Tai, ką šiandien buriatai išdarinėja Ukrainoje, kovodami Rusijos kariuomenės sudėtyje, prieš keturis šimtus metų jie patyrė patys – Rusijos kolonistų, tarnavusių Rusijos valstybės geopolitiniams tikslams, žiaurumą ir godumą. „Keista, bet niekas nepasikeitė“, – visai neseniai sakė Vladimiras Putinas, savo veiksmus Ukrainoje aiškindamas „žemių susigrąžinimu“ ir tapatindamas save su Petru Didžiuoju. Bet ar tikrai niekas nepasikeitė? Apsvarstykime Buriatijos pavyzdį.
Vilties blyksnis dėl galimybės Buriatijai pačiai spręsti savo likimą buvo sužibęs po 1917 m. Spalio revoliucijos ir 1991 m. žlugus Sovietų Sąjungai. O 2022-ieji kare Ukrainoje agresoriaus pusėje dalyvaujantiems buriatams gali tapti ne tik gėdos stulpu, bet ir dar viena galimybe, nes šios tautos atstovus pamažu ima vienyti antikarinis judėjimas ir viešai pasakojamos asmeninės istorijos apie išgyventą Rusijos visuomenės rasizmą, kuris negali būti nurašytas vien V. Putino režimui. Buriatijos nepriklausomybės daigai šiuo metu pamažu kalasi daugiausia užsienyje ir kur kitur, jei ne Lietuvoje, juos būtų galima puoselėti?
„Daugeliui lietuvių tai gal nėra labai akivaizdu, tačiau yra nemažai linijų, leidžiančių lyginti Lietuvą ir Buriatiją, – sako lietuvių antropologė Kristina Jonutytė. – Ta pati mažumos padėtis Sovietų Sąjungoje ir Rusijos imperijoje. Abi tautos patyrė sovietines represijas. Tačiau Lietuva tapo demokratiška ir nepriklausoma, o Rusijos sudėtyje esanti Buriatija pamažu praranda bet kokią galimybę savarankiškai spręsti, nes federalizmas Rusijoje iš tiesų egzistuoja tik popieriuje.“
Buriatai yra viena iš gausiausių tautų, gyvenančių Sibiro teritorijoje. Rusijoje gyvena beveik pusė milijono buriatų, dar apie 100–150 tūkstančių yra emigravę daugiausiai dėl darbo, bet yra ir politinių pabėgėlių. Oficialiais duomenimis, 2010 m. Rusijoje buriatų kalba kalbėjo kiek daugiau nei 200 000 žmonių. Iš atvirų šaltinių žinoma, kad Ulan Udėje ir Buriatijos Respublikoje yra dislokuota per 10 karinių dalinių, iš jų 6 brigados, kuriose tarnauja dešimtys tūkstančių karių iš visos Rusijos, ne tik buriatai.
5-oji Buriatijos tankų brigada yra įtraukta į daugiau kaip dešimties kitų Rusijos Federacijos ginkluotųjų pajėgų vienetų, kurių kariai gali būti susiję su karo nusikaltimais Bučoje, Hostomelyje ir Irpinėje, sąrašą. O Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio administracijos vadovo patarėjas Oleksijus Arestovyčius tvirtina, kad už žiaurumus Kyjivo priemiesčiuose atsakingi „daugiausia stiprūs vaikinai slavai“ desantininkai, o „ne kažkokie buriatai, kaip kad mėgstama sakyti, su visa pagarba buriatų tautai“. Tokiu būdu buvo užkardyti Rusijos propagandos bandymai visą kaltę už žudynes Bučoje suversti vien buriatams, nors ir neatleidžiant jų nuo atsakomybės.
