Rusijai grasinant „nediplomatiniu“ atsaku Lietuvai, jei ši neatkurs sankcionuotų rusiškų prekių tranzito į Kaliningradą, Vakarų Europos žiniasklaidoje pastebimas Lietuvos ir lietuvių demonizavimas, rašo Fabio Belafatti ir Andrea Griffante.
Italijos TV kanalas La7, kuris nuo pat Rusijos invazijos į Ukrainą pradžios buvo kritikuojamas dėl aiškios prorusiškos pozicijos, surengė „debatus“ tarp keleto aukšto rango ekspertų. Terminą „debatai“ rašome kabutėse, nes tai, kas vyko La7 eteryje, labiau tiktų apibūdinti, kaip nusuvaldomas kalbėtojų neišmanymo ir išankstinių nuostatų varžybas. La7 nėra marginalinė žiniasklaidos priemonė – tai vienas didesnių komercinių kanalų Italijoje, kurio populiarumas ypač išaugo po Rusijos invazijos į Ukrainą. Šuo metu kanalo programas žiuri 1 iš 20 italų.
Debatų dalyviai buvo tokie pat ryškūs. Tarp jų buvo aukšto rango Italijos diplomatas, buvęs NATO vyriausiasis civilinis įgaliotinis Afganistane Stefano Pontecorvo, Italijos kariuomenės generolas Maurizio Fioravantis, 2013 m. tarnavęs Lietuvoje, taip pat politologas profesorius Marco Revellis ir populiarus žurnalistas, televizijos laidų vedėjas ir apžvalgininkas Luca Telese. Pastarasis tą vakarą pateikė keletą skandalingiausių ir absurdiškiausių pareiškimų apie Lietuvą.
„Tik pagalvokite apie tai: Lietuva nepriklausoma tapo tik 1990 m. Pamenu, kaip po kelių mėnesių buvau ten nuvykęs. Ten nieko nebuvo“, – sakė L. Telese. „Dabartinio gražaus (Vilniaus) miesto centro dar nebuvo, nebuvo net asfalto, o juk miesto centre jau buvo atidarytas komunizmo ir SSRS baisumų muziejus – tai buvo pats pirmas dalykas, atidarytas toje šalyje!“, – sakė L. Telese.
Sunku įsivaizduoti, kaip vienas žymiausių Italijos ekspertų galėjo pasakyti tokį absurdą. Italų auditorija turėtų būti pajėgi suprasti, kad iš tiesų 1990 m. Vilniuje buvo asfaltas ir, žinoma, miesto centras.
Sunku įsivaizduoti, kaip vienas žymiausių Italijos ekspertų galėjo pasakyti tokį absurdą. Italų auditorija turėtų būti pajėgi suprasti, kad iš tiesų 1990 m. Vilniuje buvo asfaltas ir, žinoma, miesto centras. Ir ne, komunizmo baisumų muziejus nebuvo pirmasis Lietuvoje atidarytas objektas (jis buvo atidarytas tik 1992 m. pabaigoje).
Tačiau tai nėra svarbu. Žiūrovai, išgirdę šiuos teiginius, su jais sutinka, nes jie rezonuoja su kolektyviniu jausmu, kad rytų europiečiai yra taip apsėsti praeities, kad iš apmaudo šaudosi sau į kojas, rūpindamiesi muziejais, o ne svarbiausiais dalykais.
Tada sekė dar vienas pareiškimas. Šį kartą M. Fioravančio, kuris, primename, yra NATO šalies kariuomenės generolas.
„Pradėkime nuo to, kad Lietuva yra mažytė šalis, kurioje gyvena 2,8 mln. žmonių, iš kurių 80 proc. yra lietuviai, 8 proc. yra lenkai arba baltarusiai ir dar yra rusų mažuma“, – teigė jis. Pagal M. Fioravančio skaičiavimus, rusų mažuma Lietuvoje turėtų sudaryti 12 proc. gyventojų, t.y. daugiau nei dvigubai daugiau nei iš tikrųjų.
„Tačiau (Lietuva) yra Baltijos šalis, kurioje antirusiškos nuotaikos yra stipriausios. 2013 m. buvau dislokuotas šalies pasienyje (...) Pabradėje, 12 km nuo Baltarusijos sienos, su Italijos specialiųjų pajėgų vadovybe, kai dalyvavome didelėse NATO pratybose (...). Bet labiausiai mane pribloškė – apie tai esu sakęs ankstesnėse laidose – labai stiprus, beveik fanatiškas antirusiškas nusiteikimas“, – sakė M. Fioravantis.
