Privalomasis šaukimas į kariuomenę – toli gražu ne moderniųjų laikų išradimas. Senovės graikai, Senojo Testamento izraelitai, egiptiečiai, asirai – visi registruodavo savo gyventojus, kad vėliau prireikus pagal tam tikrą atrankos sistemą kai kurie iš jų būtų šaukiami karinei tarnybai. Tad šios prievolės atsisakymas daugelyje Europos šalių daugiausia buvo optimistinių Šaltojo karo pabaigos vilčių rezultatas. Kad jos buvo per daug optimistinės, šią savaitę pripažino ir privalomąją karinę tarnybą grąžinanti Švedija, šauktinių kariuomenę panaikinusi prieš septynerius metus, bet nuo tada susidūrusi su paradoksu – nebelikus prievolės, nebeliko ir savanorių, užpildančių kariuomenės gretas.
Šiaurietiškoje visuomenėje socialinius santykius dažnai tvarko rašytojo Akselio Sandemozės išgryninti Jantės įstatymai, kurių pirmasis: „Nemanyk, kad esi kuo nors išskirtinis.“
Todėl „värnplikt“ – pareiga ginti – Švedijoje dažnai būdavo prilyginama pareigai vaikus leisti į mokyklą ar pareigai eiti balsuoti – tiesiogiai neprivalomai pareigai, kurios nesilaikymas visgi sulauktų aplinkinių nepritarimo, laikant jus apgaviku.
„Varnplikt“ visada būdavo laikoma dorybe, o prievolė tarnauti buvo supinta su pilietinėmis teisėmis principu: „Vienas žmogus, vienas ginklas, vienas balsas.“
Privalomos karinės tarnybos įstatymas buvo aštuoniolika kartų taisomas, vis mažinant šauktinių amžių ar tarnavimo laiką, tačiau Švedijos kariuomenės gretos užsipildydavo net šaukiant vis mažiau. Iš dalies švedai visada žinojo, kad būtent pasiruošimas gintis garantuoja jiems galimybę likti neutraliems ir nekariaujantiems. 200 metų karo nemačiusi valstybė ir tarpukariu Šiaurės Europoje būrė neutralių valstybių bloką, bet tik pati sugebėjo išlikti neįsukta į Antrojo pasaulinio karo mėsmalę, nes paskutiniais metais iki karo milžiniškais mastais didino savo karinį biudžetą.
Po Šaltojo karo pabaigos šalis pasuko priešingu keliu. Per ketvirtį amžiaus BVP gynybai nukrito nuo 2,6 iki 1,1 procento BVP, o vietoj 80 procentų švedų jaunuolių, atlikdavusių karinę tarnybą, 2005 m. liko vos septyniolika, bet Švedija vis dar sulaukdavo žymiai daugiau savanorių, nei galėjo priimti tris kartus už Lietuvą didesnės valstybės kariuomenė. Tad 2009 m., šalies vyriausybei nemanant, kad Gruzijos karas su Rusija ką nors signalizuoja jų pačių saugumui, nedideliu balsų skirtumu privalomoji karinė tarnyba buvo panaikinta.
Politinis tikėjimas, kad šalia valstybės sienų grėsmių nebeliko, persidavė ir visuomenei, galų gale patikėjusiai, kad ir eiti savanoriu į kariuomenę nebėra prasmės, tad du kartus už Lietuvos kariuomenę didesnės Švedijos karinės pajėgos ėmė kasmet nebesirinkti jos rezervui reikalingų naujų 4000 karių.
Per 2013-ųjų Velykas, kai iš Sankt Peterburgo pakilę Rusijos bombonešiai treniravosi atakuoti Stokholmą, Švedijos oro gynyba ilsėjosi žemoje velykinėje parengtyje. Rusiškus lėktuvus tuomet perėmė iš Zoninių pakilę NATO naikintuvai. Ir rytinėse kaimynėse iš NATO grąžinti šauktiniai (arba niekada jose nepanaikinti, kaip Estijoje ir Suomijoje) po rusiškų kibernetinių atakų, nesėkmingos rusų povandeninio laivo medžioklės Stokholmo archipelage, Rusijos atlikto Švedijos branduolinio bombardavimo modeliavimo ir Kaliningrade dislokuotų raketų galų gale pažadino ir Švediją. Po septynerių metų pertraukos nuo liepos pirmosios privalomas šaukimas į kariuomenę Švedijoje grįžta.
Absoliučiais skaičiais tai ne ką daugiau nei Lietuvoje – 2018-ųjų sausio pirmąją 11 mėnesių karinę tarnybą pradės 4000 atrinktų švedų. Priešingai nei Baltijos šalyse, visų – vaikinų ir merginų. Be nacionalinės vienybės, gynybos ir lygiavos visuomenės skatinimo, dabar kariuomenė turi atlikti ir lyčių lygybės skatinimo funkciją. Tačiau kaip ir Rytinės Baltijos kaimynėse, dabar užtruks kiek laiko, kol ėjimą į kariuomenę dabartiniai aštuoniolikmečiai vėl ims laikyti ne gniuždančia prievarta, o normalia pareiga, neatsiejama nuo iš gerovės valstybės gaunamų socialinių garantijų.