Kad suprastume, kodėl buriatai 2022 m. šaudo į ukrainiečius ir yra „rusiško pasaulio“ pusėje, pažvelkime į Rusijos vykdytos Sibiro kolonizacijos istoriją, kurios tikslus 1762–1763 m., praėjus maždaug šimtmečiui nuo kolonizacijos pradžios, iš tikrųjų apibrėžė Michailas Lomonosovas: „Kamčiatkoje arba prie Udos upės žiočių (kur yra įsikūrusi dabartinė Buriatijos sostinė Ulan Udė – red. past.), arba Kurilų salose, kur klimatas kaip Prancūzijoje, galima įkurti gyvenvietes, pastatyti gerą laivyną su nemažu karių skaičiumi, rusų ir pagonių Sibiro tautų, prieš kuriuos kitos Europos jėgos nebus pajėgios pastatyti kariuomenės nei į šiaurę, nei į pietus, [...] ir kur mums pagalba bus neišsenkanti.“
17 amžius arčiau, nei atrodo
Prieš keturis šimtmečius buriatų vaikai verkė, buriatų moterys buvo prievartaujamos. Žinoma, tuo metu ne tik Rusija vykdė kolonijinę politiką. Tačiau V. Putino istorijos knygose apie tai nebus rašoma taip, kaip ten paprastai rašoma apie, pavyzdžiui, Amerikos autochtonų likimą. Vis dėlto buriatų žemių prisijungimas 17 amžiuje nebuvo taikus, kaip buvo teigiama dar sovietiniuose vadovėliuose, kolonizacija buvo vykdoma su ginklu. Tai pripažindavo ir sovietų istorikai, nors ir bandė tai aiškinti „pavieniais perlenkimais“, o vėliau apskritai ėmė kalbėti apie taikų prijungimą. Tačiau tvirtovės, kurias užkariautojai rusai statė, norėdami išlaikyti savo pozicijas svetimoje žemėje, tebėra iškalbingas faktas, patvirtinantis, kad viskas vyko priešingai.
Dar 2013-aisiais iš Rusijos buvo priverstas emigruoti istorikas V. Chamutajevas, parašęs knygą „Buriatijos prijungimas prie Rusijos. Istorija, teisė, politika“ (2011). Joje jis pristatė su oficialia Rusijos bandoma įteigti versija nesutampančią kolonizacijos istoriją nuo pirmųjų caro atamanų ir kazokų karinių žygių į buriatų žemes 1618–1627 m. iki pagrindinių rusų ir buriatų mūšių 1629–1767 m.
Tuo tarpu 17 amžius natūralistiškai aktualizuojamas ir įsiveržia į mūsų 21 amžių tokiais aprašymais:
„Buriatų atvedimas „po aukšta baltojo caro ranka“ buvo lydimas neregėtų žiaurumų. Vietos satrapai, apsvaigę nuo savo galios atokiai nuo valstybės centro esančiame krašte, visais įmanomais būdais tyčiojosi iš žmonių; „Broliškoje žemėje“ viešpatavo neteisėtumas ir savivalė. Kazokų atamanai ir ostrogų valdytojai degino ištisus ulusus, moterys ir vaikai buvo išsivedami į vergiją, turtas išgrobstomas. Pavyzdžiui, žiaurumu garsėjęs Ivanas Pochabovas krikštijo buriatus, pririšdamas po kelis žmones prie ilgos karties, kuri būdavo nuleidžiama į Angaroje esantį duburį.“ (E. Zalkindas, „Nesunaikinama buriatų-mongolų ir rusų tautų draugystė“, Ulan Udė, 1943)
20 amžiaus pradžioje Rusija ėmėsi buriatų gentinės savivaldos likvidavimo ir intensyvesnės vietos gyventojų rusifikacijos. Tačiau protėvių žemių užgrobimas, prisidengiant nauja žemėtvarka, sukėlė iš pradžių spontanišką, o vėliau ir organizuotą buriatų pasipriešinimą.
Rusijos karo ministras A. Kuropatkinas 1903 m. balandį Čitoje pareiškė, kad „už menkiausią laisvių pasireiškimą, nepaklusnumą valdžiai ir bet kokius reikalavimus buriatai bus nušluoti nuo žemės paviršiaus, neliks nei pėdsako, nei dulkės“ (iš buriatų mokslininko, visuomenės ir politikos veikėjo C. Žamcarano atsiminimų).