„Buvau keliose pradinėse ir vidurinėse mokyklose (...) ir kas mane iš tiesų sukrėtė – apie tai esu sakęs ir anksčiau – tai, kad kiekvienoje mokykloje yra paminklai ir paveikslai, vaizduojantys prieš 1000, 1500, 2000 metų žuvusius Lietuvos didvyrius, kovojusius su rusų okupantais. Taigi, matote, šis jausmas yra labai stiprus ir vakarykštė iniciatyva (apriboti tranzitą į Kaliningradą) nėra atsitiktinė“, – pridūrė jis.
Ką atsakyti į tokią nesąmonę? Žinoma, galėtume pradėti nuo klausimo, kodėl populiarus televizijos kanalas nusprendė pasikviesti žmogų, kuris keliais tūkstančiais metų klaidingai supranta šalies, apie kurią kalba, istoriją? Kas nusprendė, kad šis žmogus apskritai yra kompetentingas kalbėti?
Ką atsakyti į tokią nesąmonę? Žinoma, galėtume pradėti nuo klausimo, kodėl populiarus televizijos kanalas nusprendė pasikviesti žmogų, kuris keliais tūkstančiais metų klaidingai supranta šalies, apie kurią kalba, istoriją?
Šokiruoja ne generolo vizitų į Lietuvą prisiminimai, kurie, akivaizdu, yra labai migloti. Šokiruoja tai, koks įsišaknijęs yra diskursas apie tai, kad rytų europiečiai yra fanatiškai užsisklendę nuoskaudų ir neapykantos kupinoje praeityje ir kad „brandūs“ Vakarai juos turi „civilizuoti“. Lietuviai – laukiniai padarai, kupini neapykantos ir iracionalaus pasipiktinimo.
Galimybė vertinti Rusiją neigiamai dėl visiškai pagrįstų priežasčių generolui net neateina į galvą.
Tai dar labiau slegia dėl to, kad tokie pareiškimai sklinda iš kario, kuris turėtų padėti NATO užpuolimo atveju.
Diplomatas S. Pontecorvo taip pat papildė mintis apie lietuvių beprotybę ir neracionalumą: „Vilniaus žingsnis yra beprotybė, kalbant politine prasme. Turime savęs paklausti, kas už to slypi? (...) Jūs tikrai manote, kad Lietuva tai daro viena? Kad ji prisiima atsakomybę daryti kažką panašaus – kišti pirštą, tiksliau, kumštį Rusijai į akį, neatsiklausdama kitų?“
Diplomato nuomone, Lietuvos veiksmai yra neracionalūs. Nenorime komentuoti, ar Vyriausybės sprendimas buvo pagrįstas, tačiau verta atkreipti dėmesį į tai, kad ambasadorius šiuos teiginius išsakė po to, kai Europos Sąjungos diplomatijos vadovas Josepas Borrellis patvirtino, kad Lietuvos sprendimas nebuvo priimtas izoliacijoje, ir po to, kai Lietuva paaiškino, kad ji tiesiog įgyvendina ES sprendimus.
Tačiau žiūrovų patogumui lengviau teigti, kad viena „fanatiška“, „neracionali“ maža šalis padarė kažką beprotiško. Ši šalis, paradoksalu, taip pat yra ne kas kita, o tik kažkieno kito marionetė.
Tačiau žiūrovų patogumui lengviau teigti, kad viena „fanatiška“, „neracionali“ maža šalis padarė kažką beprotiško
Profesoriui M. Revelliui teko užduotis visus šiuos absurdus susieti su senu „Rytų Europos fašisto“ tropu, kuris, kaip jau anksčiau įrodinėjo vienas iš šio straipsnio autorių, daro didelę įtaką Lietuvos sąjungininkų simpatijoms ir pažiūroms.
„Taip pat nemanau, kad jie (lietuviai) tai padarė vieni, nors baltai yra žinomi, kaip prisiimantys pavojingus vaidmenis tarptautinėse krizėse. Žinote, jie visada taip darė. Nepamirškime, kad 1918 m. Pabaltijyje vyko baisaus konflikto, vadinamo Pirmuoju pasauliniu karu, persekiojimas. Čia kovojo kraštutinių dešiniųjų protonacių sukarintos pajėgos, Freikorpsas (...). Jie kovojo iki 1921 m. Nuo 1940 m. iki 1944-1945 m. baltai buvo nacių sąjungininkai arba bent jau kovojo su jais petys į petį“, – kalbėjo M. Revellis.
Čia ir vėl matome, kad lietuviai vienu metu yra ir bepročiai, ir neatsargūs, ir kartu kažkieno kito marionetės. Toliau M. Revellis tęsia teiginius, kurie kelia daugiau nei pasipiktinimą bei primena kliedesius.
„Paskui (po 1945 m.), tarsi dėl dieviškojo teisingumo, jie atsidūrė po nekenčiamų rusų jungu, ir jie (baltai) leido augti neapykantai. (...) Pasaulyje, kuriame neapykanta plinta, tai yra mirtinas pavojus – matote, jie prisideda prie tos neapykantos kurstymo!“, – sakė profesorius.
