekspansijos žudant milijonus Eurazijoje ir Okeanijoje.
Nors sovietai galėjo Maskvos imperiniam projektui besipriešinusio nacionalinio elito naikinimą vadinti klasių kova, etninius valymus ir genocidą – kova su liaudies priešais, o kolonijinę politiką, masinius gyventojų perkėlimus ir naudingųjų iškasenų gavybą – socialistinės ekonomikos kūrimu, Japonija buvo atvirai imperialistinė – tai suvokianti ir tuo besididžiuojanti.
Taigi, galima sakyti, kad Japonijos valdžiai buvo būdingas tam tikras įžūlumas tvirtinti, jog ji yra toje pačioje pusėje kaip ir engiamos kolonizuotos Azijos tautos, bet Europos kolonijų išsivadavimo aktyvistai, pavyzdžiui, Subhas Chandra Bose, turėjo pasižymėti ypatingu naivumu (arba būti apimti visiškos desperacijos), kad patikėtų šia retorika.
Šis triukas iš dalies pasiteisino,kaip patvirtina S. Ch. Bose`ės ar Mianmaro generolo ir politiko Aungo Sano biografijos, bet galiausiai antivakarietiška imperialistinė Japonijos retorika buvo pasmerkta žlugti, nes ji pernelyg supaprastino tikrovę teigdama, kad tik vakariečiai gali būti imperialistais, o jei identiškai elgiasi ne vakariečiai, tai tikrai nėra imperializmas.
Tai negalėjo patraukti masių ir, žinoma, nepatraukė. Šiandien puikiai žinome, kad Japonijos imperializmas iš esmės buvo Vakarų imperializmas „su steroidais“ – su daugiau prievartavimų, didesniais etniniais valymais ir žiauresniu pavergimu.
Bet tai jau buvo pakankamai aišku ir to meto kolonizuotame pasaulyje, kurio didesnė dalis nepatikėjo japonų naratyvu ir suprato, kad pasisakantieji prieš Vakarus, kaip kad šiuo metu save pateikia Rusija, nebūtinai bus antiimperialistai. Galbūt todėl, kad išvaduotoja besiskelbianti imperija nebuvo jokia naujiena. Imperatoriškosios Japonijos islamo politikos ir antivakarietiškumo tyrinėtojas Cemilis Aydinas sakė:
„Japonijos politikoje islamo atžvilgiu buvo dar daugiau antikolonijinio „išvadavimo“ diskurso, akcentavusio Japonijos misiją išlaisvinti Aziją, įskaitant ir pavergtus musulmonus. Tai vėlgi labai paplitusi imperinė strategija. Tik pagalvokite, kiek kartų musulmonus vadavo Vakarų imperijos, tokios kaip Didžioji Britanija, Prancūzija ir Amerika: gelbėjo arabų musulmonus nuo Turkijos priespaudos, vadavo musulmonų moteris iš fundamentalistų vyrų dominavimo arba gelbėjo mažumas iš daugumos sunitų jungo ir net propagavo sekuliarizmą, neva padėsiantį išgelbėti nuosaikiuosius musulmonus nuo teokratinės valdžios. Taigi, Japonija toli gražu nebuvo vienintelė antiimperialistinė imperija. Visos imperijos žaidė emancipacijos žaidimą.“
Rusijos paradoksas – imperija kontratakuoja
Dabar taip pat žinome, kad istoriškai geriausias būdas išsivaduoti iš kolonijinių imperijų yra prisiplakimas prie žlungančių imperijų jo kovoje su kylančiomis, nes tuomet atsiveria kelias į nacionalinį išsivadavimą ant vienas kitą nualinusių engėjų pelenų. Tokiu būdu Afrikos ir Azijos šalys išsikovojo nepriklausomybę nuo Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos kolonijinių imperijų, kurias sugriovė kova prieš Vokietiją, Austriją ir Osmanų imperiją Pirmajame pasauliniame kare ir kova prieš Vokietiją (vėlgi), Italiją ir Japoniją Antrajame pasauliniame kare.