Beje, „nerangus čiukčia“ iš žeminančių rusiškų anekdotų šimtą penkiasdešimt metų – nuo 17 a. vidurio – kovojo prieš Rusijos kolonizaciją. Aktyvioji „Čukotkos karo“ fazė truko 1727–1778 m., o jos pertraukų metu vyko šaltasis karas.
Pranešime Tobolsko kanceliarijai (1732 m.) Rusijos karinių ekspedicijų į Čiukotką vadovas Dmitrijus Pavluckis savo priešą apibūdino taip: „Čiukčiai yra stiprūs, aukšti, drąsūs, plačiapečiai, tvirto kūno sudėjimo, protingi, teisingi, karingi, mylintys laisvę ir netoleruojantys apgaulės, kerštingi, o karo metu, atsidūrę padėtyje be išeities, nusižudo. Jie šaudo strėlėmis ir mėto akmenis, tiesa, ne itin meistriškai.“ Pagrindinis rusų pranašumas buvo šaunamieji ginklai.
Tačiau 1885 m. į šį kraštą atlikti inspekcijos atsiųstas kapitonas A. Resinas rašė: „Iš esmės visi tolimieji šiaurės rytai nepripažįsta jokios valdžios ir yra linkę į savivaldą“ (iš A. Nefedkino knygos „Čiukčių kariniai reikalai“ – red.).
„Žiūriu į visus tuos pažįstamus veidus – jie mąsto kaip aš“
Jei 18 amžiuje M. Lomonosovas žadėjo, kad „Rusijos galia augs kartu su Sibiru“, 2022-aisiais, pasak suomių ir buriatų politiko Doržo Dugarovo, Buriatija gali padalyti Rusiją per pusę. „Jei buriatų tauta sukils, Rusijai ateis galas, nes Buriatija yra beveik per vidurį ir dalija Rusiją į dvi dalis. Jei tik buriatai susivienytų! Turiu omenyje visus gyventojus, įskaitant ir slavų kilmės, nes jie gyveno Buriatijos teritorijoje keturis šimtmečius, daugelis susigiminiavo. Jie laiko save ne visai rusais. Jie yra guranai (Užbaikalės tauta, susiformavusi dėl mišrių rusų santuokų su buriatais, evenkais, mongolais, daurais, mandžiūrais – red.). Mums strategiškai svarbu save suvokti kaip Sibiro, Tolimųjų Rytų tautą“, – aiškina jis.
Pasak buriatų politiko, visi Buriatijos ištekliai atitenka Maskvai – jie sudaro 80 proc. Rusijos kapitalo. „Nesąžininga visas Sibiro tautas laikyti skurde – arba užtikrinkite lygybę, arba skirstomės į atskirus butus“, – ragina D. Dugarovas.
Tačiau kol kas į Buriatiją (ne į Maskvą) keliauja karstai iš Ukrainos, Ulan Udėje ant žibintų stulpų klijuojami geltoni ir mėlyni lipdukai su pacifizmo ženklu ir raginimais mylėti, o ne kovoti, tuo tarpu plakatai su Z raide gadinami – tai kuklūs, bet griežtą atsakomybę užtraukiantys pasipriešinimo karui ženklai Buriatijos Respublikoje. O socialiniuose tinkluose plinta Laisvosios Buriatijos fondo vaizdo įrašai, kuriuose buriatai kartu su karelais, totoriais, kalmukais, tuviais ir kitų tautų atstovais ragina stabdyti nusikalstamą karą Ukrainoje ir denacifikuoti pačią Rusiją.