Taigi priėjome prie to, kad baltai yra kalti dėl protonacizmo. Maža to, jų nenugalima neapykanta kursto viso pasaulio neapykantą. Mes jau palikome išankstinių nuostatų sritį ir įžengėme į atviro rasizmo sritį.
Neapykantos rytų europiečiams mastas kai kuriose Vakarų Europos šalyse nėra naujas. Čia visada buvo kartojama – fašistuojantys lietuviai, neracionalūs baltai, rusofobiški lenkai, tie atsilikę barbarai, kuriuos reikia auklėti. Visi šie tropai čia ir puikuojasi, kad mes galėtume juos stebėti ir jais piktintis, tačiau jie nėra nei nauji, nei marginalūs viešajame diskurse.
Tai ypač atsispindi Italijoje – Vakarų Europos šalyje, kurioje vyrauja labiausiai prorusiškos nuostatos dėl invazijos į Ukrainą. Nedidelės visuomenės dalies, nusiteikusios prieš paramą Ukrainai, pakanka, kad bet kuri Vyriausybė suktų galvą dėl šio įsipareigojimo patvirtinimo. Tai ypač matyti demokratinėse šalyse, tokiose kaip Italija, kuriose veikia koalicinės vyriausybės, o vienos partijos perbėgimo pakanka, kad žlugtų visa valdžia. O Italijoje „nedidelė dalis“ visuomenės, kuri mieliau kaltina Ukrainą ar Lietuvą, sudaro 35 proc.
Nenorime diskutuoti apie tai, ar Lietuvos vyriausybė pasielgė teisiškai teisingai. Vietoj to norime atkreipti dėmesį į dehumanizuojančių ir demonizuojančių diskursų prieš lietuvius galią.
Klausimai „kodėl Lietuva pasielgė taip, kaip pasielgė“ Kaliningrado atžvilgiu arba „ar taip buvo nuspręsta kartu su ES“ neturi reikšmės.
Nesvarbu ir tai, kad net jei Lietuva būtų pažeidusi ES taisykles, Rusija vis tiek neturėtų teisinio pagrindo pradėti karinius veiksmus vien dėl to, kad būtų priversta tiekti produktus į Kaliningradą šiek tiek mažiau patogiu būdu. Kaliningradas yra eksklavas, bet ne anklavas – niekas jo neblokuoja, nemarina badu ar nepalieka Rusijai kitų galimybių, išskyrus karą.
Nesvarbu ir tai, kad moraliniu požiūriu gali būti būtina Rusijai sukelti mažytę dalelę to paties skausmo, kurį ji sukelia Ukrainai ir Pietų šalims, blokuodama Ukrainos Juodosios jūros uostus, nes atrodo, kad niekam Vakarų Europoje tai nerūpi net perpus tiek, kiek rūpi mums čia, Baltijos šalyse.
Galiausiai, ne teisiniai klausimai lems, ar karo atveju kas nors ateis mums į pagalbą – tai lems simpatijos ar jų trūkumas Lietuvai, Ukrainai ir apskritai Rytų Europai.
Štai čia tokie teiginiai, kaip anksčiau minėtieji, vaidina lemiamą vaidmenį. Tokio demonizavimo esmė – užtikrinti, kad kažkam būtų galima fiziškai ir dėl savo vidinės moralinės ramybės pridengti nugarą, jei ateitų laikas atsisakyti paramos sąjungininkui.
Fabio Belafatti yra Groningeno universiteto doktorantas, kurio tyrimų objektas – orientalistinių prorusiškų naratyvų poveikis Vakarų Europai bei mechanizmai, kuriais jie padeda įgalinti Rusijos neoimperializmą ir kaip tai kenkia Vidurio ir Rytų Europos valstybių interesams. Jis taip pat yra Vilniaus universiteto Azijos ir transkultūrinių studijų instituto asistentas. Nuo 2011 m. gyvena Lietuvoje, o su Holokaustu susijusias diskusijas seka nuo 2009 m.
Andrea Griffante yra Lietuvos istorijos instituto Vilniuje vyresnysis mokslo darbuotojas. Magistro laipsnį jis įgijo Triesto universitete, o istorijos daktaro laipsnį – 2011 m. Klaipėdos universitete. Jo mokslinių tyrimų sritys – tautos kūrimas ir Baltijos regiono socialinė ir kultūros istorija. Jis yra knygos „Baltijos rytai. Italų žvilgsniai į Lietuvą, Latviją ir Estiją 1918-2018“ autorius. Jis taip pat yra „Orienti d'Europa“ – italų kalba leidžiamų tinklalaidžių ciklo, skirto Vidurio Rytų Europos kultūrai ir istorijai – autorius.
Šiame straipsnyje pateikiama autorių nuomonė, kuri nebūtinai sutampa su LRT nuomone.