Todėl stebina tai, kad V. Putinas savo aneksijos kalboje – triumfuojančiame naujos / senos, (vėl) kylančios imperijos ketinimų pareiškime – siekė pateisinti teritorijos užgrobimą, aiškiai remdamasis antivakarietiška antikolonijine retorika.
Jo teiginius reikėtų vertinti kartu su ankstesniais Rusijos neoimperializmo pasiteisinimais. Šių metų pradžioje V. Putinas daugelį šokiravo savo pareiškimu: „Petras Didysis kariavo Didįjį Šiaurės karą 21 metus. Atrodytų, jis kariavo su švedais, kažką iš jų atėmė. Bet jis nieko iš jų neatėmė, jis susigrąžino [tai, kas buvo Rusijos].“
Šį jo pasakymą daugelis tuo metu praleido pro ausis kaip keistą megalomanijos apraišką. Tačiau svarbiausia šio teiginio implikacija yra tai, kad viskas, kas kada nors priklausė Rusijos imperijai, yra „teisėtai Rusijos“, o Rusijos imperinė valdžia atgaline data įteisina pačią Rusijos galią.
Nes iš tikrųjų didesnė dalis žemių, kurias Petras Didysis atplėšė nuo Švedijos per Didįjį Šiaurės karą, Livonija ir Estija, niekada net teoriškai nebuvo kontroliuojamos jokios valstybės, kurios teisių perėmėja Rusija, kad ir labai norėdama, galėtų pretenduoti būti.
Rusija visada savinosi Kyjivo Rusios istoriją kaip savo istoriją, įteisindama pakartotinius užkariavimus kaip istorinio „tęstinumo“ užtikrinimą. Bet net jei sekundei apsimestume, kad sutinkame su šiuo nacionalistiniu istorijos perrašymu, Didžiojo Šiaurės karo grobis niekada nebuvo Rusios ar apskritai kokio nors slavų politinio darinio dalis.
Tačiau, V. Putino nuomone, Rusija šias žemes teisėtai atsiėmė, nes vien tai, kad Petras Didysis užkariavo Livoniją ir Estiją, atgaline data pavertė jas „istorinėmis Rusijos žemėmis“. Vadinasi, nieko negalima atmesti, bet kokia teritorija, kurioje kada nors plevėsavo Rusijos vėliava, nesvarbu, koks buvo istorinis jos užkariavimo pagrindimas, teisėtai priklauso Rusijai.
Ir jei žodžiai nėra pakankamai aiškus Rusijos imperinių ambicijų įrodymas, jos plataus masto įsiveržimas į Ukrainą ir pradėtas užkariavimo karas – faktas, kurį Rusijos elitas pavertė neginčijamu savo sprendimu oficialiai aneksuoti Ukrainos teritorijas, turėtų išsklaidyti bet kokias abejones.
Taigi, susiduriame su paradoksu, kai valstybės vadovas reiškia potencialiai neribotas pretenzijas į aplinkines teritorijas, tačiau, praėjus vos porai mėnesių po to, aneksijos kalboje bando pavaizduoti Rusiją pasaulinės kovos su Vakarų imperializmu ir (neo)kolonializmu lydere.
Tačiau paradoksas netruko virsti farsu – V. Putinas kalbėjo apie Vakarų imperializmo nusikaltimus, kartu lygindamas su žeme Ukrainos miestus, siekdamas atkurti 2.0 versiją tos pačios Rusijos imperijos, kuri nutrynė nuo Žemės paviršiaus ištisas tautas Sibire ir Kaukaze ir vykdė rasistinę genocidinę politiką prieš čerkesus, o ją vėliau atkartojo vokiečiai prieš hererus ir JAV prieš indėnus.
Šalies, kuri per Čečėnijos karus jau parodė pasauliui, kad ji bus vienintelė Europos imperija, atsisakiusi dekolonizuotis, prezidentas stovėjo ant pakylos ir aiškino, kad Rusija yra Pietų šalių gelbėtoja nuo Vakarų neoimperializmo.