Šiuo metu Vilniuje gyvenanti iš Buriatijos kilusi Ojumi Bašynova su ašaromis akyse dalijasi skaudžiais vaikystės prisiminimais, ką reiškia būti buriate Rusijoje. Ji, kaip pati prisipažįsta, svajojo tokia nebūti: „Man atrodė, kad tokiu būdu pusė mano problemų išsispręs savaime. Turbūt nuo 5–6 metų apie tai svajojau. Mūsų šeimoje buvo toks pokštas, nors dabar, žinoma, suprantu, kaip tai buvo keista: rodydavau mėlynas akis – išplėsdavau akis, kiek tik galėdavau, ir sakydavau, kad dabar esu rusė mėlynomis akimis. O tada grįždavau prie įprastos veido mimikos ir aiškindavau, kad dabar aš buriatė rudomis akimis. Tėvai kartais netgi pokštaudavo: „Parodyk mėlynas akis, parodyk rudas.“ Bet pamenu, buvo toks jausmas, kad labai pasistengus įmanoma tapti pirmarūše, tik nelabai aišku, kaip.“
Moteris prisimena, kad apie jos mamą sakydavo: „Kaip buriatė ji visai graži.“ Rusas ar buriatas – kaip viena iš žmogaus savybių, su kuriomis Maskvoje nebeteko susidurti. Ir Lietuvoje neteko. Mokykloje klasiokams nereikėjo man galvoti jokios kitos pravardės – tiesiog buriatė. Supratau, kad mane įžeidinėja, ir jaučiausi pažeminta. Kita vertus, maniau, bet juk tai – tiesa, kodėl aš dėl to taip blogai jaučiuosi?“
Šiuo metu Ojumi įkvėpimo semiasi iš besiformuojančio buriatų antikarinio judėjimo. Anksčiau O. Bašynova nesijautė patogiai būdama buriatė, o šiandien ji dega noru būti su savo žmonėmis: „Žinoma, viskas ateina iš užsienio, kitaip neįmanoma pasakyti. Žiūriu į visus tuos pažįstamus veidus – jie mąsto kaip aš. Iš karto susisiekiau su tais žmonėmis ir jie paprašė įrašyti vaizdo žinutę.
O joje aš kaip tik pradėjau kalbą apie rasizmą ir pačios Rusijos denacifikavimą. Ir dabar visas šis judėjimas pakrypo Rusijos denacifikacijos link.“
„Kraujas ir žemė“ Ojumi niekada nebuvo itin svarbus dalykas, nes pažiūros, jos nuomone, labiau vienija žmones nei gimimo vieta ir akių forma: „Bet dabar mes susivienijome dėl tų, kuriems tai svarbu, kad mus išgirstų. Ir jie mus išgirs, nes tai – „kraujas ir žemė“. Jei jie negirdi per kitus dalykus, galbūt išgirs per šią prizmę.“
Po Krymo aneksijos 2014 m. Ojumi su vyru ir trimis vaikais, iš kurių du įvaikinti, paliko Rusiją ir apsigyveno Lietuvoje. Ji prisipažįsta nuolat galvojanti, koks teisingas sprendimas buvo persikelti gyventi į Lietuvą. „Aš nemaniau, kad bus dar didesnė katastrofa. Dabar suprantu, kad tuo metu apėmęs beviltiškumas nebuvo apgaulingas. O tie, kas tada neišvažiavo, tikriausiai gailisi. Ką dabar galime padaryti? Kažkaip vieni kitiems padėti. Man labai neramu ir dėl tų, kurie išvyko, ir dėl tų, kurie liko Rusijoje. Tokia situacija, kad gaila visų. Ir tų vaikinų gaila, kurie žūsta. Ir ukrainiečių vaikų“, – vos tramdydamas ašaras kalba Ojumi.
Polina Sotkina atvyko į Vilnių paskui Ojumi. Jos seserys. Ir, beje, abi žurnalistės. „Dabar visi jaučiamės nereikalingi, – reziumuoja Polina. – Mano leidinys – Kalinių teisių apsaugos fondo biuletenis – kuriame dirbau, buvo nutrauktas.“ Jame Polina rašė apie Gulagą: „Mano paskutiniai straipsniai jau buvo labai politizuoti, nesaugūs pačiai redakcijai. Kad juos spausdintų, teko lįsti per adatos skylutę. Mano tema, kai atsikrausčiau čia, buvo susijusi su Lietuva.“
Čia ji pradėjo ieškoti medžiagos apie lietuvius, ištremtus į Irkutsko sritį ir Buriatiją. Dirbo KGB archyve. „Beje, grįžusių lietuvių nedaug beliko gyvų, bet jie visi labai dėkingi buriatams, – sako Polina. – Nes juos visus ten trėmė mirti, o buriatai juos palaikė, maitino, išmokė gyventi atšiauriame klimate.“
P. Sotkina neabejoja, kad, jei į Buriatiją bus deportuojami ukrainiečiai, kurie jau yra išvežami iš Rusijos kontroliuojamų Ukrainos teritorijų ir kalbama jau apie per milijoną tokių asmenų, buriatai ir jiems padės: „Bus tokių, kurie apmėtys akmenimis, bet bus ir tokių, kurie padės. Tie, kurie sulaukė krovinio-200 (žuvęs) ir krovinio-300 (sužeistas), sakys: „Oi, jūs ukrainiečiai, jūs chocholai, mano sūnus ten žuvo už taiką visame pasaulyje, paleisiu aš jums geriau akmenį į langus.“
Jų šeimą ištiko panašus į daugelio lietuvių tremtinių likimas. „1942 m. mūsų senelis lietuvis su šeima buvo sušaudytas, o jo jauna žmona su dviem vaikais, 2 metų ir 4 mėnesių, buvo ištremta į Sibirą, į Buriatiją, Zaigrajevą. O kai jų mergaitė Regina užaugo, įsimylėjo buriatą ir ištekėjo už jo. Kai lietuviams buvo leista grįžti, jie grįžo, gal 1953-iais metais. Dalis liko gyventi ten, o dalis – Lietuvoje.“
O senelis buriatas, pasak Polinos, sunkiai išgyveno L. Brežnevo mirtį: „Viskas baigta, sakė jis, kas dabar bus su šalimi? Ir vis verkė. Gal ir ne veltui, – juokauja ji. – Senelis nematė SSRS žlugimo, bet mano močiutei tai buvo tas pats, kas mums dabar karas Ukrainoje.“
Buriatai kariauja, o kaip budizmas?
„Apraudoti mirusiųjų negalima. O žudyti galima? Žudyti juk irgi negalima. Buriatų tautiniai batai yra su užlenkta į viršų nosimi, kad nei kirmino, nei voriuko ar vabaliuko neužmintum, nei lapelio nepažeistum, o važiuoja į Ukrainą žudyti. Kaip jiems visa tai galvoje susidėlioja?“ – klausia P. Sotkina.
„Jie mažai kuo skiriasi nuo paprastų rusų vaikinų, kurie žino, kad yra dešimt Dievo įsakymų, tarp kurių ir „nežudyk, nevok“, bet nelabai jų paiso. Nemanau, kad čia gali būti svarbus budizmo veiksnys“, – netiesiogiai jai paaiškina D. Dugarovas, kuris taip pat yra ir orientalistas, tibetologas.