Apmaudo, praeities skriaudų ir tvirtinimų, kad Rusija yra auka, kupiname diskurse V. Putinas, Ukrainos nelaimei, pakartojo 19 amžiui būdingą imperinį teritorijos užgrobimą, kurį, pavyzdžiui, sėkmingai vykdė JAV Meksikos atžvilgiu.
Už šios nesąmonės slypintys pavojai
Kaip suprasti faktų ir žodžių neatitikimus?
Akivaizdu, kad imperijų, apsiskelbiančių išvaduotojomis ir tokiu būdu bandančių pateisinti siaubingus nusikaltimus, istorija yra pernelyg turtinga ir pernelyg aiški, kad ją būtų galima ignoruoti, todėl į V. Putino pareiškimus derėtų žiūrėti ne tik kaip į nereikšmingą veidmainystę ar tulžingą įniršį, kuris turėtų jaudinti tik Vakarus, bet kaip į pasaulinę grėsmę.
V. Putinas nėra pasaulinės antikolonijinės kovos lyderis, kaip jais nebuvo nei Hirohito, nei B. Mussolini. Rusija nėra išvaduotoja iš imperijų jungo – ji yra imperija. Ir „daugiapolis“ pasaulis, kurio reikalauja V. Putinas, nėra pasaulis be imperializmo – atvirkščiai, tai pasaulis, padalytas tarp imperijų. 19 amžius, Europos imperializmo klestėjimo amžius, kai konkuruojančios Europos galios tiesiogine to žodžio prasme buvo suskaldžiusios ištisus žemynus, buvo chrestomatinis „daugiapoliškumo“ pavyzdys.
Idėja, kad stiprėjančios imperijos neša išsivadavimą, buvo visiški pramanai jau prieš du tūkstančius metų, kai Vergilijus rašė apie romėnus užkariautojus, kad jie pasiruošę „pasigailėti nuolankiųjų ir drausti ginklu išdidžiąsias“. Tai buvo pramanai ir kai iki 1945 metų panašiai kalbėjo imperinė Japonija. Tai tebėra pramanai ir šiandien, kai tuo pačiu keliu pasuko Rusija.
Juk imperijos nekuria laisvės; jos kuria vien save, o kartu neša ir tik joms būdingą „taikos“ formą.
Kad jau pradėjome klasikine citata, galime ir užbaigti kita garsia citata, šį kartą iš Tacito, kuris Kaledonijos vado žodžiais aiškiai apibūdino, kas laukia žmonių naujoje imperijoje:
„[Mūsų laukia] dar daugiau baisių romėnų, iš kurių priespaudos veltui ieškoma išsigelbėjimo nuolankumu ir paklusnumu. Pasaulio plėšikai, […] nei Rytai, nei Vakarai nesugebėjo jų patenkinti. Vieninteliai iš tautų jie vienodai plėšia ir skurdžius ir turtuolius. Plėšimus, skerdynes, grobimus jie melagingai vadina imperijos vardu; jie palieka išdegintą žemę ir vadina tai taika.“ (Tacitas „Apie Julijaus Agrikolos gyvenimą ir būdą“).
Dabar pokolonijinis pasaulis turi nuspręsti, ar jis nori užkibti ant šio kabliuko.
Fabio Belafatti yra Groningeno universiteto doktorantas, kurio tyrimų objektas – orientalistinių prorusiškų naratyvų poveikis Vakarų Europai ir mechanizmai, kuriais jie padeda įgalinti Rusijos neoimperializmą, ir kaip tai kenkia Vidurio ir Rytų Europos valstybių interesams. Jis taip pat yra Vilniaus universiteto Azijos ir transkultūrinių studijų instituto asistentas. Nuo 2011 m. gyvena Lietuvoje, o su Holokaustu susijusias diskusijas seka nuo 2009 m.
Šiame straipsnyje pateikiama autoriaus nuomonė, ji nebūtinai sutampa su LRT nuomone.