K. Jonutytė savo ruožtu atkreipia dėmesį į religijų suvokimo stereotipus: „Visose religijose yra erdvės jas interpretuoti labai įvairiai ir elgtis labai skirtingai. Tarkime, islamas gali būti karinga religija, bet ne mažiau karingas gali būti ir budizmas. Tai, kad budizmas yra taikiausia religija, greičiau tėra stereotipas. Žinoma, budizme labai svarbu su visomis gyvomis būtybėmis elgtis gražiai ir atsargiai. Tai sudaro didelę dalį budizmo, bet tikrai nėra visas budizmas.“
Tuo tarpu D. Dugarovas pripažįsta, kad buriatams „šiek tiek lengviau šauti į europietiškos išvaizdos žmogų“: „Nors jie šiuo metu tarsi ir kovoja už vadinamąjį „rusišką pasaulį“. Bet jų logika tokia – jie ne mūsiškiai, jie baltaodžiai. Tai nėra rasizmas. Tiesiog Rusijoje visada buvo juntama nemeilė ukrainiečiams, tai ne šiandien atsirado, tai buvo puoselėjama dešimtmečius. Be to, patys buriatai nemėgsta rusų, o jiems rusas ar ukrainietis yra maždaug tas pats. O šauti į rusą ar ukrainietį jiems gali būti kaip tam tikra kompensacija.“
Buriatų išnaudojimo šiame kare logiką iš dalies paaiškina rašytojas Borisas Akuninas, kuris savo knygoje „Tresoriumas“ įdėjo tokius žodžius į kitą karą – Antrąjį pasaulinį – praėjusio kariuomenės kapitono lūpas: „Savus, kuriuos pažįsta, jie saugo, o kitų negaili – fronto įstatymas. Pamatysi, kai gausi paskyrimą, kadrų skyriaus pareigūnas tau į akis nežiūrės.“ D. Dugarovas sutinka su šių eilučių taikymu buriatams: „Šiame samprotavime yra daug logikos. Negaila aukoti buriatus. Be to, jų daug.“
„Pagyventum tu trobelėje, statytoje iki tvano“
Kol buriatai dalyvauja Rusijos organizuotoje Ukrainos „denacifikacijoje“, Ojumi bandė apie tai pasikalbėti su Buriatijoje gyvenančiu pusbroliu: „Papasakojau jam apie incidentą su skustagalviais Maskvoje, kaip jie mus sumušė per Hitlerio gimtadienį. Vaikinai mušė mano draugus vaikinus, o mane mušė merginos. Matyt, vaikinai merginų nemuša, o merginos gali mušti merginas, bet jų batai tokie pat sunkūs kaip vaikinų. Tačiau visame šiame pasakojime jam įstrigo tik vienas žodis – „Maskva“, ir viskas. Ir jis man atrašė: „Oho, kokia kieta, rašai apie Maskvą, o pagyventum tu trobelėje, statytoje iki tvano.“
Anot Ojumi, savo būsimą žentą pusbrolis išleido į karą ir dabar ji stebi ukrainiečių „Telegram“ kanalą „Ieškok savų“.
„Jie turi būsto paskolą, kreditų. Žinoma, yra įstumti į vergiją. Jie kariauja iš skurdo“, – pasakoja Polina, kalbėdama apie bendraklasės iš Ulan Udės, su kuria bendrauja, vyrą. Jis išėjo kariauti, buvo sužeistas, o dabar, anot jos, sugebėjo išsipirkti butą ir į karą grįžti nebenori. „O Buriatijoje visada buvo problemų su darbu. Ir su alkoholizmu, nes žmonės geria iš nevilties“, – priduria sesuo.
Lietuvių antropologė pastebi, kad buriatai iš tiesų eina kariauti dėl socioekonominių priežasčių: „Tai nors ir ne vienintelė, bet viena iš nedaugelio galimybių gyventi geriau. Remiantis statistika, pragyvenimo lygis Buriatijoje yra labai žemas.“ 2021 m. Buriatija užėmė 78 vietą iš 85 Rusijos Federaciją sudarančių vienetų.
Kartu ji atkreipia dėmesį į tai, kad, jei buriatai kariauja net ir ne dėl ideologinių priežasčių, aukas vis tiek reikia kažkaip pateisinti: „Kai žūsta kariai, jų artimieji dažnai ima dar entuziastingiau palaikyti karą.“ Be to, pasak jos, buriatai, kaip ir kitų Rusijos periferinių sričių gyventojai, nuolat privalėjo įrodinėti savo ištikimybę Maskvai: „Buriatai užaugo tokioje aplinkoje. Jie patiria spaudimą, susijusį su socialine hierarchija pačioje Rusijoje. Be to, Rusijoje jau kelis dešimtmečius praktiškai nėra atviros viešosios erdvės, kurioje galėtų sugyventi skirtingos nuomonės ir interpretacijos, nėra laisvos žiniasklaidos. Ir tai taip pat lemia tam tikro naratyvo formavimąsi.“
Tačiau karas ne tik kiršina šeimas, bet ir verčia vertinti tai, kad jie turi vieni kitus: „Akivaizdu, kad dėl karo pasikeitė net žmonių santykiai šeimose. Pavyzdžiui, dabar su sūnumi, kuriam 33 metai, vaikštome susikibę už rankų. Anksčiau taip nebuvo. O dabar stengiuosi būti kažkaip arčiau jo. Suprantame, kad bet kurią akimirką viskas gali baigtis, viskas gali pasikeisti. Ėmėme tai labiau vertinti.“
„Buriatų kalba vis dar labai gyva kaimuose“
Anot D. Dugarovo, buriatų kalba išsaugoma šeimoje tik tuo atveju, jei joje iš principo ja kalbama. Prieš kelerius metus buriatų kalba buvo pašalinta iš pagrindinės mokyklos programos. Jos nereikia stojant į universitetus, ji nenaudojama kanceliarijoje. „Jaunimas buriatiškai nekalba, nerašo ir neskaito. Televizijos ir radijo programų buriatų kalba mažai. Pastaraisiais metais kažkas atsirado, bet tai daugiausia provyriausybinės programos, be to, viskas daroma taip, kad buriatų kalba būtų suskaidyta į tarmes ir galutinai nunyktų, kad nebūtų vienos buriatų kalbos.“
Su antropologei būdingu metodiškumu K. Jonutytė priduria: „Buriatai išlaikė ir tebesaugo savo kalbą, tik jų aplinkybės daug sudėtingesnės nei buvo Lietuvoje – jie tam praktiškai neturi erdvės.“ Urbanizacija, antropologės teigimu, stipriai pakeitė buriatų kalbinę aplinką. „Ulan Udė, buvęs Verchneudinskas, visada buvo Rusijos kolonijinis miestas. O kai sovietmečiu buvo vykdoma urbanizacija ir buriatų pripratinimo prie sėslaus gyvenimo politika, jie pateko į jiems nepalankią kalbinę aplinką – jie net negalėjo vartoti buriatų kalbos viešojoje erdvėje. O kaimuose buriatų kalba vis dar labai gyva. Deja, pastarojo meto tendencijos nedžiuginančios. Staigus buriatų kalbos žinių suprastėjimas stebimas jau mūsų laikais ir yra sietinas su posovietine Rusijos politika.“
Tačiau O. Bašynova sako, kad problema ne tik buriatų kalbos išstūmimas iš švietimo sistemos, bet ir pats Rusijos visuomenės požiūris į buriatus, net pasitelkus mišrios šeimos pavyzdį, kurioje jos motina yra buriatė, o tėvas – rusas:
„Važiavau čia ir mąsčiau, kodėl tiek mažai žinau apie buriatų kultūrą? O todėl, kad domėtis ja buvo kažkaip nelabai priimtina. Pradėjau domėtis, kai užaugau ir išvažiavau iš ten, nes ten esi antrarūšis. Tad kokia gi dar kultūra? Geriau pasidomėk didžiąja Rusijos kultūra. O taviškė tai antrarūšė. Ir tai tau visur kalama nuo gana ankstyvo amžiaus.“
„Buriatai kovojo partizaninį karą iki 1927 m.“
Atmintis apie Buriatijos valstybingumą gyva bent jau šeimose. „Žinau, kad buvo Buriatijos-Mongolijos Respublika, o mūsų senelis joje buvo socialinės apsaugos ministras“, – sako Polina.
O D. Dugarovas papildo ją savo šeimos istorija: „Esu kilęs iš tos Buriatijos dalies, kuri 20 amžiaus pradžioje, žlungant Rusijos imperijai, po Spalio revoliucijos prasidėjus pilietiniam karui, paskelbė visišką nepriklausomybę ir kaip nepriklausoma valstybė egzistavo beveik iki 1921 metų. O atėjus bolševikams, buriatai kovojo partizaninį karą iki 1927 m.“
Suvokimas, kad jie buvo sukūrę nepriklausomą valstybę, pasak D. Dugarovo, niekur nedingo: „Turėjome savo karalių, parlamentą ir Vyriausybę. Mano prosenelis buvo teisingumo ministras ir vienas pagrindinių Konstitucijos autorių, beje, tai buvo gana demokratiška valstybė – dviejų rūmų parlamentas, kaip rodo dokumentai, abiejų lyčių lygios teisės. Taigi, turime valstybingumo tradicijas.“
D. Dugarovas papasakojo, kad jau nuo pirmojo dešimtmečio pradžios buvo Buriatų demokratinio judėjimo ir jaunimo visuomeninio judėjimo „Erche“ narys ir nuo to laiko aktyviai užsiima žmogaus teisių ir švietimo klausimais. 2014-aisiais jis atvirai priešinosi buriatų karių siuntimui į Ukrainą ir netrukus buvo priverstas palikti Rusiją.
Sovietmečiu Buriatijoje buvo labai stiprus disidentų judėjimas. „Todėl net mano istorija susijusi su Lietuva, – pasakoja D. Dugarovas. – Mūsų teisėtas karalius Bedjardas Dandaronas buvo ir budizmo filosofas. Jis kalėjo lageriuose, bet išgyveno, tapo mokslininku, orientalistu, parašė daug mokslinių darbų. Dar nuo šeštojo ar septintojo dešimtmečio jis turėjo daug lietuvių pasekėjų. Kai atvykau į Lietuvą, mane priėmė B. Dandarono mokinių palikuonys, daugiausia Vilniaus universiteto profesoriai.“
Pasak jo, demokratines reformas Buriatijoje palaiko daug žmonių: „Mus užjaučia net FSB ir Vidaus reikalų ministerijos pareigūnai, antraip nebūčiau išgyvenęs.“
„Mums net nereikia nieko išradinėti, – sako D. Dugarovas. – Mes turime panmongolizmo ideologiją. Tai yra visų mongoliškai kalbančių pasaulio tautų – buriatų, kalmukų ir mongolų – kultūrinės, ekonominės ir politinės vienybės idėja. Ji gimė Buriatijos teritorijoje. Ją išplėtojo buriatai, 19 amžiaus pabaigoje įgiję europietišką išsilavinimą Sankt Peterburge, Kazanėje ir Tomske. Prieš tai buriatų išsilavinimas daugiau būdavo rytietiškas. Jie pamatė, kad Vakaruose atgimsta tautos, atsirado panturkizmo, panslavizmo, pangermanizmo idėjos, todėl ir suformulavo panmongolizmo idėją.“
Tačiau, anot jo, nei tada, nei dabar nekalbama apie vieningos Mongolijos valstybės kūrimą: „Jau pusė tūkstantmečio praėjo nuo tada, kai buriatai buvo atskirti nuo Mongolijos. Mes nuėjome kitu keliu.“
Pasak K. Jonutytės, tarp buriatų iš tiesų yra trokštančių, kad Buriatija būtų visiškai nepriklausoma ar net prisijungtų prie Mongolijos, tačiau jie sudaro labai mažą procentą: „Daugelis buriatų, įskaitant kai kuriuos buriatų aktyvistus, mano, kad Buriatija turėtų ir ateityje išlikti Rusijos dalimi, tik jie nori visiškai kitokios Rusijos.“
O D. Dugarovas įsitikinęs, kad susėdus su bet kuriuo buriatu ir išgėrus keletą stikliukų stipraus gėrimo, jis galiausiai pasakys: „Mes, buriatai, turėtume gyventi savo valstybėje. Taip mano 99 proc. žmonių. Tai slypi giliai kiekviename iš mūsų. Problemų kelia tik įsivaizduojamos baimės. Tuo labiau kad Rusija parodė, jog nėra jau tokia stipri kariniu požiūriu.“
